Krūties vėžys – viena iš agresyviausių ir greičiausiai plintančių vėžio formų. Tai dažniausia onkologinė moterų liga Lietuvoje ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių – vien mūsų valstybėje kasmet nustatoma apie 1 300 naujų krūties vėžio atvejų. Vos prieš kelis dešimtmečius tokia diagnozė neretai skambėjo kaip mirties nuosprendis, o dabar tai – sunki, ilgai gydoma, bet dažnai sėkmingai įveikiama liga.

Išeitis – modernios implantuojamos venų sistemos. Pasaulyje Porto kateteriai naudojami labai plačiai įvairiems susirgimams gydyti: jų nauda pacientui ir medicinos personalui akivaizdi, nes saugomos venos, gali būti skiriamos didelio tūrio, ilgo lašinimo infuzijos, minimaliai sumažėja infekcijų rizika. Pacientai išvengia skausmingų ir dažnų dūriu į periferinę veną, venų sužalojimų dėl drastiško chemoterapinių vaistų poveikio. Deja, Lietuvos ligoninėse šių priemonių trūksta.

Padėka už išgelbėtus gyvenimus
Šiaulių Rotary klubas „Harmonija“ jau 8 metus remia Respublikinės Šiaulių ligoninės Onklologijos kliniką: šįkart klubas perdavė  ligoninei 3500 eurų paramą, skirtą implantuojamoms venų sistemos įsigyti. Pacientai ir medikai dalijosi išgyvenimais, kuriuos patiria  susirgusieji.

Leonidas Gatijatulinas, laikinai einantis Onkologijos klinikos vadovo pareigas, nebuvo linkęs girtis gydymo naujovėmis, dideliais pasiekimais. Jų, be abejo, yra. Šiaulių klinikoje pacientai tiriami bei gydomi naujausiais metodais, šiuolaikiškomis  moderniomis medicininėmis technologijomis. Deja, galimybės būna ribotos. „Tai, kas vyksta dabar, yra partnerių susitikimas. Kalbėjimas apie ligą ir mirtį nepopuliarus, bet tai sukelia daugiau gyvenimo, daugiau prasmės. Kovoje su liga turi dirbti visa komanda: medikai, kunigas, sergančiojo aplinka ir pats pacientas“, – sakė gydytojas. Pirmiausia jis dėkojo klubui už 8 metus prasmingo bendradarbiavimo: „Šiuo metu Porto sistemos pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis, nieko nekainuoja, tačiau jų kiekis ribotas. Kokybiškesnį gyvenimą dovanojate savo labdaringa veikla.“

Gyvenimas kaip nuotykis
Deimantė Bačiulė, Šiaulių kultūros centro vadovė, klubo narė, energingai, su jai būdinga humoro gaidele pasakojo savo patirtį. Deimantės gydymo kursas dar nebaigtas. „Mano giminėje daug sergančių, kiekvienoje kartoje. Diagnozė nebuvo netikėta. Ir vis tiek – per anksti. Labai daug nuo paties ligonio ir aplinkinių požiūrio priklauso. Manau, kalbėti reikia, būtina, kad kuo mažiau būtų tų, kas išsigąsta, neigia, slepiasi ir dėl to nesigydo. Skelbiau Facebooke savo pojūčius, išgyvenimus, išvaizdos pokyčius. Savo profilyje įdėjau kelias nuotraukas, parašiau: „Pasiruošimas. Procesas. Rezultatas ir... diagnozė.“ Reakcijos įvairios. Kai kurie net giminės pasmerkė. Kam demonstruoju, kaip skutuosi, kaip atrodau be plaukų? Ar man karstelį pirktis? Noriu dirbti. Savo aplinkoje kuriu pozityvą. Į ligą per daug nesigilinu. Man atrodo, kad žinios blogis: kuo daugiau žinai, tuo daugiau galvoji. Gydausi, negalvoju, kad tai paskutinioji. Šiandien dar neskubu keisti mitybos, kitų įpročių. Mėgstu pavalgyti, juk matyti. Aš nežinau, ar elgiuosi teisingai, bet gailėdamasi ir užsisklendusi savyje būti nenoriu. Sergančiajam palaikymas reikalingas, bet ne gailestis. Liga dar ne mirties nuosprendis – tik įspėjimas, gal nuotykis.“

