Ilgą laiką mokslininkai suko galvas, kokiu būdu bitės sugeba apsaugoti savo avilius nuo žalingų mikrobų, sukeliančių ligas ir galinčių pražudyti visas avilio gyventojas. Po ilgalaikių tyrimų paaiškėjo, kad avilį dezinfekuoja ir bites nuo  ligų apsaugo ne kas kita, kaip pačių bičių gaminama medžiaga – bičių pikis (propolis).

Nors mokslininkai gydomąsias bičių pikio savybes patvirtino nelabai seniai, žmonės jį vartoja nuo neatmenamų laikų. Juo  sėkmingai gydėsi senieji actekai, antikos graikai ir romėnai. Senovės Rytų gydytojai propoliu gydė įsisenėjusį kosulį, sunkiai gyjančias žaizdas, naudojo anestezijai, mirusiųjų balzamavimui. Viduramžiais propolis buvo laikomas pačia efektyviausia dezinfekuojamąja priemone.

Kai kurios istorinės žinios rodo, kad jau žiloje senovėje žmonės žinojo, kad bičių pikis gydo žaizdas, mažina skausmą ir tinimą, šalina blogą kvapą. Pirmieji bičių pikį gydymui pradėjo naudoti bitininkai, kurie pastebėjo, kad avilyje arba drevėje, kur gyvena bičių šeima, yra labai švaru.

Liaudies medicinoje bičių pikis dažniausiai vartojamas kaip išorinis, gana retai – kaip vidinis vaistas. Juo gydydavo votis, kitas pūlingas žaizdas, karpas, nuospaudas. Bičių pikiu aplipdyta drobe apvyniodavo skaudamus sąnarius. Nuo to skausmai sumažėdavo arba visai išnykdavo. Bičių pikiu taip pat gydydavo skrandžio opą, plaučių tuberkuliozę, tulžies pūslės ligas, parodontozę.

Bičių pikis vartotas ne tik liaudies medicinoje, bet ir kitiems tikslams. Pavyzdžiui, Egipte pikį su medumi vartodavo mirusiesiems balzamuoti, pikio sakus – smuiko lakui gaminti, sodininkystėje – sodo tepalui gaminti.

Daug mokslinių tyrimų su bičių produktais atliekama Lietuvoje, Latvijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

 Profesorius dr. Antanas Gendrolis knygoje „Sveikas ir ilgas gyvenimas su bičių produktais“ rašo, kad bičių pikis – tai gamtos sukurtas vaistas, kurio gamybos patentas priklauso bitėms ir kurio gamybos negali sukurti nė viena farmacijos kompanija pasaulyje.

Bičių pikio medžiagos
Bičių pikis arba propolis, arba bičių klijai – tai sakinga, malonaus kvapo medžiaga. Jo spalva – nuo geltonos iki tamsiai rudos.

Bitės pikį surenka iš medžių lipnių pumpurų, ūglių, augalų žiedų nektaro ir vartoja avilio plyšiams užklijuoti, koriams uždengti, svetimkūniams apklijuoti, balzamuoti. Taip bitės pasirūpina, kad avilys vėdintųsi, išvengia produktų gedimo, užkerta kelią ligoms kilti bei plisti, aromatizuoja avilį, šalina blogą kvapą.

Bičių pikis – biologiškai aktyvi medžiaga, kurią renka bitės darbininkės. 15 laipsnių temperatūroje pikis tampa tamprus ir kietas, o pašildytas iki 30 laipsnių – minkštas ir lipnus.

Pikis blogai tirpsta karštame vandenyje, bet gerai – spirite ir eteryje.

Cheminiu požiūriu pikis yra labai sudėtingas junginys. Jį sudaro įvairios aromatinės medžiagos, vaškas, eterinis aliejus ir žiedadulkės. Tyrimais nustatyta, kad daugiausia pikyje yra flovanoidų – sudėtingų medžiagų.

Pikyje taip pat yra mineralinių medžiagų – mangano, cinko vario, nikelio, kobalto, kalcio, kalio, fosforo, sieros, natrio, geležies, magnio. Vitaminų pikyje nedaug: B1, B2, B6. C, E, A, nikotinino ir pantateno rūgštys, yra nuo 8 iki 17 amino rūgščių. Yra daug sudėtingų antimikrobinių riebalinių rūgščių, angliavandenių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Gydomosios savybės
Bičių pikis turi antibakterinių savybių. Medicinoje kai kurie medikai pikį rekomenduodavo gydant įvairius susirgimus.

