Visų žmonių kraujas yra vienodos spalvos.
Frančeskas Petrarka (1304 – 1374)

Žmogaus kraujas yra svarbiausias gyvybės simbolis, gyvybinės jėgos ir aukos dievams ženklas. Kraujas (lot. sanguis, cruor) medicinoje apibūdinamas kaip skystas organizmo audinys, kuris cirkuliuoja uždaroje kraujagyslių sistemoje ir diriguoja (plauna, drėkina) visus organizmo audinius bei organus. Su limfa ir audinių skysčiu kraujas sudaro vadinamąją vidinę organizmo terpę, kuri lemia beveik visas organizmo gyvybines funkcijas.

Kraujo susidarymas ir vystymasis organizme vadinamas kraujo gamyba, tekėjimas kraujagyslėmis ir širdies ertmėmis – kraujotaka.

Kraujas – nevienalytis skystis. Jis yra raudonos spalvos (tokią spalvą lemia eritrocitų pigmentas hemoglobinas) ir sūrus (dėl jame esančio natrio chlorido ir kitų druskų). Kraujas susideda iš skystosios dalies –  plazmos ir joje plaukiojančių trijų tipų ląstelių: eritrocitų, leukocitų ir trombocitų.

Raudoną spalvą kraujui suteikia eritrocitai. Sveikas žmogus turi apie 25 trilijonus eritrocitų. Žiūrint pro mikroskopą, jie yra beveik taisyklingos apvalios formos. Eritrocituose yra sudėtingos cheminės sandoros raudonojo kraujo pigmento hemoglobino, kurio sudėtyje yra cheminio elemento geležies. Kraujyje juda specialiosios ląstelės, pajuntančios svetimkūnius ir galinčios jas įveikti, – tai vadinamieji leukocitai (baltieji kraujo kūneliai). Jie bespalviai ir sugeba judėti patys. Leukocitai yra imuninės (gynybinės) organizmo sistemos dalis.

Kraujyje yra ir trombocitų (kraujo plokštelių). Trombocitai susirenka tose vietose, kur pažeistos kraujagyslės ar yra žaizda, ir sudaro pirminį krešulį, šitaip sustabdydami kraujavimą ir neleisdami pro žaizdą į žmogaus kūną patekti ligų sukėlėjams.

Ir galiausiai žmogaus kūnas kraują panaudoja informacijai perduoti. Šią informaciją perduoda cheminiai transmiteriai (mediatoriai), vadinamieji hormonai. Juos gamina ir į kraują išskiria vidaus sekrecijos liaukos. Hormonai reguliuoja kūno augimą, ištikus pavojui užtikrina didžiausią įmanomą visų kūno dalių darbingumą, reguliuoja dauginimuisi svarbių organų augimą ir vystymąsi.

Kraujas sudaro 6–8 proc. visos kūno masės (suaugusio žmogaus organizme yra apie 5–5,5 litro kraujo). Apie 55 proc. viso kraujo tūrio sudaro plazma, apie 45 proc. – forminiai elementai. Kraujas yra 4–5 kartus klampesnis už vandenį.

Kraujas teka ypatingomis gyslomis – kraujagyslėmis. Toliau nuo širdies esančių kraujagyslių spindžiai vis siaurėja. Pagaliau jos pasidaro plonytės ir virsta kapiliarais, kurių kiekvienas 15 kartų plonesnis už žmogaus plauką. Kapiliariai išsiraizgę po visą organizmą. Bendras vieno žmogaus kapiliarų ilgis yra 100 000 kilometrų, taigi jų bendras ilgis beveik du kartus didesnis už atstumą, kurį gautume, apjuosę Žemę per pusiaują! Ne veltui kraujagyslėmis cirkuliuojantis kraujas vadinamas gyvybės upe.

Kraujagyslės, kuriomis kraujas teka į širdį, vadinamos venomis, o kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies, – arterijomis. Svarbiausias kraujo apytakos sistemos organas yra širdis. Kaip tik dėl jos kraujas nuolat cirkuliuoja organizme. Širdis, kraujagyslės, kraujas ir jo tekėjimą reguliuojanti nervinė ir humoralinė sistema sudaro kraujotakos sistemą.

Kraujas ne tik transportuoja deguonį, anglies dioksidą ir maistingąsias medžiagas, bet veikia ir mąstymo procesus, reguliuoja nervų sistemos veiklą. Kraujo sudėtyje yra maisto medžiagų, pvz., gliukozės, taip pat pažeistoms kūno vietoms ar pakeisti reikalingų statybinių medžiagų.