Atmerkime akis
Dalia Bulkšienė, Onkologijos klinikos bendrosios praktikos slaugytoja, gydėsi kartu su Deimante. Ir požiūris panašus –  nereikia užsidaryti. „Daug metų draugavau su „Salvijos“ (Šiaulių miesto moterų krūties patologijos asociacija ,,Salvia“) moterimis, jas palaikydavau. Ligą susiradau pati, užčiuopiau guzelį. Kai ligonės mane, sesutę, pamatė prie kabineto durų be plaukų, nustebo: aš medikė, kaip galiu sirgti? Apskritai, pas mus  stigmų daug. Nuo sergančio vėžiu net atsitraukia, tarsi tai būtų užkrečiama. Guosti nereikia. Reikia veiklos, turiu jaustis reikalinga. Nors kartais reikia ir atitrūkti nuo darbo“, – svarsto medikė. Dalia be galo dėkinga kolegoms, kurie linki stiprybės, bet neguodžia. Liga jai padėjusi suprasti: mes per mažai rūpinamės savimi. Gana skubėti: sustok, apsidairyk. Tai yra kitoks gyvenimo etapas, kai tenka išmokti branginti tik svarbius dalykus.

Galimybė gyventi kitaip
Simas Grinius, slaugęs savo žmoną, sirgusią onkologine liga, a. a. Jurgitą Grinienę, Šiaulių muzikos mokyklos pedagogę, „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos mokytoją, padovanojo Onkologijos klinikai  žmonos  knygą  „Galimybė gyventi kitaip“ apie kovą su onkologine liga. Knyga po autorės mirties išleista moterų klubo lėšomis.

S. Grinius prisimena, kaip žmona negalėjo susitaikyti su diagnoze: „Liga nustatyta vėlyvos stadijos, važiuota pagalbos į Vokietiją, Lenkiją. Susirgusi ji pradėjo kurti dainas, labai daug rašė. Ji yra prisipažinusi: „Džiaugiuosi, kad susirgau, supratau, kad reikia gyventi dabar.“ Į „Salvijos“  susirinkimus nebegalėjo ateiti, nes per dažnai ten išgirsdavo apie mirtį. Nors buvo labai stipri,  skaudžiai tai išgyveno ir rašė rašė, siekdama, kad jos patirtys suteiktų stiprybės kitoms moterims. Aš jus visas pažįstu iš Jurgitos užrašų.“

„Salvijos“ moterys taip pat prisimena šaunią moterį, kuri iš paskutinių jėgų kibo į gyvenimą, kad suspėtų atiduoti tai, ką susirgusi atrado savyje – dainas, kūrybos dovaną.

Padėkime šiandien
Daiva Juškevičienė, Onkologijos klinikos slaugos administratorė, pateikė idėją, kad dienos stacionaro palatą reikėtų išpiešti šviesiais, gyvenimo džiaugsmą teigiančiais vaizdais ir juose įkomponuoti Jurgitos Grinienės sentencijų. Tegu palata žadina viltį gyventi.

Kapelionas kunigas Darius Marcinkevičius pritarė ankstesniems pašnekovams, kad visuomenėje nepopuliaru apie mirtį kalbėti: „Norime atmesti mintis apie mirtį, nors žinome vienintelę tiesą, kad mirsime visi. Nėra ligos, kuri būtų kuo nors ypatingesnė, bet onkologinė mus gąsdina labiau. Pažįstu moterį, kuri buvo susiruošusi mirti po 3 mėnesių, bet gyvena jau šešerius metus. Ji įdėjo daug pastangų, kad galėtų gydytis ir gyventi.“

Pasakojimą kunigas baigė prasmingu paraginimu: „Dėkoju geradariams, kad nepaliekate žmonių, kai sunku. Už grąžintus gyvenimus dėkoju „Harmonijai“, medikams. Padėkime šiandien, nes rytojus jau bus kitoks.“

Deimantė Bačiulė: ,,Gyvenimas kaip nuotykis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.