Alkoholis žeidžia, o sužeidęs palieka gilių randų. Tik labai norėdamas žmogus gali pagyti ir išvengti klaidų kurdamas savo šeimą.

Redakcijos archyvo nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Jau keli mėnesiai Šiauliuose gyvuoja Suaugusių alkoholikų vaikų draugija, kurioje renkasi žmonės, užaugę nedarniose arba alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose. Įkurta savipagalbos grupė laukia visų likimo nuskriaustųjų. Pagrindinis tikslas – sveikti nuo alkoholizmo ir nedarnios šeimos įtakos padarinių bei padėti kitiems suaugusiems alkoholikų vaikams tai pasiekti. Suaugę alkoholikų vaikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Vienintelė sąlyga – norėti pasveikti. Apie šią grupę pasakojo pati įkūrėja. Kadangi grupė saugo kiekvieno privatumą, moterį, kuri mums atviravo, pavadinkime išgalvotu vardu – Saule. Dabar Saulė pradėjo šviesti kaip žmogus, kaip moteris, kaip mama, nes jaučiami alkoholizmo randai jos šeimoje gyja.

Tėvai parenka gyvenimą
Mūsų pašnekovei Saulei tenka kalbėti grupėse, tačiau prasitarė, kad labai sunku viešinti savo gyvenimą.
„Aš esu suaugęs alkoholikų vaikas. Mano šeimoje alkoholizmas paliko labai daug žaizdų. Tai stipriai pakeitė mano pačios asmenybę. Dabar, kai pradedu nagrinėti visą savo gyvenimą, aš suvokiu, kad mano visos giminės linijos vyrai buvo alkoholikai. Ir tai ėjo iš kartos į kartą pradedant mano proseneliu ir baigiant mano vyru. Yra viena nuostata, kad alkoholikų šeimoje augęs vaikas arba pats tampa alkoholiku arba tuokiasi su alkoholiku. Mano gyvenime tai vyko du kartus – abu buvę vyrai alkoholikai“, - taip savo gyvenimo pasakojimą pradeda Saulė.
32-ejų metų Saulė iš vaikystės atsimena ne lėles, draugus, augintinius, o baimę.

Anot Saulės, ta baimė lydi ir iki šiol.
„Paklausite, ko aš bijau? Baimę turiu viskam: baimė bendrauti, baimė atsiverti, baimė autoritetą turintiems žmonėms. Kiek prisimenu, vaikystėje dažniausiai tupėdavau kamputyje ir nenorėdavau, kad kas mane užkabintų. Namuose vykdavo muštynės, skerdynės, mačiau, kaip mano mama yra mušama. Ir bėgau nuo to, todėl neišmokau gyventi, neišmokau prisiimti atsakomybės. Aš bėgau nuo visko, kas mane skaudino“, - pasakoja Saulė.

Sužalota vaikystė
Saulė prisimena, kad namuose turėjo slaptą vietą – vonios kambarį, kuriame galėjo pasislėpti. „Kai vykdavo pjautynės, užsidarydavau vonioje. Nors man tada buvo tik šešeri, palipdavau, kad matyčiau veidrodį, ir melsdavausi. Mūsų šeimoje tikėjimo nebuvo, tačiau aš prisimenu, kad melsdavausi – ko Dievo prašydavau, aš nežinau. Prisimenu, kad tik vonioje jaučiausi saugi“, - pasakoja Saulė.

Moteris sako, kad ja tėvai rūpinosi – buvo pamaitinta ir aprengta, tačiau niekam nerūpėjo mergaitės vidus. „Aš augau visiškai tuščia. Vaikas, kuris auga pats sau su pavyzdžiu, kad šeimos modelis – smurtaujantis ir alkoholikas tėvas, yra tuščias ir nieko negali duoti kitiems. Mokykloje, jei vaikai žaisdavo, aš pasišalindavau, stengdavausi neįsivelti. Buvo sunku džiaugtis, kartu juoktis – aš paprasčiausiai viso to nemokėjau. Rasdavau pasiteisinimų, kad atsisakyčiau žaidimų ir likčiau viena.“, - sako Saulė.

Pati save uždariusi ir atsiribojusi nuo žmonių, Saulė visada norėjo švelnumo, meilės ir šilumos. Būdama vaikas, Saulė bendraamžiams atiduodavo savo brangiausius daiktus, pinigus – „taip tarytum bandžiau papirkti draugus ir jų dėmesį, nustojau save mylėti. Galvojau, kad meilę galima gauti už kažką – užaugau žmogumi, kuris tik egzistuoja“.

Meilė suvokiama kaip pinigai
Dabar Saulė suvokia, kad sveikos šeimos negalėjo turėti, nes augo destruktyvioje šeimoje. Savęs niekur nerealizavo ir svajonių neturėjo ir močiutės dėka, kuri primindavo, kad Saulė tinginė ir nieko nesugebanti.

