Ne visuomet puiki skrybėlė
dengia pagarbos vertą galvą.
Tomas Fuleris

Galva (lot. caput) – viršutinė kūno dalis, kurioje yra aukščiausieji nervų sistemos centrai, kai kurie jutimo organai ir kvėpavimo bei virškinimo sistemų pradiniai skyriai. Galvos formavimasis (cefalizacija) susijęs su lokomocija (judėjimu): jutimo organai ir jų centrai nervų sistemoje išsivystė kūno burniniame gale.

Galva dalijasi į smegeninę dalį (galvos smegenys ir ją supanti smegeninė, uoslės, regos, pusiausvyros ir klausos organai) ir vidinę dalį. Ties jų sandara yra akiduobės. Vidinėje dalyje yra nosis ir burnos ertmės, kramtomieji ir mimikos raumenys. Tarp galvos ir viso kūno yra kaklas, kuris suteikia galvai savarankiško paslankumo. Sąnarys tarp pakauškaulio ir kaklo I slankstelio leidžia galvą lankstyti, o tarp I ir II slankstelių – sukioti.

Vidutinio dydžio žmogaus galva sveria 3,6 kg. Medicinoje naudojamas terminas „galvos rodiklis“, „cefalinis indeksas“, galvos arba kaukolės smegeninės dalies pločio ir ilgio santykis, išreikštas procentais.

Su galva susijusios akys, ausys, nosis, burnos ertmė, dantys, galvos smegenys, veidas, kakta, kaukolė, kaklas ir kt.

Galva pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Galva daug kur laikoma mūsų gyvybinės jėgos buveine, todėl yra švenčiausia kūno dalis. Alkuinas rašė: „Kas yra galva? Kūno viršūnė“.

Daugelyje kultūrų galva yra laikoma svarbiausia žmogaus kūno dalimi, nes joje yra smegenys. Ji simbolizuoja viduje slypinčią gyvybinę jėgą. Galva – tai protas, išmintis, intelektas ir dvasingumas. Ji yra gyvenimo simbolis, todėl galvos nulenkiamos parodant pagarbą, ant karališkosios šeimos narių galvų uždedamos karūnos, nugalėtojai vainikuojami pergalės vainikais, o valdžioje esantys žmonės vadinami „galvomis“. Sakoma: šeimos galva, genties galva, valstybės galva.

Tailande manoma, kad galva yra švenčiausia kūno dalis. Budistai tiki, kad žmogaus dvasia gyvena galvoje. Tad liesti kieno nors galvą yra labai netaktiška – nei norint parodyti dėmesį vaikui ir sušiaušti plaukus, nei tapšnojant per galvą norint padėkoti už gerai atliktą darbą. Vengti tapšnoti galvą Tailande.
   
Platonas rašė: „Priversti rinktis – arba kuriamai rūšiai suteikti daugiau ilgaamžiškumo, bet mažiau tobulumo, arba mažiau ilgaamžiškumo, tačiau daugiau tobulumo – mūsų gimimą kūrę demiurgai sutartinai nusprendė, kad kiekvienas, be jokios abejonės, pirmenybę privalo suteikti trumpesniam, bet vertesniam gyvenimui, negu ilgesniam, tačiau prastesniam. Kaip tik todėl jie padengė galvą trapiu kaulu, neapklodami jos iš viršaus mėsa ir net nesuteikdami jai sausgyslių, nes sąnarių ji vis tiek neturėjo. Būtent todėl galva yra jautriausia ir išmintingiausia, tačiau drauge daug silpnesnė [už kitus narius] kiekvieno vyro dalis. Dėl tų pačių priežasčių Dievas pritvirtino sausgysles tik prie galvos apačios, tolygiai apvyniodamas jomis kaklą ir sujungdamas su jomis veido apačioje esančių žandikaulių kampus. Visą likusią sausgyslių atsargą jis paskirstė tarp kitų kūno narių, sujungdamas sąnarius“ (Platonas. „Timajas. Kritijas, Vilnius:„Aidai“, 1995).  

Senovės sarmatams, gyvenusiems dabartinės Rusijos šalies stepėse, nepatiko jų galvos forma. Archeologai kasinėdami aptiko sarmatų kaukolių, kurios buvo keistai deformuotos – kakta beveik horizontali, tad veidas atrodė tarsi būtų ne žmogaus, o fantastų sumanyto ateivio iš kitos planetos.

