Rapolas pasakoja ne tik apie savo asmenines patirtis, bet ir apie visuomenėje vyraujančius stereotipus. Jis sako, kad alkoholikas, atėjęs į anoniminių alkoholikų draugiją, pradeda mokytis kitaip mąstyti – laužyti savyje tuos stereotipus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
„Labai sunku pabėgti nuo stereotipinio mąstymo, ypač brandesniuose metuose, kai pagrindinės gyvenimo nuostatos lyg ir stabilios. Pavyzdžiui, nuo tokio stereotipo – kad negertum, reikia valios. Tačiau valia bejėgė prieš alkoholį. Aš turėjau pasiduoti - mano valios pastangos per skystos kovoti su alkoholio dekalitrais. Arba sako, kad turi nugalėti alkoholį. Pirmiausia tai ne alkoholį, o savo potraukį alkoholiui. Iliuzinė saviapgaulė laimėti, kai jis mane jau suvystė. Liaudiškai šnekant, jis mane jau „išgvoltavojo“. Aš galiu tik pasiduoti, nekliudyti, palikti jį ramybėje, bet ir šito negana. Ir net šitai man nepavyksta vien tik savo pastangomis. Alkoholikas – tai žmogus, kuris negali negerti, o pradėjęs - negali nustoti. Jis negali ilgesnį laiką gyventi be alkoholio poveikio“, - dalijasi savo mintimis Rapolas.

Nustojau gerti ne iš karto
Rapolas sako, kad gerti jis nustojo dėl anoniminių alkoholikų siūloma 12 žingsnių programos. „Aš negeriu. Ne nuo pirmo susitikimo nebegeriu. Buvo įvairiai. Aš apie penkerius metus bendravau su anoniminiais alkoholikais, ėjau į susirinkimus, skaičiau literatūrą, tarnavau, stengiausi kitiems padėti ir vis užgerdavau kas 3–5 mėnesius“, - pasakoja Rapolas.
„Savo jėgomis, savo valios pastangomis bandžiau negerti, bet... Ilgiau pusmečio neištraukdavau... Užvaldydavo įkyrios mintys, jog jau mokėsiu saikingai gerti alkoholį. Tačiau alkoholikas negali saikingai gerti“, - sako vyras.
Rapolo nuomone, pats produktas nieko blogo nedaro, kol žmogus nesugadina savo santykio su juo, kol jis negrįžtamai nepaveikia organizmo, kūno, proto ir dvasios. O blogiausia tai, kad pradėjus vartoti alkoholį, sunku sustoti.
„Tas velniukas man sako – duok dar... ir dar... ir dar... ir dar... Ir nėra sustojimo. Kai nutinka kas bloga - geriama iš širdgėlos, jei kas pasisekė - iš džiaugsmo, jei nieko nenutiko – geriama, kad nutiktų. Ir aš taip gyvenau. O jeigu pasitaikydavo nustoti – tai tas sustojimas buvo prie bejėgystės ribos, ant bedugnės krašto arba kapuose. Kuris kartas bus paskutinis – niekas nepasakys. Ne vienas žmogus yra taip išėjęs anapilin ir mano aplinkoje“, - kalba apie alkoholio poveikį Rapolas.
Šiame judėjime Rapolas jau 11 metų. Maždaug pusę laiko, praleisto anoniminių alkoholikų bendrijoje, jis vis užgerdavo, kol nepripažino savo visiškos bejėgystės prieš alkoholį ir šiandien jau šešti metai visiškai nevartoja alkoholio.
„Kai nepradedu gerti, tai garantuotai nepasigeriu – geležinė logika, - nusišaipo Rapolas. - Ilgesnį laiką nevartodamas, man nuodu tapusio produkto, aš neįgijau imuniteto alkoholiui – tai yra praktinė patirtis ir daugelio kitų alkoholikų. Jeigu pradėsiu gerti – niekas negarantuoja, kad man užteks vieno stikliuko ar bokalo, kad aš neužgersiu. Galbūt ne tuoj pat, gal ne rytoj, bet po dienos kitos prasidės daugiadienės. Aš gersiu – nežinau kiek, nežinia ką prisidirbsiu ir kur atsidursiu.“