„Dabar esu tik vidurinę mokyklą baigusi... Manau, kad sveikoje šeimoje vaikai yra mylimi. Meilė duoda savivertės ir pasitikėjimo jausmą. Reikia mokėti ir norėti save realizuoti. Vaikas, kuris augo destruktyvioje šeimoje, yra emociškai tuščias. Vidų pildo iš kitų, o ne iš savo šeimos. Nebuvo nei žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti“.
Dabar Saulei pikta, kad net močiutė prie žemės spaudė, o ne kėlė.

„Močiutė manė, kad anūkei svarbiausia būti aprengtai, gražiai sušukuotai ir pavalgydintai – tai buvo meilės išraiška. Apsikabinimų ar kitokių šiltų jausmų neturėjau. Labiausiai pykau ant mamos, kad neapsaugojo manęs nuo girto patėvio patyčių. Fiziškai manęs niekas nežalojo“, - atvirauja Saulė.
Apie tai dabar Saulė kalbasi grupėse. Moteris mano, kad jos tėvai negalėtų viso tai atlaikyti ir kažin ar suprastų, kodėl Saulė augo nelaiminga šeimoje, nes turėdama gyvus tėvus, niekada neturėjo apkabinimų, šiltų žodžių, palaikymo.

Gyvenimo pamatai statomi tėvų šeimoje
Pradėjusi gyventi atskirai nuo tėvų, Saulė pamatė, kad pasirinko vyrą alkoholiką, kaip ir tėvas.
„Kai mums gimė vaikelis, aš nemokėjau duoti meilės savo vaikui. Jei vaikas norėjo prie manęs glaustis, aš laikydavausi atstumo. Mano vaikai taip augo tol, kol neišsiskyriau su vyru. Su antruoju vyru sukūriau santuoką, tačiau jis irgi buvo alkoholikas. Tada ir pradėjau knaisiotis savo gyvenime, kodėl mane lydi tokie žmonės. Savipagalbos grupėje ir supratau, kad aš kitaip pasirinkti ir negalėjau, nes namuose temačiau tokį šeimos modelį“, - pasakoja Saulė.

Moteris apsižvalgė ir pamatė, kad giminėje taip pat visi vyrai alkoholikai.
Galiausiai žlugo ir antroji Saulės santuoka. Pradėjusi galvoti, kad pati nesugeba sukurti normalių šeimos santykių, moteris smerkė už tai save. Anot Saulės, visi suaugusių alkoholikų vaikai prisiima kaltę už kitus.

Likimo dovana
Likimo dovana Saulė pavadina netyčia į jos rankas patekusią knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“. Moteris ją perskaitė ir suprato, kad ta knyga apie jos gyvenimą.
„Prisimenu, kai tada verkiau ne savo balsu. Tada gyvenimas pasidalino į dvi dalis. Iki knygos skaitymo ir po jos. Aš supratau, kodėl taip, o ne kitaip klostėsi mano gyvenimas. Būdavo, kai žmogus eidavo nuo manęs, aš įsikabindavau ir negalėdavau paleisti, o dažniausiai – pati visus atstumdavau. Pati didžiausia baimė – apleistumas“, - apie šviesesnio gyvenimo pradžią pasakoja Saulė.
Perskaičiusi knygą, Saulė ieškojo pagalbos, tačiau ją rado tik Vilniuje. „Kreipiausi į Vilniuje esančias savipagalbos grupes. Man buvo pasiūlyta tokią grupę įkurti Šiauliuose, nes yra keletas šiauliečių, kurie taip pat kreipėsi.
„Nuo kovo 5 dienos drauge įkūrėme savipagalbos grupę Šiauliuose. Visi norintys ir turintys bendrų problemų, išgyvenimų gali ateiti pas mus. Mūsų užsiėmimai vyksta Šv. Ignaco bažnyčios patalpose – įėjimas iš kiemo pusės“, - pasakoja Saulė.

Suaugusių alkoholikų grupėje sveikstama
Grupė Saulei labai padėjo, nes ją įkūrė pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu – skyrėsi su vyru.
„Skyrybos su vyru buvo labai sunkios. Tada jo nenorėjau paleisti, tačiau dabar supratau, kad noriu sveikos šeimos ir nebenoriu gyventi su geriančiu vyru. Pastebiu, kad pradedu į save žiūrėti kitomis akimis. Anksčiau negalėjau žiūrėti į veidrodį, dabar jau galiu ir po truputį man pradeda patikti tas žmogus, kurį matau“, - drąsiai kalba Saulė.
Moteris pastebi, kad keičiasi ne tik ji, bet ir bendradarbiavimas su vaikais. Saulės šeimoje mokomasi kiekvieną vakarą pasakyti, kaip vienas kitą myli, kalbasi, kaip praleido dieną. Bando atrasti tai, ko ieškojo ir nerado savo šeimoje.
„Suvokiu, kad vaikams ir svarbu išreikšti savo jausmus. Blogų jausmų nėra – visi geri. Žinau, kad pasveikimo kelias bus ilgas – sužalotą vaikystę man reikės gydytis visą likusį gyvenimą. Gerai, kad atsirado ši grupė, dabar mes turime bendraminčių – galime dalintis patirtimi“, - pasakoja Saulė.