Inkų galvos „skilo“ į dvi dalis – kūdikiams suverždavo galvos kaulus, ir šie deformuodavosi. Beje, kai kuriose Meksikos indėnų gentyse iki šiol kūdikiams galvas suspaudžia lentelėmis, kad vėliau jos būtų dailiai ištįsusios.

Senovės japonų karo šūkis yra „Yra tik du būdai palikti šį mūšio lauką. Arba su priešo galva rankoj, arba netekus savo galvos.“

Iki šių dienų žmogaus galvos, kaip galios simbolio nukirtimas yra labai paplitęs ritualas tarp kai kurių Pietų Azijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos genčių. Šis paprotys kilo iš tikėjimo, kad žmogaus siela slypi galvoje. Nukirsdamas galvą galvų medžiotojas siekė perkelti aukos sielą, arba gyvybinę galią, į save, į savo žemę ir bendruomenę.

Galvų medžioklė buvo svarbi priemonė vaisingumui ir dvasinei galiai atnaujinti po bendruomenės nario mirties ar blogo derliaus. Kai kuriose kultūrose galvos buvo vyriškumo simbolis, todėl jauni vyrai galėjo vesti tik tada, kai nukirsdavo pirmąją galvą.

Pietų Azijoje ir Melanezijoje ibanų, ilongų ir dajakų gentims galvų medžioklė buvo ritualas ir karo veiksmas.
Amerikos indėnams žmogaus skalpas simbolizavo gyvybinę jėgą. Jis buvo lupamas ne tik kaip karo trofėjus, bet ir kario, kuris jį laimėjo, drąsai patikrinti. Retkarčiais nuskalpuota auka išgyvendavo, net ir patyrusi sunkių sužalojimų.

Su skalpų parsigabenimu namo, jų džiovinimu ir dekoravimu susiję daug ritualų.

Maoriai priešų galvas išsaugodavo išėmę iš jų kaukoles ir išrūkę. Kinijoje Čin kariai irgi kolekcionavo savo priešų galvas. Kadangi daugelis karių buvo vergai, jie atgaudavo laisvę, jei sugrįždavo iš karo su tokiais trofėjais.

Galvų medžiotojai siekė pačiupti šią gyvybinę jėgą, tapatinamą su vaisingumu ir galia. Po mūšio nukirstos priešų galvos būdavo sunešamos į tvirtovę, ir ten esančios moterys turėdavo miegoti šalia dvokiančių galvų... (Sigitas Geda. Dainos, kurių išmokė motina. „Šiaurės Atėnai“, 2010 ).

Iš daugelio galvų medžioklę praktikuojančių kultūrų pasaulyje tik jivaro gentys, gyvenančios Ekvadore ir Peru plytinčiuose Amazonės miškuose, galvas džiovindavo, pasigamindamos tsantsa. Pirmiausia iš galvos būdavo išimama kaukolė, o į odą pripilama karšto smėlio ar akmenukų. Tada galva būdavo trinama tol, kol išdžiūdavo ir susitraukdavo.

Nukirtęs galvą mūšyje, jivaro karys sustiprindavo savo asmeninę galią, arba arutam, tačiau mirusio žmogaus siela vis dar buvo laikoma pavojinga. Sudžiovinus galvą, buvo sunaikinama jos galia ir išvengiama aukos dvasios keršto. Taip pat buvo tikima, kad galva pagerina derliaus augimą (Ženklai ir simboliai, Vilnius: leidykla „Alma littera“, 2013).    

Spaudoje 2008 m. buvo rašoma, jog archeologai Graikijoje rado įrodymų, kad galvos operacijos buvo daromos jau prieš 1 tūkst. 800 metų. Moters skeletas rastas per kasinėjimus 2007 metais Verijoje, esančioje už 75 kilometrų į vakarus nuo Salonikų.

Ekspertai ištyrė jaunos moters skeletą ir nustatė, kad jai buvo atlikta operacija greičiausiai siekiant išgelbėti gyvybę. Maždaug 25 metų moteris buvo gavusi stiprų smūgį į galvą. Chirurginė operacija buvo sudėtinga, ją galėjo atlikti tik gerai pasirengęs gydytojas. Tačiau pacientė greičiausiai neišgyveno, „nes žaizda buvo labai didelė ir nėra gijimo požymių“, nustatė archeologai. Antikiniuose raštuose yra duomenų apie sudėtingas operacijas, tačiau radiniai su chirurgų operuotomis kaukolėmis Graikijoje yra retas dalykas.

