Šiaulių farmacijos laboratorija įsteigta prieš 95-erius metus. 1921 metais ją įsteigė provizorius Kazimieras Kazlauskas prie savo privačios vaistinės Vilniaus g. 146 kaip pagalbinį skyrių vaistams gaminti. O prieš 15 metų 2002 metais laboratorija po privatizacijos likviduota ir gaminamų vaistų kvapo patalpose nėra. Jose įsikūrė kitos įmonės.

Kai kurie farmacijos laboratorijos istorijos bruožai
Pateikiama vilnietės socialinių mokslų daktarės vaistininkės Reginos Stonkutės-Žukienės iš archyvinių dokumentų papildomų apie laboratoriją žinių, kurios niekur nebuvo spausdintos. Taip pat pateikiama buvusios ilgametės farmacijos laboratorijos vadovės provizorės Mildos Milišiūnaitės-Arlauskienės 1986 metų pranešimas apie kai kuriuos laboratorijos istorijos bruožus.

Įkūrėjas K. Kazlauskas
Kazimieras Kazlauskas gimė 1878 m. balandžio 9 d. Pakruojo valsčiuje. Jis Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas) karinėje medicinos akademijoje išlaikė egzaminus ir įgijo vaistininko padėjėjo specialybę. Dirbo įvairiuose Rusijos miestų vaistinėse, studijavo Maskvos universitete ir  1911 metais gavo provizoriaus diplomą. 1914 metais grįžo į Lietuvą, dirbo Žagarės ir Joniškio vaistinėse vedėju.

1919 m. Šiauliuose įsteigė vaistinę, o 1922 m. – ir farmacijos laboratoriją. 1927 metais Sveikatos departamentas laboratoriją leido pavadinti „Garine chemijos-farmacijos laboratorija „Galen“. Laboratorijai vadovavo pats K. Kazlauskas, tačiau atostogų metu vadovauti samdė provizorių Stanislovą Jurevičių  (provizorės Vandos Kavaliauskienės tėvą).

K. Kazlauskas aktyviai dalyvavo miesto visuomeninėje veikloje. Jis mirė 1930 m. gruodžio 11 d.

Provizorius P. Beržanskas
Provizorius Petras Beržanskas gimė 1883 metais. 1903 m. baigė Palangos progimnaziją ir pradėjo dirbti vaistinėje mokiniu. Po trejų praktikos vaistinėje metų baigė vaistininkų padėjėjų kursus prie universiteto ir išlaikęs egzaminus gavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą. Po trejų darbo metų vaistinėje vaistininko padėjėju įgijo teisę studijuoti universitete farmaciją. Dirbdamas Ukrainoje įstojo į Kijevo universitetą ir 1915 metais jį baigęs gavo provizoriaus diplomą.

Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1923 m. rugpjūčio 18 d. gavo nuolatinį leidimą verstis farmacijos praktika Lietuvoje. Nuo 1929 m. vasario 1 iki 1930 m. liepos 24 d. dirbo M. Kozlovskio (Kazlausko) vaistinės Žagarėje vedėju.

Persikėlė į Joniškį. Joniškyje nuo 1930 m. gegužės 10 iki 1930 m. liepos 6 d. dirbo J. Slaboko vaistinės vedėju, o nuo 1930 m. rugpjūčio iki 1931 m. balandžio 21 d. dirbo Joniškyje Z. Bagdonavičiaus nuomojamos vaistinės vedėju.
Vėliau dirbo Šiauliuose, chemijos-farmacijos laborataorijos „Galen“, kurios savininkais po laboratorijos įsteigėjo provizoriaus K. Kazlausko mirties buvo jo žmona S. Kazlauskienė ir chemikas-vaistininkas Aronas Zeigarninkas, vedėjas. Kadangi S. Kazlauskienė ir A. Zeigarnikas Šiauliuose dar turėjo ir vaistinę, kurios vedėjas buvo A. Zeigarnikas, pagal to meto įstatymus jis negalėjo vadovauti ir turėti farmacijos laboratoriją, todėl tam darbui samdė provizorių P. Beržanską.

Po karo provizorius P. Beržanskas buvo Mosėdžio vaistinės vedėju. 1948 metais jis mirė sulaukęs 65-erių metų. Palaidotas Mosėdžio kapinėse.

P. Beržanskio duktė Danutė tapo provizore, kita duktė – stomatologe. Abi jos 1949 metais baigė Kauno universitetą. Danutė Beržanskaitė ištekėjo už gydytojo Simono Daukanto ir dirbo Klaipėdos respublikinės ligoninės vaistinės vedėja. Buvo labai energinga, rūpestinga, darbšti ir reikli vadovė. 1991 metais susirgusi vėžiu, eidama 66-uosius metus, mirė.