Asmeninė patirtis – didžiausias turtas
Rapolas sako, kad didžiausias turtas – tai kiekvieno anoniminio alkoholiko asmeninė patirtis 12-os žingsnių programoje: kuo gyvena žmogus, nevartodamas alkoholio. Anoniminiai alkoholikai dalijasi tarpusavyje ir su naujai atėjusiais asmenine patirtimi, jėgomis ir viltimi. Jie kalbasi apie tai, kaip gyvena negerdami, ką daro, kad neužgertų, o jeigu ir užgėrė – tai analizuoja priežastis, kodėl taip nutiko.
Pasak Rapolo, kiekvienas žmogus turi pats nusistatyti savo santykį su alkoholiu: „Negerti už mane kitas negali – jis už mane gali tik išgerti.“
„Kiekvienas laisvas išsiaiškinti, ką alkoholis jam duoda ar atima, bei ką jis iš jo padaro. Dėl ko geriu? Atsipalaidavimui? Tai ką, ir savaitgalį keletu bokalų atsipalaiduoti negaliu? - stereotipinis teisinimasis. O nuo ko atsipalaiduoju - kyla klausimas. Tai neįsitempinėk. Kiekviena diena tau sunkenybė? Gyvenimas yra sunkumas?... Darbas - sunkumas? Džiaukis gyvenimu kasdien ir nereiks atsipalaiduoti savaitgalį“, - Rapolas pasakoja apie sau keltus klausimus. Sau į juos turėtų atsakyti kiekvienas, gal ir ne vien alkoholikas.
Rapolas sako, kad yra keletas klausimų, į kuriuos sau atsakęs, žmogus gali pamatyti realią situaciją – turi ar neturi jis alkoholio vartojimo problemų.
Pirmas klausimas žmogui, turinčiam problemų su alkoholiu – kada paskutinį kartą tu pragyvenai dvi savaites, savaitę visiškai be alkoholio? O savaitgalį alkoholis irgi visai nerūpėjo?
„Atsakyti sau turiu pats. Dažniausias atsakymas – „Tai ką, aš net savaitgalį alaus negaliu atsigerti?!“ Štai ir atsakymas – reiškia negaliu be alkoholio net savaitės ir nenoriu sau to pripažinti, jau nešnekant, kad tikrai neatsimenu kada buvo visa savaitė blaivi. Kitas klausimas – o kada paskutinį kartą saikingai gėriau? Sau pasisakiau, kad baliuje ar bare šiandien išgersiu du bokalus ar du šimtus gramų degtinės ir taip padariau? Vėl neatsimenu, kada tai įvyko – panašu, kad prasta atmintis. Labai efektyvu taip susipažinti su savimi. Dažniausias atsakymas: „Tai kam aš čia save varžysiu? Ką aš čia nuolat save prižiūrėti turiu?“ O kas daugiau prižiūrės - kyla klausimas“, - aiškina Rapolas.

Reikia drąsos, kad pripažintum, jog esi alkoholikas
„Sakote, reikia drąsos prisipažinti, kad esi alkoholikas?, - klausia Rapolas. - Taip, drąsos reikia. Taigi kokia gėda, alkoholikai visuomenėje smerkiami. Tai ne liga – tai pasileidimas. Tai nejaugi žmogus negali pats susitvarkyti? Va, kaimynas gali, o kodėl tu negali? O šlaistytis girtam ne gėda, nesmerktina? Prisidirbti nuotykių, neatsiminti nei kiek, nei su kuo ir nei kur automobilis paliktas. Tai normalu. Tai ir yra mano individualus santykis su alkoholiu“, - pasakoja Rapolas.
Žmogaus kūnas netampa iš karto priklausomas nuo alkoholio. Alkoholiku negimstama. Žmogus toks tampa.
„Alkoholikui nuo pat pradžių patinka alkoholio poveikis – atsipalaidavimas, energijos pliūpsnis, jis jaučiasi esąs drąsuolis, erelis. Alkoholis atitraukia nuo realybės, nuo mano tikrojo aš. Ir man tos būsenos pradeda patikti. Ir tada aš noriu daugiau. Kai alkoholis padaro savo, įtraukia savo vergijon, tada jau mano organizmas be jo negali. Alkoholis – tai narkotikas, tik ilgalaikio veikimo“, - dalijasi mintimis Rapolas.

Išbandė ir kitokius gydymo būdus
„Kai man atėjo toks laikas, kai aš negalėjau nei gerti, nei negerti, buvau piktas ant viso pasaulio ir negalėjau sustoti – kilo klausimas, o ką daryti... Ieškojau visokeriopos pagalbos. Šiuolaikinėje medicinoje, teigiamo gyvenimo metoduose, pas užkalbėtojus. Pirmiausia žmogus nori rasti lengvesnį kelią – va, medikai duos tablečių ir praeis noras gerti. Kas praeis? Išmoksiu saikingai gerti? Ilgai blaškęsis patikėjau, kad saikingai gerti neišmoksiu, - teigia Rapolas. - Kodavimo ir torpedavimo nebandžiau. Cheminė invazija į mano kūną, dėl kurios aš bijosiu gerti, o terminui pasibaigus, tikėdamasis, atgavęs saiką, atsiimsiu su kaupu, man nepriimtina.“
Kūno, proto ir dvasios liga
„Visa bėda yra žmogaus viduje. Alkoholizmas – tai kūno, proto ir dvasios liga. Jeigu tai būtų tik kūno liga – medicina ją išgydytų ir tarp medikų nebūtų alkoholikų. Proto – lygiai tas pat. Negertų psichologai. Dvasios silpnybė – piktnaudžiaujančių alkoholiu neliktų ir tarp dvasininkų. Šių žmogaus sričių gydymas atskirai, neduoda rezultatų, o rūpinantis visomis – suveikia. Anoniminių alkoholikų programa ir siūloma kaip gydymo nuo alkoholinės priklausomybės priemonė. Turint norą bei keičiant gyvenimo būdą, remiantis 12-os žingsnių programa negali nepavykti“, - sako Rapolas.

Su anoniminių alkoholikų programa žmonės suranda savo besaikio gėrimo priežastis, pamato bėdą savyje, sąmoningai keičia savo įpročius, savo gyvenimo būdą.
Šiaulių anoniminių alkoholikų budintis tel. 8 618 81 004, el. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Šiauliuose yra trys anoniminių alkoholikų grupės: „Atgaiva“ - 8 626 39 669, „Ramybės skliautas“ - 8 622 53 539, „Prizmė“ - 8 645 18 445.