Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, šiemet rugpjūtį dviems Lietuvos piliečiams, dirbusiems tame pačiame laive, diagnozuota tropinė maliarija. Jie 2017 metų balandžio – rugpjūčio mėnesiais dirbo laive, kuris plaukiojo Atlanto ir Indijos vandenynuose ir krovinius iškraunančiose Afrikos žemyno šalyse. Šiais metais šalyje iš viso užregistruoti trys įvežtinės tropinės maliarijos atvejai.
Per paskutinius 10 metų endeminėse maliarijos šalyse maliarija užsikrėtė ir susirgo 46 Lietuvos piliečiai. Dauguma susirgusiųjų užsikrėtė Afrikos šalyse – vaistų maliarijos profilaktikai nevartojo arba vartojo nereguliariai.
Medikai primena, kad svarbiausia maliarijos profilaktikos priemonė yra reguliarus antimaliarinių vaistų vartojimas ir apsauga nuo uodų įkandimų. Asmenims, besiruošiantiems keliauti į egzotines šalis, patariama pasidomėti ar šalis nėra priskiriama endeminei teritorijai, taip pat pasitarti su gydytoju dėl vaistų, skirtų maliarijos profilaktikai, vartojimo.
Maliarija – plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos teritorijose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija.
Lietuvoje antrojo pasaulinio karo ir pokario metais vietinė P. vivax maliarija buvo smarkiai paplitusi, kasmet susirgdavo apie 2 tūkst. gyventojų. 1948 m. įkūrus Respublikinę priešmaliarinę stotį, medikų ir biologų pastangomis, 1957 m. vietinė maliarija Lietuvoje buvo įveikta. Maliarijos susirgimų nebuvo registruojama iki 1963 m., tačiau nuo 1964 m. iki šių dienų registruojami įvežtinės maliarijos atvejai. 2006–2015 m. Lietuvoje buvo užregistruota 43 įvežtinės maliarijos atvejai, du ligoniai, sirgę tropine maliarija, mirė. Per šį laikotarpį 39 asmenys užsikrėtė Afrikoje, 4 – Azijoje. 2006–2015 m. maliarija sirgo 7 jūreiviai, 15 turistų, 19 asmenų, išvykusių darbo tikslu, 1 studentas, 1 kareivis (legionierius).
Žmogus maliarija užsikrečia įgėlus infekuotai uodo patelei, kuri minta žmogaus krauju. Uodų patelės puola saulei nusileidus, didžiausias aktyvumas tarp 23 val. vakaro ir 6 val. ryto. Su uodo seilėmis parazitai patenka į kraują ir kepenų ląsteles, kur pradeda intensyviai daugintis. Vėliau iš kepenų ląstelių jie patenka į kraują ir eritrocitus. Patys uodai užsikrečia maitindamiesi sergančio žmogaus krauju. Kad uodas užsikrėstų kitą žmogų, jo organizme parazitai turi subręsti (maždaug per savaitę).
Kadangi sukėlėjai gyvena eritrocituose, maliarija gali būti perduota per kraują: perpilant kraują, persodinant organus, per užterštas krauju adatas ar švirkštus. Taip pat galima įgimta maliarija (transplacentinis perdavimo kelias).
Beveik visi žmonės yra imlūs maliarijai. Persirgus šia liga išsivysto tik trumpalaikis imunitetas. Asmenims, gyvenantiems endeminėse maliarijos vietovėse, gali išsivystyti dalinis imunitetas, kuris sumažina ligos sunkumą ir apsaugo nuo sunkios komplikuotos maliarijos. Tačiau asmuo, išvykęs iš endeminės vietovės, per 2–3 metus netenka šio imuniteto, todėl gali susirgti sunkia maliarijos forma. Vietovėse, kur maliarija labai paplitusi, kūdikiai dažnai turi iš motinų paveldėtą pasyvų imunitetą, kuris išlieka 4–6 mėnesius ir apsaugo nuo maliarijos pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Kai kurios žmonių genetinės savybės, hemoglobino ir eritrocitų antigeninė sudėtis, lemia žmogaus atsparumą maliarijai, taip pat sergant kai kuriomis ligomis, dėl kurių pakinta eritrocitai – maliarija nesivysto, nes parazitai negali patekti ar daugintis pažeistuose eritrocituose.
Didžiausią riziką susirgti sunkia maliarijos forma turi maži vaikai, nėščios moterys, keliautojai, kurie atvyksta iš neendeminių maliarijos vietovių į endemines vietoves. P. falciparum sukelia ypač sunkią maliarijos formą, dar kitaip vadinamą tropine maliarija. Laiku nepradėjus gydymo žmogus gali mirti.
Parengta pagal ULAC