Vaistinininkė Š. Izraelšteinaitė-Chaitienė
Chemikė-vaistininkė Šulamita Izraelšteinaitė-Chaitienė gimė 1908 metais. 1934 metais baigė Kauno VDU farmacijos skyrių. 1936 metais buvo Butrimonių vaistinės Alytaus apskrityje vedėja. 1938 –1941 m. – chemijos-farmacijos laboratorijos „Galen“ vedėja. Tolimesnis likimas nežinomas.

Dr. A. Norvaiša
Chemikas-vaistininkas gamtos mokslų daktaras Antanas Norvaiša gimė 1910 m. rugsėjo 8 d. Stungių kaime, Joniškio rajone, ūkininkų šeimoje. Be Antano šeimoje augo dar keturios dukros. Tėvai norėjo, kad sūnus būtų ūkio paveldėtojas, bet Antanas norėjo mokytis. 1926 metais baigęs Žagarės „Saulės“ progimnaziją, toliau mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje ir 1930 metais ją baigė. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1936 metais universitetą baigė su pagyrimu ir gavo chemiko-vaistininko diplomą.

1936–1940 m. A. Norvaiša dirbo Lietuvos kariuomenės vaistų sandėlyje laboratorijos vedėju. 1941–1943 m. buvo Šiaulių farmacijos laboratorijos „Galen“ vedėju, 1943–1945 m. – vaistinių vedėju Zarasuose ir Joniškyje.

1945–1950 m. buvo Vilniaus universiteto farmacinės chemijos katedros vedėju. Farmacininkams skaitė farmacijos chemijos ir vaistų formų ir galeno preparatų technologijos kursą. Panaikinus Vilniaus universitete farmacijos skyrių, 1950–1955 m. dirbo Klaipėdoje 1-osios vaistinės vedėju, o 1955–1960 m. – Klaipėdos veterinarijos vaistinės vedėju.

1961 m. A. Noršaiva pradėjo dirbti Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institute Kaišiadoryse biochemijos skyriaus vedėju, o nuo 1970 metų iki išėjimo į pensiją (1990 m.) dirbo instituto moksliniu bendradarbiu. 1968 metais apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Azoto ir fosforo nustatymas biologinėse medžiagose, panaudojant naujus metodus“.

1973 metais jam buvo suteiktas vyr. mokslinio bendradarbio vardas. Paskelbė 64 mokslinius straipsnius apie biocheminius tyrimus. Padarė 3 išradimus chemijos srityje: aparatas azotui nustatyti neturint laboratorinių sąlygų; nitratų kiekio nustatymas biologinėse medžiagose (pašaruose ir daržovėse bei kt.); fosforo nustatymas chromo-molibdeno metodu.

Sukūrė 2 veterinarinius preparatus „Spumosan“ – putojančią emulsiją karvių endometritui gydyti ir „Aseptol“ – jodoforminį tepalą karvių tešmenų gydymui ir profilaktikai. Šie preparatai gaminami ir plačiai vartojami veterinarijoje.

1993 m. po nostrifikacijos A. Noršaivai suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis.

B. Norvaiša – laborantas, vedėjas
Iš provizorės Mildos Arlauskienės pranešimo „Iš laboratorijos „Galen“ istorijos, skaitytos  1986 metais farmacininkų konferencijoje Šiauliuose: „Prisimindami žmones, kurie visą savo gyvenimą atidavė farmacijai, sugrįžkime valandėlei į praeitį. Noriu papasakoti apie farmacijos laboratorijos „Galen“ nuo pat jos įsikūrimo pradžios, sunkius pokario metus, kad galėtume pasidžiaugti dabartiniais pasiekimais.

Apie farmacijos laboratorijos įkūrimą dokumentų mažai išlikę. Buvusių laboratorijos darbuotojų pasakojimai padeda daug sužinoti apie jos įkūrimo sąlygas ir darbą.

Provizorius Kazimieras Kazlauskas prie savo privačios vaistinės Vilniaus g. 146 įsteigė pagalbinį cechą vaistams gaminti. Gamybą padėjo organizuoti jo vaistinėje dirbęs Boleslovas Norvaiša.

B. Norvaiša gimė 1884 m. sausio 26 d. Kriklėnų miestelyje, buvusioje Panevėžio apskrityje, neturtingo valstiečio šeimoje. Šeimoje buvo penki vaikai, Boleslovas – jauniausias. Šeima gyveno sunkiai, vaikai tarnavo pas stambius ūkininkus. Tėvai leido jauniausią sūnų į mokslus, nes mokslas jam sekėsi. 1900 m. B. Norvaiša baigė Panevėžio realinės mokyklos 6 klases. Toliau mokytis nebuvo galimybės, reikėjo pradėti dirbti.

