Nors pagal Europos Sąjungos direktyvas, gyvsidabriniai termometrai Lietuvoje neparduodami jau nuo 2009 m., tačiau kai kurie gyventojai vis dar turi ir naudoja šių pavojingų prietaisų savo namuose ir kreipiasi pagalbos į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, sudaužę juos.
Būtina laikytis saugumo reikalavimų
Jeigu sudaužėte termometrą ir gyvsidabris pasklido ant stalo ar grindų, jokiu būdu nevalykite jo šluoste, nesiurbkite siurbliu, nes gyvsidabris pasklis dar plačiau, o jo garavimo paviršius padidės.
Gyvsidabrį, anot specialistų, reikia rinkti nuo užteršto ploto pakraščių vidurio link, vadovaujantis pateiktomis rekomendacijomis. Pirmiausia reikia iš patalpos išvesti vaikus ir pasiruošus stiklinį indą su vandeniu ir sandariu kamščiu. Pačius didžiausius rutuliukus rekomenduojama lazdele sustumti į voką arba ant storesnio popieriaus ir tada supilti į stiklinį butelį. Paskui gumine kriauše susiurbti mažesnius rutuliukus, o pačius mažiausius lašelius – surinkti su lipnia juosta ar klijais suteptu popieriumi. Visą surinktą gyvsidabrį būtina supilti į stiklinį indą su vandeniu ir sandariai uždaryti. Indą su gyvsidabriu reikia pristatyti į atliekų priėmimo aikštelę arba kitą pavojingų atliekų surinkimo vietą.
Paviršių, ant kurio išsipylė gyvsidabris, reikia nuvalyti 0,2 proc. vandeniniu kalio permanganato tirpalu (2 g kalio permanganato 1 l vandens) arba muilo ir sodos tirpalu (52 g sodos ir 45 g muilo 1 litrui vandens), po to patalpas dar kartą išplauti ir gerai išvėdinti.
Jeigu patys surinkti gyvsidabrį neturite galimybių, palikite patalpas ir kreipkitės pagalbos telefonu 112. Atvykę ugniagesiai gelbėtojai atliks mechaninę ir cheminę demerkurizaciją. Dėl gyvsidabrio koncentracijos patalpų ore nustatymo, kreipkitės į artimiausią Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą.
Gyvsidabris – tai blizgus, skystas, sunkus, nuodingas sidabro baltumo metalas. Kai aplinkos temperatūra yra 0º ir daugiau metalinis gyvsidabris garuoja – virsta gyvsidabrio garais. Didžiausia leidžiama gyvsidabrio koncentracija patalpų ore – 0,0003 mg/m3.
Gyvsidabris gali patekti į organizmą per odą, virškinimo traktą, per kvėpavimo takus (įkvepiant). Daugiausia apsinuodijama per kvėpavimo takus.
Gyvsidabris yra vienintelis metalas, kurio metaline forma galima apsinuodyti įprastose sąlygose. Metalinis gyvsidabris blogai įsisavinamas virškinimo trakte, todėl prarytas praktiškai nenuodingas.
Kokie yra pirmieji apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai?
Pirmieji apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai yra silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Kai gyvsidabrio garų yra daug, galima plaučių edema. Kai į plaučius patenka nedideli gyvsidabrio garų kiekiai, bet juo kvėpuojama ilgai, ligoniai skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, irzlumu, skausmais nugaroje, galvos svaigimu, pablogėjusia atmintimi, metalo skoniu burnoje, kraujavimu iš dantenų, svorio kritimu. Vėliau atsiranda rankų drebėjimas, nemiga, sumažėja raumenų jėga, sutrinka koordinacija, dar vėliau vystosi toksinė encefalopatija.
Patariama konsultuotis su toksikologais
Žmonėms, nuogąstaujantiems, kad galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją arba skambinti į Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurą telefonais (8 5) 23 62 052 arba 8 687 53 378. Visą parą budintis gydytojas klinikinis toksikologas patars, ką daryti, kur kreiptis.
Šeimos gydytojai, esant reikalui, atliks būtiniausius tyrimus bei nukreips planinei ambulatorinei klinikinio toksikologo ar darbo medicinos gydytojo (jei apsinuodijimas įvyko darbo vietoje) konsultacijai, kad specialistai įvertintų apsinuodijimo sunkumą ir jei reikalinga – paskirtų gydymą.
Svarbu žinoti, kad lengvo apsinuodijimo gyvsidabriu atveju pirmasis ir vienintelis gydymo būdas – nutraukti kontaktą su nuodinga medžiaga. Į organizmą patekęs nedidelis kiekis gyvsidabrio natūraliai šalinasi iš organizmo, todėl specifinis gydymas nereikalingas.
Sudėtingų apsinuodijimų gyvsidabriu atvejais skiriami vaistai spartina gyvsidabrio šalinimą iš organizmo su šlapimu, tačiau taip netenkama ir organizmui reikalingų metalų, tokių kaip cinkas, varis ir kt. Kartais gydymas gali būti kur kas kenksmingesnis už patį apsinuodijimą, todėl turi būti skiriamas tik gydytojo specialisto, įvertinus jo tikslingumą ir galimą žalą.
