Sula – pavasarį iš medžių stiebų intensyviai tekantis vanduo su daug jame ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų, reikalingų naujiems ūgliams ir lapams augti.
Sula ima tekėti, kai vidutinė paros temperatūra yra daugiau nei +4°C. Intensyviai teka pirmąją-antrąją savaitę, kol ima skleistis pumpurai. Gerti tinkama sula, leidžiama iš beržų ir klevų. Iš suaugusio medžio galima prileisti apie 100 litrų sulos. Beržų ir paprastų klevų sula geriama šviežia, kartais rauginama. Iš auksinių ir juodųjų klevų sulos gaminamas klevų sirupas.
Lietuvoje iš medžių, dažniausiai beržų ir klevų, sula tekinama pavasarį einant pašalui, medžiams sprogstant. Ne plonesnio kaip 20 cm skersmens medžio kamiene iki 1 metro aukštyje išgręžiama 3–4 cm gylio, iki 2,5 cm skersmens skylė, į ją įkalamas medinis lovelis, kuriuo sula suteka į pakabintą arba ant žemės padėtą indą. Per vegetaciją iš kai kurių medžių ištekinama 50–150 litrų sulos. Kad nesužalotume medžio, sultims baigus tekėti, žaizdelę reikia užtepti pušų derva, kuo nors užklijuoti arba užkimšti mediniu kamšteliu.
Beržų ir klevų sula vartojama maistui. Manoma, kad turi ir gydomųjų savybių: joje yra mineralinių medžiagų: geležies, mangano, cinko, natrio, magnio kalcio, kalio ir kitų, iki 20 proc. angliavandenių.
Beržų ir klevų sula geriama šviežia, rauginta, konservuota. Lietuvoje valstiečiai nuo seno dažniausiai gėrė šviežią, neretai raugintą sulą, darė girą, rečiau vartojo sriubai virti, burokėliams rauginti. Iki XXI a. pradžios sula pakaitinta buvo konservuojama pridėjus cukraus, kartais rauginama statinaitėje ar kokiame kitame didesniame inde, dedama serbentų, ąžuolo šakelių arba žievių, užpilama avižų. Seniau išlaikyta sula būdavo gaivinamasi per šienapjūtę, net rugiapjūtę. 20 amžiuje pradėta rauginti su mielėmis ir cukrumi.
Beržų sula
Nuo senų laikų žmogus beržo sulą vartojo kaip maisto produktą, taip pat parfumerijoje, konditerijos pramonėje. Medicininėje literatūroje sutinkama žinių, kad didžiausią gydomąją galią turi natūrali beržo sula.
Dvasininkas P. Ryškovas dar 1798 m. rašė, kaip reikia vartoti beržo sulą ir patarė kaip ruošti jos atsargas. Kiek vėliau, 1894 m., profesorius N. Nesterovas rašė, kaip galima panaudoti beržo sulą, kuri nuo senų laikų buvo vartojama įvairiems gėrimams gaminti.
Beržo sulos sudėtis ir biologinė vertė gana gerai ištirta. Suloje yra daug nepakeičiamų apykaitos procesams medžiagų: cukraus ir fermentų, kofermentų ir mikroelementų, organinių rūgščių, augalinių hormonų. Iš cukrų vyrauja fruktozė, o gliukozės yra nedaug, dėl to sulą gali gerti ir sergantys cukriniu diabetu.
Nuo neatmenamų laikų lietuviui beržas – ne tik medis teikiantis pavėsį ir grožį. Jis dažnai minimas liaudies kūryboje, dainose, tautosakoje, pasakose, eilėse, jį apdainuodavo poetai.
Beržas apvalo sielą ir padeda iš organizmo išvalyti susikaupusias nereikalingas medžiagas. Gal todėl taip gera prie jo prisiglausti. Manoma, kad beržas padeda organizmui ilgiau išlikti jaunam.
Beržų sula geriama po žiemos nualintam organizmui sustiprinti, kai jaučiamas nuovargis, nėra apetito. Be to, šis gėrimas tirpdo akmenis šlapimo takuose, skatina išsiskyrimą, medžiagų apykaitą.
Kai medikamentais gydoma akmenligė, mažakraujystė, bronchitas, labai tinka gerti sulą. Ji palengvina ligonio būklę sergant angina, kai kuriomis odos ligomis, egzema.