Boleslovas domėjosi vaistinės darbu ir 1903 metais pradėjo dirbti mokiniu Pagirio vaistinėje, buvusioje Ukmergės apskrityje. Jis už dalyvavimą 1905 metų revoliuciniame judėjime buvo ištremtas iš Lietuvos. Nuo 1906 metų dirbo Rusijos vaistinėse mokiniu, vėliau Stavropolio, Kazanės farmacijos laboratorijose laborantu.

1919 metais grįžo į Lietuvą, dirbo Kaune karo ligoninės vaistinėje, o nuo 1920 metų – Šiauliuose provizoriaus Kazio Kazlausko vaistinėje.

B. Norvaiša buvo dirbęs vaistų gamybos laboratorijose ir, kaip jis rašo autobiografijoje, jo pasiūlymu buvo pradėti gaminti galeno preparatai provizoriaus K. Kazlausko vaistinėje.

Iš pradžių gamybai buvo skirtas vienas kambarys prie vaistinės. Dirbo 3 darbininkai. Tai buvęs aparatininkas Vaclovas Misiūnas, Uršulė Vaičiulytė-Misiūnienė ir Solifja Dargytė-Norvaišienė. Boleslovas Norvaiša buvo laborantas. Jis vadovavo gamybai, ruošė technologiją, vedė apskaitą, organizavo vaistų atleidimą.

Pradžioje vaistai buvo gaminami tik vaistinei, kaip vaistinės vidaus paruošas, vėliau gamybinis cechas išaugo į farmacijos laboratoriją „Galen“.

1925 m. laboratorijoje pradėjo dirbti buvusi laboratorijos „Galen“ buhalterė Teklė Misiūnaitė-Černienė-Dunkevičienė, kurios atsiminimais apie 1922–1944 metų laikotarpį vadovaujuosi šiame pranešime.

Laboratorijos „Galen“ savininkas provizorius Kazys Kazlauskas vertėsi laisvu gydymu. Jis sudarė savas vaistų formas, kurias pradėjo gaminti laboratorijoje, vėliau šios vaistų formos pristatomos patentavimui.

Laboratorija plečiasi. Apie 1930 metus ji užima jau 6 kambarius: pirmajame aukšte – kontora, fasavimo kambarys ir kambarys vandens distiliacijai, antrajame aukšte – ampulių cechas ir kosmetika.

Laboratorijos „Galen“ gamyba labai įvairi. Gaminamos tinktūros, ekstraktai, tepalai, tabletės, ampulės, kosmetinės priemonės – odekolonai, pudros. Labai didelę paklausą turėjo milteliai „Gaidelių“ panašaus veikimo į dabartinį citramoną.

Yra išlikęs 1933 m. laboratorijos „Galen“ gaminamų vaistų kainininkas. Laboratorijos pavadinimas „Elektro-garinė chemijos farmacijos laboratorija „Galen“. Gamyba labai įvairi. Per 100 pavadinimų tinktūrų, 28 pavadinimų tepalų, 25 spiritų, 25 kosmetikos priemonių, 18 sirupų, po 9–10 pleistrų, aliejų, lašų, per 50 pavadinimų įvairių ampulių. Viso kainininke 623 kainos.

Kainininke nurodyta 25 pavadinimų patentuotų vaistų, kurių sudėtis skelbiama 1933 m. „Farmacijos žiniose“. Įdomesnė laboratorijos „Galen“ patentika: „Gonosol“, „Arsen-globulin“, „Rheuma-Balsam“, „Tonicum“, „Scabiol“, „Kalk-Globulin“, „Lecitin-globulin“, „Mikgreno-Nervosin“, „Tussolin“.

Panagrinėjus tuometines kainas ir palyginus jas su darbartinėmis, matome, kad vaistai buvo labai brangūs, pavyzdžiui, spiritai dabar kainuoja 1–3 rub. už kg, tada nuo 11–25 Lt už kg, tinktūros – 4 rub.,  tada – 15–60 Lt už kg, tepalai – 1–2 rub., tada – 10–25 Lt.

Ypač brangi buvo laboratorijos „Galen“ patentika „Stipruol“ – 4 Lt, „Megren-Nervosin“ – 65 Lt, pastos dėžutė – 10,80 Lt.

Kaip matome, ne visiems buvo prieinami laboratorijoje „Galen“ gaminami vaistai.

Savo produkcija laboratorija aprūpino ne tik Šiaulių miesto vaistines, bet ir Panevėžio, Kauno miestų ir daugelio provincijos miestelių vaistines.