2012  m. žurnale „Nacionalinė geografija“ aprašoma, kad Amazonijos vakarinėje dalyje gyvenanti šuarų gentis tikėjo, kad nužudžius priešą likdavo jo kerštaujanti dvasia, kurią nugalėti galima tik išdžiovinus užmuštojo galvą bei atliekant tam tikrus ritualus.

Per mūšį nugalėtojas kritusiam kariui nukirsdavo galvą. Paskui vienoje vietoje įpjaudavo odą ir nulupdavo ją nuo kaukolės, taip gaudamas formavimui tinkamą veido ir plaukų kaukę. Išmirkius odą karštame vandenyje, buvo nugramdomi ant jos likę riebalai. Pjūvis buvo susiuvamas, kad skalpas vėl įgautų galvos formą, ir pro kaklo skylę į vidų buvo prikemšama karštų akmenų. Po akmenų buvo pilamas karštas smėlis – tokiu būdu galva džiūdama susitraukdavo. Tada oda buvo įtrinama medžio anglimis ir lygiai nugludinama karštais akmenimis.

Po šių procedūrų susitraukusi iki stambaus kumščio dydžio, galva buvo išrūkoma, kad užsikonservuotų. Prie viršugalvio pritaisius virvelę, trofėjų buvo galima nešioti pasikabinus ant kaklo.

XIX a. pabaigoje, kai į šuarų žemes vis dažniau ėmė užklysti europiečiai, tokios galvos, vadinamos canca (dar tsantsa), tapo populiariais suvenyrais.

Viena tokia trofėjinė galva 1923 m. atkeliavo į Makmanuso muziejų Dandi mieste Škotijoje. Norėdamas išsiaiškinti šios džiovintos galvos paslaptį, Dandi universiteto teismo medicinos dailės studentas Tobiasas Houltonas atliko tyrimą. T. Houltonas įsitikino, kad galvos būta jauno kario, ir pasinaudodamas naujausia teismo medicinos kompiuterine įranga jis atkūrė šio žmogaus veido bruožus.

Daugelyje šalių kriminaliniams nusikaltėliams nuteistiems myriop budeliai nukirsdavo galvas. Prancūzijoje buvo išrasta giljotina, kurios pagalba pasmerktiesiems už bausmę buvo nukertama galva.

Gestai. Bene populiariausias gestas yra linktelėti galva, taip išreiškiant sutikimą „taip“ arba papurtyti galvą į šonus, sakant „ne“, kai kuriose šalyse turi priešingas reikšmes. Bulgarijoje, Turkijoje arba Graikijoje vietiniai sakydami „taip“ purto galvą į šonus, o sakydami „ne“ linkčioja. Reikia vengti linkčioti galva Pietų Korėjoje. Japonai sveikindamiesi nulenkia galvą, pagarbos ženklan. Galvos purtymas daugelyje šalių suprantamas kaip „ne“, o Indijoje visiškai priešingai: taip čia išreiškiamas pritarimas.

Mums įprastas linksėjimas pritariant Bulgarijoje, Graikijoje, Indijoje ar Turkijoje reiškia atmetimą, neigimą.
Leonardo da Vinčis rašė: „Einančio žmogaus galva juda daugiau nei kojos.“

Galva lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Prof. J. Žilinskas knygoje „Lietuvių protėviai“ (1937 m.) rašo: „Yra lietuvių grupė, pasižyminti aukštu ūgiu, ilgomis arba vidutinio ilgio galvomis. Veidas tų žmonių yra aukštas, siauras. Šios grupės žmonės priskiriami šiaurinei rasei. Taip pat randama lietuvių tarpe žmonių, kurie galvos ir veido formos atžvilgiu panašūs į šiaurinės rasės atstovus, jie priskiriami viduržemiečių rasei. Sutinkama ir žmonių grupė, kuri pasižymi žemu ūgiu ir plačiomis galvomis. Jie priskiriami alpininei rasei.

Pasitaiko lietuvių tarpe ir žmonių grupė – „dinarinė rasė“ – turinti, kaip ir alpininės rasės žmonės, trumpas galvas, tamsias akis ir plaukus. Dažniausiai sutinkamas lietuvių tarpe tipas, kuris pasižymi vidutiniu arba aukštu ūgiu, tvirtu sudėjimu, plačiais pečiais. Jis yra plačiagalvis, gana žemo ir plataus veido; apatinis žandikaulis taip pat gana platus. Toks tipas jau nuo senovės vyravo lietuvių tarpe.“

Pagal „Sisteminį lietuvių kalbos žodyną“ žmogaus galva – tai smegeninė, makauka, makaulė, makauza, makauzė, buožė, apuoka, guogė, kaušė, kramė, kramulkė, kramaulė, kuogė, kvaukė, raginė, saliamėnas, smagalvė.