Beržų sula – puiki natūraliosios kosmetikos priemonė. Jei šiomis sultimis lengvai patrinsime veidą du kartus per dieną, sumažės raukšlių, natūraliai tonizuosite veido odą. Be to, sula naikina inkštirus, ji tinkama priemonė odai atgaivinti.
Liaudies medicinos žinovai, beržų sula pataria plauti galvą, nes ji stiprina plaukų šaknis, tinka ir kaip pleiskanas naikinanti priemonė.
Kadangi sula greitai genda, kad ilgiau išsilaikytų, ji laikoma sandariai uždarytame inde, šaltoje vietoje.
Klevų sula
Nors dažniausiai pavasarį prisileidžiame beržų sulos, bet klevų suloje dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Be to, klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Klevų suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, geležies, kalcio, vario. Beržų suloje būna 1-2, o klevų – 2-4 proc. cukraus.
Klevų, medžių arba krūmų nemažais priešiniais lapais, smulkiais, neryškiais žiedais, skeltiniais sparnavaisiais, yra daugybė rūšių. Iš viso yra apie 150 rūšių ir daugybė porūšių. Europoje yra tik keletas savaiminių rūšių, žymiai daugiau jų yra Azijoje, Amerikoje, Afrikoje, o Lietuvoje auga viena savaiminė rūšis ir keletas įvežtinių.
Paprastasis klevas – savaiminė rūšis. Jis auga greitai, užauga iki 20-30 m, kartais – iki 38 m aukščio. Lapai dideli, penkiaskiaučiai, rudenį jie gali būti nuo gelsvos iki oranžinės, purpurinės spalvos.
Platanalapis klevas, dar vadinamas jovaru, yra šiaurinės savaiminės rūšies, jis pradėjo Lietuvoje plisti klimatui šylant. Užauga iki 20-35 m, lapai ilgakočiai, dideli, penkiaskiaučiai, rudenį žali ar geltoni.
Dar galima rasti trakinių, ginalinių, uosialapių raudonųjų, sidabrinių, cukrinių ir kitokių klevų dažniausiai sodybose, botanikos soduose.
Vertingiausiu laikomas platanalapis klevas: mediena naudojama smuikų ir kitų instrumentų korpusams gaminti, pastatų vidaus apdailai bei baldų gamybai. O štai sulą galima gauti iš cukrinio, juodojo, raudonojo, paprastojo, uosialapio klevo.
Sulos receptai
Sula geriama šviežia, konservuota, dažnai – saldinta, o kartais – rauginta. Raugiama buvo statinaitėse, įmaišant grūdų ar kitų priedų išlaikoma maždaug 3-5 mėnesius, laikyti rūsyje.
Žinoma vertingiausia gerti šviežią sulą, pagardintą mėtos šakele ar keliomis šaldytomis uogomis. Sulos galiojimo laiką iki dviejų trijų dienų galima pratęsti laikant sandariame stikliniame inde šaldytuve.
Į indą su sula įdėkite cukraus, citrinos rūgšties ir pakaitinkite iki 70-80 laipsnių. Ištirpus cukrui, skystį nukoškite ir išpilstykite į 85‒90 laipsnių temperatūroje pasterizuotus butelius.
Įmeskite į indą su sula ruginės duonos riekę. Galite įdėti serbentų, ąžuolo ar apynių šakelę. Ant gėrimo viršaus užpilkite apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridenkite plona drobe ar marle. Sudygusios avižos sudarys apsauginį sluoksnį po kuriuo sula surūgs.
Jums reikės 4 l beržų sulos, gvazdikėlių, citrinos žievelės, medaus. Viską virkite ant silpnos ugnies, nugrėbdami putų perteklių. Atšaldę sulą, į ją įdėkite 10‒15 g mielių. Kai sula surūgs, ją perkoškite ir išpilstykite į tarą. Sandariai uždarykite, laikykite šaltai.
Nuo neatmenamų laikų lietuviui beržas – ne tik medis teikiantis pavėsį ir grožį.
Redakcijos archyvo nuotr.
Beržo sulos sudėtis ir biologinė vertė gana gerai ištirta.
Redakcijos archyvo nuotr.