Kraujas iš žmogaus kūno ląstelių paima visus medžiagų apykaitos produktus, o tuomet šios atliekos inkstuose pašalinamos iš kraujo ir susirenka šlapime. Kraujas perneša ląstelėse vykstančių cheminių virsmų metu išsiskiriančią šilumą ir ją paskirsto žmogaus kūne.

Kraujas teka pro visas kūno dalis, atiduodamas maisto medžiagas ir išgabendamas atliekas. Be to, jis perneša įvairius mediatorius ir nuo ligų sukėlėjų saugančias organizmo imuninės sistemos ląsteles. Žmogaus kūnui susirgus kraujo sudėtis pasikeičia. Todėl atlikus kraujo tyrimą galima tiksliau nustatyti nemažai įvairių ligų.

Mokslas apie kraują ir jo ligas vadinamas hematologija. Hema, hemo (gr. haima – kraujas) – pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti sąsają su krauju. Hematoma, kraujo išlaja – išsiliejusio kraujo susitelkimas vienoje vietoje.  Hemoragija – kraujavimas. Hemoglobinas (gr. hemo – kraujas+lot. globus – rutulys) – raudonasis kraujo pigmentas, esantis eritrocituose.

Procesas, per kurį kraujas sutirštėja, nustoja tekėjęs ir virsta kieta mase – krešuliu, vadinamas kraujo krešėjimu, koaguliacija.

Kraujo tyrimas įvairiais prietaisais, pvz. mikroskopu, spektroskopu vadinamas hematoskopija. Kraujo laše kaip veidrodyje atsispindi mūsų organizmo būklė. Vienas svarbiausių kraujo tyrimo rodiklių yra hemoglobino kiekis jame.

1878 m. anglų gydytojas Viljamas Ričardas Hoversas atrado metodą hemoglobinui matuoti. Tyrinėjant kraują pro mikroskopą galima apskaičiuoti, kiek jame yra eritrocitų ir įvairių rūšių leukocitų. Kai kraujyje trūksta leukocitų, galima įtarti imuninės sistemos ligą, tuo tarpu jų perteklius paprastai reiškia kūne vykstantį uždegimą. Be to, pro mikroskopą kraujuje galima pamatyti ir kai kurių ligų sukėlėjus.

DNR nustatomas iš kraujo. Kraujo tyrimas parodo įgimtas ligas arba neseniai įgytas, pavyzdžiui, maliariją. Pagal nusikaltimo vietoje rastas kraujo dėmes, galima suprasti kaip žmogus buvo užpultas ir nustatyti daugybę su įvykdytu nusikaltimu susijusių dalykų.   

Kraujas pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Kraujas daugelio tautų, tarp jų ir lietuvių, buvo laikomas gyvybės, gyvenimo šaltiniu. Jis teikiąs gyvybės jėgą ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams, augalams, namams, mirusiųjų vėlėms, ir net dievams, numalšinąs žemės troškulį, pripildąs žemę naujų jėgų. Kraujas liejamas, kad galėtų gyventi visas pasaulis.

Panašūs tikėjimai buvo žinomi vienai iš seniausių indoeuropiečių šakų – indams. Pvz., Indijos kurdų genties žynys, aukodamas derlingumo deivei kruviną auką, kalbėdavo: „Žinok, jog kraujas liejamas todėl, kad galėtų gyventi visas pasaulis ir ne tik visas pasaulis, bet ir dievai; žinok, kad šis kraujas reikalingas palaikyti tautos gyvenimui ir pratęsti palikuonims. Jeigu nebūtų pralietas aukos kraujas, neišsilaikytų nei tautos, nei karalystės. Tavo pralietas kraujas numaldys žemės troškulį, nes jis pripildė žemę naujos jėgos.“ Kaip ir lietuviai, kurdai valgydavo aukojamojo gyvulio mėsą, jo krauju šlakstydavo laukus, namus ir kita.

Kraujas laikomas magiškų galių teikėju ir ypatingu antgamtiškuoju penu, todėl susijęs su daugeliu iracionalių reiškinių. Tai byloja žodžiai „kraujo giminaičiai, kraujomaiša, kraujo kerštas, kraujo bruderšaftas, (kankinių) kraujo krikštas“, taip pat įvairūs posakiai: „kažkas slypi mano kraujyje“;  „ištroškęs kraujo“, „krauju suteptos rankos“, „pralieti kraują“ ir t. t. Žmogžudys yra „kraujo žmogus“ arba „kraujo trokštantis“, jis yra „kraugeriškas“.