Lietuvių patarlės ir priežodžiai, susiję su galva: „Ant jo galvos gali ir kuolą tašyti“, „Galva visą žmogų vedžioja“, „Galva didelė, bet protas mažas“, „Galvai sukantis, kojų nesuvaldysi“, „Galvos netekęs, kepurės verkia“, „Galva akmenio nesudaužysi“,  „Nesenas – ta pati galva ant pečių“, „Kas ne galvoje, tai kojose“,„Kas galvoj, tas kalboj“, „Kas galvoj, tas ir ant liežuvio“, „Gudrus galvą išneša“, „Išmintingai galvai gana dviejų žodžių“, „Galvą laikyk šaltai, pilvą laisvai, kojas šiltai“,  „Su gera galva visur gausi vietą“, „Geros galvos ne visiems dalijamos“, „Galva gera, tik ant prastų pečių uždėta“, „Didelė išmintis mažoj galvoj sutelpa“, „Kam galvoj lentelių trūksta, tas po laukus dūksta“, „Pradžia galvą laužia“, „Nekišk sveikos galvos į ligotą patalą“, „Iš didelės kalbos išėjo iš galvos“, „Prie geros galvos pusės sveikatos tereikia“, „Galvos daro patarimus, o pinigai nutarimus“, „Daug galvų – daug sapnų“, „Kas galva, tai protas“, „Kokia galva, tokia ir kepurė“, „Dvi galvos – tai ne viena“.„Pas jį tiek galvoj proto, kiek vištos kulne“, „Akių pasiklausk – pamatysi, galvą paprašyk – padarysi“, „Tai galva su pakauše“, „Tyliam nepramuš galvos“.

Lietuvių minklė: „Kas pasauly turi didžiausią kepurę? – Kas turi didžiausią galvą.“

Lietuvių frazeologizmai, kuriuose minima galva: „Apsukri galva“ (gudrus), „Galva ant galvos“ (lygiai, be priedo),„Galvos ėdimas“ (rūpesčiai, vargai);  „Galvos kūlimas“ (galvosūkis); „Galvos laužymas“ (įtemptas galvojimas); „Galvos lankstymas“ (žeminimasis), „Galvos sukimas“ (rūpestis); „Balta galva“ (moteris nuometuota); „Didelė galva“ (protingas, gabus), „Gyva galva“ (būtinai); „Kas gyva galva“ (visi); „Karšta galva“ ( karštakošis); „Lengva galva“ (kvailas); „Minkšta galva“ (pusprotis); „Pilna galva“ (apie nuolatinį galvojimą); „Pilnos galvos“ (blaivas, negirtas); „Plona (reta) galva“ (prasta atmintis); „Savo galva“ (savarankiškai); „Sena galva“ (gudrus); „Sveikos galvos“ (protingas); „Tuščia galva“ (prasta atmintis; blaivus, negirtas); „Vainikuota galva“ (karalius); „Viena galva“ (vienišas, viengungis); „Vyriška galva“ (vyras); „Visa galva“ (iš visų jėgų, kiek tik gali); „Galvą apsukti“ (priversti pamilti); „Galvą atmetus“ (išdidžiai), „Galvą duoti“ (garantuoti, užtikrinti); „Nors galvą duok į sieną“ (nuobodu); „Kiek galva išneša“ (labai garsiai, iš visų jėgų); „Galvą išnešti“ (išvengti pavojaus, išsigelbėti); „Galvoje netelpa“ (neįsivaizduoja); „Galvos viršuje mėnuo teka“ (apie praplikusią galvą), „Galvoje plūduriuoja“ (stovi ant galo liežuvio); „Sveiką galvą išnešti“ (išvengti pavojų); „Be galvos“ (negabus); „Nuo galvos“ (atmintinai); „Per galvą verstis“ (skubėti dirbti); „Už galvos stvertis“ (stebėtis, piktintis), „Ant galvos niekas mieto netašo“ (neverčia, neragina, neskubina), „Ant galvos velinias kratinį krato“ (plaukai žyla), „Ūkanos nuo galvos nueina“ (geriau pasidaro), „Ciby, riby ant galvos, šuky buky ant tvoros, o gurbioky nė vienos“ (sakoma apie žmogų, kuris nieko neturi), „Nuo galvos ligi žemės“ (viską aprašyti), „Galvą į pagalvę įdurti“ (atsigulti), „Galvoje arbata verda“ (sakoma apie skaudamą galvą).

