Pasaulio sveikatos organizacija ir įvairių šalių žinomi specialistai (ortopedai, reumatologai, pediatrai, traumatologai, imunologai ir kt.) ragina atkreipti dėmesį į specifines lėtines neinfekcines ligas, kurioms būdingas žemas mirtingumo lygis, bet kurios pasižymi aukštu sergamumo bei neįgalumo lygiu ir sukelia lėtinius skausmus. Todėl labai svarbu kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio sistemos susirgimus, jų priežastis, gydymą ir, visų svarbiausia, profilaktiką.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Laima SIMAITYTĖ
Nepakeliamas skausmas trukdo judėti
Kaulų ir raumenų sistemos, nugaros bei kaklo skausmai yra viena dažniausių nedarbingumo priežasčių tarp darbingo amžiaus asmenų Europos Sąjungoje. Šios susirgimų grupės svarbą rodo šie faktai: 30–40 proc. visų žmonių jaučia raumenų ir kaulų ligų požymius, o dėl šių ligų kenčia per 100 mln. Europos gyventojų.
Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ypač akcentuoja nemedikamentinį įvairių sąnarių ligų gydymą ir įvairialypę pagalbą sergantiesiems. Jų siūlomas nemedikamentinio gydymo algoritmas: nuolatinis pacientų ir jų artimųjų mokymas, įvairios fizinio aktyvumo taikymo programos, socialinių darbuotojų pagalba, svorio mažinimo programa (jeigu yra nutukimas) ir daugelis kitų.
Kaulų ir raumenų sistemos skausmai dažnai pacientams yra didžiulė kliūtis normaliai judėti, dirbti.
Vokietijoje per metus dėl reumatinių ir judamojo aparato ligų susidaro apie 50–60 milijonų nedarbo dienų. Lietuvoje 2013 metais įvairiomis artropatijomis sirgo 133,4 tūkst. asmenų (vaikų ir suaugusiųjų) ir tai sudaro 68,4 atvejo, tenkančio tūkstančiui gyventojų. Tačiau realūs sergamumo skaičiai gali būti kiek didesni.
Laipsniškai ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir daugėjant pagyvenusių bei senų žmonių, neišvengiamai augs ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės įvairių medicininių, socialinių ir psichologinių problemų. Sąnarių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų. Pastebima, kad šiomis ligomis dažniau serga moterys negu vyrai.
Ligos pasireiškimo priežastys
Dažniausiai osteoartritas pasireiškia apie 40–50 gyvenimo metus ir su kiekvienu dešimtmečiu vis daugėja juo sergančiųjų. Bet vyresnis amžius nebūtinai turi būti tas veiksnys, dėl kurio susergama osteoartritu – lemiamą įtaką turi judamojo ir atramos aparato sistemos pokyčiai. Iki 50 metų amžiaus osteoartritas daug dažnesnis vyrams, bet vėliau juo dažniau serga moterys. Vyresnio amžiaus moterų, kurios daugiausiai serga rankų, kelių ir klubų osteoartritu, yra daugiau nei to paties amžiaus vyrų, sergančių osteoartritu. Moterims būdingesnis daugiau sąnarių apimantis osteoartritas nei vyrams. Nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo protezuotas klubas ar kelis dėl osteoartrito, broliai arba seserys turi daug didesnę riziką susirgti osteoartritu: maždaug penkis kartus dažniau klubo ir tris kartus dažniau kelio sąnario osteoartritu.
Ligos priežastimi neretai tampa ir įvairios sąnario traumos (lūžis, išnirimas, raiščių plyšimai, pakartotinės traumos, įvairūs potrauminiai uždegimai su liekamaisiais reiškiniais ir pan.) ir nutukimas, kuris lemia nuolatinį kojų sąnarių perkrovimą.
Retais atvejais liga įsisiautėja dėl įgimtų ar įgytų sąnario struktūrų pažeidimų, kitų gretutinių ligų.
Kaulų ir raumenų skausmus dažniau jaučia tie žmonės, kurių darbas labai intensyvus ir ilgai trunka.
Pirmieji simptomai sunkiai pastebimi
Ligos pradžia dažniausiai sunkiai pastebima ir nenustatoma, nes pacientas tiksliai negali pasakyti, kada prasidėjo liga, kada jis pajuto pirmuosius simptomus. Svarbiausias simptomas ligos pradžioje yra bukas sąnarių ar vieno sąnario skausmas, atsirandantis didesnio fizinio krūvio metu arba po jo, kuris gali labai greitai praeiti pailsėjus ar pasitepus priešuždegiminiu tepalu. Ligai progresuojant skausmas stiprėja, jis vis dažniau gali varginti ir ramybės būsenoje.
Gydytojai pastebi, kad dažniausiai ligoniai, pajutę nedidelį skausmą ar diskomfortą sąnaryje judesio metu, neskuba kreiptis į gydytoją, patys perka įvairius medikamentus ar brangius maisto papildus (kurių teigiamo poveikio dažniausiai nepatvirtina nepriklausomi moksliniai tyrimai), gydosi „liaudiškais“ metodais, įvairiais trynimais. Į gydytojus paprastai kreipiamasi tik tada, kai skausmas pradeda trikdyti įprastą kasdienę veiklą, atsiranda sąnario sustingimas, patinimas ar net traškesys.
Kas lemia sėkmingą gydymą?
Gydymas cheminiais preparatais, fizioterapija bei pacientų ir artimųjų mokymas yra sėkmingas gydymo pagrindas. Vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, dažniausiai reikalingas gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir kartu kitais medikamentais. Taigi, vaikų jaunatviniam idiopatiniam artritui gydyti gali būti naudojami įvairūs medikamentai, padedantys slopinti karščiavimą ar jaučiamą nemalonų skausmą.
Be medikamentinio gydymo, fizioterapija ir medicininė reabilitacija taip pat yra svarbūs gydymo metodai. Jie apima bendrus ir specializuotus fizinius pratimus, koreguojančių įtvarų nešiojimą, šilumines, elektros, šviesos ir kitas procedūras. Kartu su medikamentiniu gydymu reabilitacija turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau, kad būtų palaikomas normalus sąnarių lankstumas, raumenų tonusas ir jėga. Reabilitacija leidžia išvengti sąnarių kontraktūrų, deformacijų arba jas, kiek įmanoma, koreguoja. Kokią konkrečią gydymo strategiją ir taktiką pasirinkti, sprendžia tik gydantis gydytojas.