Alkoholizmo ištakos giminėje
Sudariusi savo giminės genealoginį medį Saulė rado daug alkoholikų ir koalkoholikų, kurie yra priklausomi nuo geriančių žmonių. Dabar pati supranta, kad buvo koalkoholikė.
„Bandžiau pakeisti savo vyrą, prieštaravau gėrimui. Tačiau tai yra liga ir žodžiais nieko nepakeisi, jei tas žmogus nenorės. Alkoholikas keliasi tada, kai pasiekia dugną. Tai tas pats, kas cukrinį diabetą išgydyti žodžiais. Alkoholizmas pakerta dvasinį ir emocinį žmogaus vidų, o galiausiai pakerta ir jo fizinį kūną. Jei žmogus nekrenta į dugną, jo niekas nepakels. Kai pradėjau sveikti savo grupėje, siūliau vyrui sveikti kartu, tačiau vyras atsisakė. Todėl mūsų keliai ir išsiskyrė“, - atvirauja Saulė.

Nors Saulės vyras vaikų nemušė, jis smurtaudavo prieš ją. Užaugęs girtuoklių šeimoje nemokėjo pats kurti sveikos šeimos.
„Buvo momentas, kai mano vyras atrado blaivybę. Tada galėjau jaustis, kad mes esame šeima. Prasidėjo sveikimas. Tai truko trejus metus, tačiau buvo atkrytis, kuris baisesnis už pirmą palūžimą. Pasibaigė tuo, kad jis pasirinko girtuokliavimo kelią, o man jau buvo ne pakeliui“, - sako Saulė.

„Noriu tapti sveiku žmogumi. Nustojau gerti bet kokį alkoholį, nes esu rizikos zonoje. Dominuoja rizikos faktorius, kad galiu pradėti gerti. Dėl to ir atsisakiau alkoholio. Alkoholis sukuria iliuzijas, man jų nereikia. Noriu spręsti ir mokytis spręsti problemas. Ne visi yra alkoholikai, kiti alkoholį vartoja kaip bendravimo priemonę. Tačiau dabar išmokau bendrauti ir be jo“, - pasakoja moteris.
Anot Saulės, dabar sveiksta visa jos šeima. Sunkiausia tai vaikams, nes tėtis paliko. Saulė prisimena, kad blaivybės laikotarpiu buvo labai vieninga šeima, daug kur keliaudavo – „tėvas mylėjo vaikus, rodė didžiulę pagarbą man, neapsakomai sunku, kad žmogus palūžo.“

Džiaugiasi šia diena
Dabar Saulė supranta, kad pakeisti nelabai ką galėjo. Suvokia ir tai, kad praeities nepakeis. Į ateitį taip pat nežiūri. „Mokausi gyventi čia ir dabar. Praeities nagrinėjimas nieko neduoda, nes suvoki, kad turi eiti atleidimo keliu, nelaikyti nuoskaudų, kurios padėtų gyti. Dabar galvoju studijuoti socialinius mokslus. Stebiu, kokių turiu talentų, sugebėjimų. Suvokiu, kad moku bendrauti, noriu kitiems padėti. Suvokiu, kad turiu ir gero savyje. Vien tai, kad pradėjau bėgioti, man kelia emocijas. Darau kažką dėl savęs. Mokausi mylėti ir pažinti save kaip asmenybę, nebekaltinti savęs dėl kitų padarytų klaidų“, - didžiuojasi savo gyvenimu Saulė.

Saulė pasakojo, kad net draugai buvo iš tokių pačių šeimų. Kai pradėjo dalyvauti savipagalbos grupėje, moterį draugai atstūmė, nes vietoj vyno taurės mieliau gėrė kavą ar arbatą. „Tie, kurie jaučiasi taip pat, kaip gyvenau aš, tegul užduoda klausimą, ar jie laimingi gyvendami tokį gyvenimą. Jei ne – laukiame savo grupėje. Vienintelė sąlyga mūsų grupėje – norėti sveikti. Mūsų bendruomenė labai draugiška. Net ir naujas žmogus atras kažką savą, nes mes visi tokie“, - taip sako sveikstanti ir norinti padėti kitiems Saulė.