Senasis lietuvių sapnininkas. Galvą sapnuoti yra daug reikšmių. Plika – galva – venk kvailysčių, būsi pažemintas, tamstos kuriami planai naudos neduos. Nukirsta galva – sėkmė, nors nukirstą savo galvą matyti blogai – neteksi draugų, turtų, jeigu jų turi. Didelė galva – gali smarkiai išsigąsti, bet turtai padidės. Maža galva – turto praradimas. Sapnuoti galvą su gražiais plaukais – esi mylimas žmogus.

Trinkti galvą – įpulsi į nelaimę, o pačiam trinktis galvą – išvengsi pavojaus. Nuskusta, nukirpta galva sapne pranašauja – bus nelaimių, apgavysčių. Sužeista galva – turėsi varginančio darbo. Su apdangalu – nelaimę. Žila galva – turtai ir garbė. Juoda – sunkūs darbai. Žalia – paguoda. Galva, nusukta burna į pakaušį, perspėja – grįžk į savo šalį, o jeigu gyveni savoje šalyje – bėk, tamsta, iš čia, nes gresia pavojus.

Sudaužyta, sukapota galva – sunkiai uždirbsi pinigus. Jei susapnavai savo galvą, laikomą rankose, neišsigąsk, darbai ir planai seksis. Atgręžta į nugarą galva gali būti lengvabūdiškumo ženklas. Dailiai sušukuota galva – veltui stengiesi, gerų draugų nesusirasi. Nupiešta galva – tamstos reikalai tik į gera. Daug galvų sapne turėti – proto praradimo ženklas. Kalbėtis su galvomis – garbės ir pasisekimo ženklas.

Galvos skausmai sapne kareivėliams – vargas, darbininkams – geras gyvenimas, elgetoms – praturtėjimas, turtingiems – išaukštinimas, bet jeigu kartu su galvos skausmu yra ir kaklo skausmas, tai jau nelaimė. Galvą, atsiskyrusią nuo kūno, sapnuoti – laisvės ženklas. Balta galva sapne – džiaugsmas. Pailga – apgavystė. Jei kunigo galvą susapnuosi – neišvengsi rūpesčių. Kirsti kam nors galvą – išsigelbėsi nuo paslaptingo užpuolimo. Mirusio galvą sapnuoti reiškia, kad tamstai būtinai reikia miklumo ir gudrumo gyvenime (Iš: „Senasis lietuvių sapnininkas“. Sud. R. Radavičiūtė. Panevėžys: „Magilė“, 2006 ).

XIX–XX amžių sandūroje Liepalotuose (Panevėžio r.) buvo toks tikėjimas: jei galvą ieškai, ieškok abi puses, kad žmogus nebūtų pusgalvis (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12: Juodoji knyga. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004).

Didelė galva nėra blogas reiškinys. Jos savininkai tikri mokslinčiai. Atsikišusių, didelių pakaušių savininkai myli pastovų gyvenimą, šeimą ir namus. Mažais pakaušiais esantieji mėgsta keliones, nuotykius, t. y. triukšmingą gyvenimą.

Jei žmogaus galva patiria daug ar per daug stiprių smūgių, smegenyse susidaro įvairių sąaugų ir gali sutrikti smegenų skysčio gamyba arba nutekėjimas. Po galvos traumų gali pablogėti galvos smegenų skysčio nutekėjimas.

Blogiausia yra nuolat pasikartojančios galvos traumos. Visi boksininkai, mišrių kovų dalyviai turi problemų dėl sveikatos. Tas pats pasakytina ir apie dviratininkus, motociklininkus, kurie patiria įvairias galvos traumas. Jų galvos sukratytos. Nepadeda ir speciali apsauga. Nukenčia ne tik tokių eismo dalyvių, boksininkų, bet ir futbolininkų galvos. Pastaruoju metu medicinos literatūroje vis dažniau atkreipiamas dėmesys į futbolininkus. Jie smūgiuodami kamuolį galva, patiria taip pat didžiulį sukrėtimą.  Jos juk ne tam skirtos. Taigi visi darbai, veiklos ar sporto šakos, kurių metu gali būti traumuota galva, yra sveikatai rizikinga veikla. Tokiems žmonėms būtina profilaktiškai tikrinti savo sveikatą.