Vartojant bičių pikį buvo gauti geri rezultatai gydant rinitą, faringitą, laringitą, kitas viršutinių kvėpavimo takų ligas. Slogai gydyti geriausiai tinka 20 proc. aliejinis pikio tirpalas. Jį reikia lašinti į nosies landas. Tokiu pat tirpalu tepant gerklę gydomas faringitas. Laringitą ir bronchitą geriausiai gydo bičių pikio inhaliacijos kartu su medaus tirpalu.
Pastaruoju metu bičių pikio preparatai vis dažniau vartojami gydant aterosklerozę ir hipertoniją. Nuo šio vaisto mažėja cholesterolio kiekis kraujyje, kraujo spaudimas, nyksta neurozės simptomai.

Medicinos literatūroje sutinkama duomenų, kad daktaras Diaz-Carballo, biochemikas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jau pasiekė kai kurių teigiamų rezultatų. Iš įvairios kilmės bičių pikio mišinio jis išskyrė 20 iki šiol nežinomų bičių pikio substancijų, kurios gali sunaikinti virusus ir vėžines ląsteles.

20–30 proc. spiritinį pikio tirpalą galima vartoti gydant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Patariama šio tirpalo 40–60 lašų lašinti į pieno arba arbatos stiklinę ir gerti 3 kartus per dieną 30 minučių prieš valgį.

Chirurgai siūlo vartoti 20 proc. spiritinį pikio tirpalą po 30–40 lašų su arbata arba pienu 3 kartus per dieną prieš valgį kaip biostimuliatorių prieš operacijas, rengiant ligonį operacijoms, taip pat po operacijos komplikacijų, profilaktiškai arba joms gydyti. Jau seniai pastebėta, kad vartojant pikį, geriau gyja pūlingos žaizdos, mažėja skausmas ir niežėjimas. Dėl to spiritiniais pikio tirpalais ir tepalais dažnai gydomos pūlingos, ilgai negyjančios žaizdos.

Pikio spiritiniais tirpalais gydomos ir grybinės odos ligos. Pikio tepalais gydoma egzema, odos tuberkuliozė, psoriazė, o taip pat nudegimai ir nušalimai.

Natūralių bičių pikiu taip pat gydomos karpos, nuospaudos.

Bičių pikis tinka ir sodų tepalo gamybai, pagal tokį receptą: kanifolijos 50 g, pikio 20 g, vaško 30 g, termentino 10 g. Toks tepalas neskystėja nuo saulės, neatšoka nei žiemą, nei vasarą, nekliudo žievei augti, greičiau užgydo medžių žaizdas negu kiti sodų tepalai.

Paskutiniųjų 10–20 metų laikotarpyje apie bičių produktus – medų, nuodus, pikį, pienelį, duonelę, vašką, žiedadulkes nemažai rašoma periodinėje spaudoje, išleidžiama knygų.

Apie bičių pikį (propolį) plačiai rašoma kauniečio profesoriaus, mokslų daktaro, provizoriaus Antano Gendrolio 2010 metų monografijoje „Propolis. Kaip sveikai ir ilgai gyventi“, taip pat jo monografijoje „Sveikas ir ilgas gyvenimas su bičių produktais“.

Keletas receptų su medumi ir propoliu
Nuo kosulio
– 1 stiklinėje karšto pieno ištirpinamas 1 valgomasis šaukštas medaus bei žiupsnelis druskos; išgeriama prieš naktį;
– 300 gramų medaus sumaišome su 0,5 stiklinės vandens, įdedame supjaustytą alijošiaus lapą, 2 valandas paviriname ant silpnos ugnies, atvėsiname ir laikome šaldytuve; vartojama po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Nuo lėtinio bronchito
– sumaišome po 70 gramų tarkuotų krienų bei česnakų, 0,5 kilogramo medaus, 100 gramų sviesto; vartojame po vieną valgomąjį šaukštą likus valandai iki valgio; gydymo kursas – 2 mėnesiai;
– mėsmale sumalame didelį svogūną, sumaišome su stikline medaus; vartojame po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Nuo anemijos
– 1,5 kilogramo medaus sumaišome su 2 stiklinėmis smulkintų, ne visai subrendusių graikinių riešutų; 20 dienų laikome šiltoje vietoje, kasdien keletą kartų pamaišome; vartojame po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.

Nuo hemorojaus
– 0,5 litro vandens, 1,5 gramų kakavos, 60 gramų propolio; viriname 1,5 valandos, perkošiame ir išpilame plonu sluoksniu ant metalinio lakšto; sustingusios masės gabalėlį įkišame į išangę; gydymo kursas – 7 dienos.