Valgomasis krienas (armoracia rusticana) iš bastutinių šeimos augalų genties yra daugiametis, 60–120 centimetrų aukščio augalas. Žydi gegužės–liepos mėnesiais. Šaknys ilgos, storos, mėsingos. Kilęs iš Pietryčių Europos. Paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, Vakarų ir Rytų Sibire. Lietuvoje auginamas soduose, sodybų darželiuose, laukuose kaip prieskoninis augalas.

Populiarus prieskonis
Krienai, kaip  prieskoniai, buvo pradėti vartoti prieš 1500 metų prieš Kristų. Senovės graikai laikė krienus stimuliuojančia priemone ir labai efektyviais vaistais nuo reumato.

Renesanso laikotarpiu krienai paplito ir Vakarų Europoje, Anglijoje. Juos pirmiausia pradėjo vartoti darbininkai ir fermeriai. 1600 metais krienai jau tapo populiariu prieskoniu ir buvo patiekiami prie austrių ir pačių ištaigingiausių mėsos patiekalų.

Anglai ėmė sodinti krienus prie viešbučių ir užeigų. Gali kilti klausimas, kodėl taip įvyko? O todėl, kad jie krienų dėdavo į alkoholinius gėrimus. Buvo tvirtinama, kad krienai labai atgaivina pavargusius lankytojus.

Maždaug tuo pat metu vokiečiai ėmė dėti krienų į alų ir tebededa jų iki šiol.

Kasmet amerikiečiai suvalgo per 6 milijonus skardinių konservuotų krienų. Nenuostabu, kad šis prieskonis toks populiarus, juk jis sužadina apetitą, suteikia pikantišką skonį mėsai, salotoms, jūros produktams ir netgi duonai. Nė viena daržovė aštrumu neprilygsta krienams.

Krienų šaknys yra aštraus deginančio kvapo ir skonio.

Krienai tinka prie keptos mėsos, desertų, rūkytos mėsos, veršienos, riebios kiaulienos, virto jautienos liežuvio. Jie dedami į įvairius majonezus, varškę, jogurtą, raugintus kopūstus, agurkus, kitas daržoves. Iš krienų gaminamas padažas. Krienų skonį pagerina cukrus ir citrinos sultys.

Krienai gaminami su bruknėmis, morkomis, obuoliais, garstyčiomis.

Vaistų žaliavai vartojamos šaknys
Nuo XVII amžiaus krienai imti plačiai vartoti liaudies medicinoje, kaip vaistai nuo kosulio, apsinuodijimų, sergant kolitu, tuberkulioze.

XVIII amžiuje krienus pradėjo auginti Šiaurės Amerikos gyventojai. Pietų Amerikoje jais buvo įtrinama galva siekiant numalšinti galvos skausmą. Nuo 1890 metų kai kuriose valstybėse krienai buvo pradėti apdoroti pramoniniu būdu.

Ir dabar krienai tebevartojami kaip augalinė gydomoji priemonė sergant kvėpavimo takų, šlapimtakių ligomis, reumatu.

Sutarkuotų krienų kompresai dedami prie skaudamų vietų, krūtinės, sąnarių.

Krienai pasižymi priešuždegiminėmis, antimikrobinėmis, šlapimą varančiomis, nuskausminamomis savybėmis. Krienai žadina apetitą, gerina virškinimą, mažina gliukozės kiekį kraujyje.

Krienų šaknyse yra gliukozės, galaktozės, sacharozės, seponinų, flavanoidų, grastyčių aliejaus, vitamino C, PP, B1, B2, daug mineralinių druskų, ypač kalio.

Nuo senų laikų krienai vartojami liaudies medicinoje. Jie puikiai sunaikina bakterijas ir kitus mikroorganizmus. Krienais galima gydyti tulžies latakų, žarnyno ligas, raumenų uždegimą.

Sergant angina, burnos ir gerklės uždegimais galima skalauti vandeniu praskiestomis krienų sultimis – 1:20.

Taip pat krienais galima gydyti kosulį, bronchinę astmą ir peršalimo ligas.