Pralietas kraujas prašosi keršto. Dievas sako Nojui: „Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus“ (Pr 9, 6).

Kraujas daugelyje tautų laikomas kažkuo paslaptingu arba tai, ką galima pajusti, apčiuopti. Norint apibūdinti tai, kas apčiuopiama, realu, dažnai sakoma „kūnas ir kraujas“ (vok. Fleisch und Blut). Vokiečių poetas ir gamtos tyrinėtojas J. V. Gėtė tvirtino, kad „kraujas – ypatingas skystis“. Ir iš tikrųjų žmogaus kūne nuolat cirkuliuojančiam skysčiui tenka daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Šekspyro posakis „gero gimimo kraujas“ reiškia ne tik aukštą padėtį, bet ir kovos dvasią.

Pasak Burtono, kraujas esąs „karštas, saldus, šiltas, raudonas skystis“; kas jo turi per daug, yra „sangviniškas“ , tarsi kupinas širdies, kuri yra kraujo buveinė.

Senovėje tikėta, kad šviežiu krauju galima ne tik išgydyti, bet ir atnaujinti žmogų. Poeto Publijaus Ovidijaus Nazono „Metamorfozių“ herojė burtininkė Medėja pasisiūlė atnaujinti senį Peliją, įliedama jam jauno kraujo: „Ko gi laukiate, silpnadvasiai? / Traukite kardus, sakoma, / Ir nuleiskite seną kraują, / Kad galėčiau pripildyti gyslas / Jauno kraujo.“
Mituose kraujas tapatinamas su gyvybinėmis galiomis (kepenimis, ugnimi, saule ir ypač siela). Siela įsivaizduota kaip gyvybės valdovė, o gyvybė daugiausia glūdi kraujyje, todėl ir pulsuojanti kraujagyslė vadinta gyvybės gysla.

Graikų filosofas Empedoklis teigė, kad siela esanti kraujyje. „Praliejus kraują“ ar dėl kokios ligos siela palieka kūną, ir žmogus miršta. Aukojant žmones ir gyvūnus šios jėgos turinčios išsilaisvinti. Senovėje kraujo auką, pačią vertingiausią, kartais pakeisdavo pieno ar medaus auka.

Malajų salyno gyventojai sielą patalpina kraujyje. Naujosios Gvinėjos papuasai mano sielą esančią kraujyje.

Indijoje gyvenantys sorai tiki, jog siela slypi kraujyje, todėl turi tokią formą kaip kūnas, kurį tas kraujas užpildo.

Kinų filosofai Sung dinastijos laikotarpiu aiškino, kad kraujas esąs tsing, t. y. gyvybės jėga, siela, ir to meto jų medicinos knygose rašoma, kad kraujas ir širdis esą scheu – dvasia, siela.

Dažnai sakoma „Negalvoja, kiek tai kainavo kraujo“ (ital. non vi si pensa quanto sangue costa). Tai citata iš italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri; 1265 – 1321) kūrinio „Dieviškoji komedija. Rojus“, kur autorius kalba apie blogio kainą: „Nieks negalvoja, kiek pralieta kraujo, / Besėjant jojo sėklą tarp žmonių, / Kaip džiaugias tie, kas juo tepasikliauja.“

Kraujas įvairiai panaudojamas buriant krauju. Alchemikai kraują naudojo kurdami filosofijos akmenį, kadangi kraujas kupinas gyvybinės energijos.

Kraujas svarbesnis ritualuose, o ne simbolikoje, bet ir joje vertinamas kaip gyvybės esmė. Dažnai kraujas laikomas dieviškuoju gyvybės elementu, veikiančiu žmogaus kūne. Todėl daugelyje kultūrų jis yra tabu, jį išlieti galima tik po ypatingų pasirengimų, pvz., aukojimų metu.

Turkų patarlė byloja: „Išsiliejęs kraujas gyslomis nebesruvens.“

Graikai pildavo kraujo į mirusiųjų kapus, kad suteiktų pomirtinio pasaulio šešėliams gyvybinių jėgų. Homero „Odisėjos“ herojus, norėdamas grąžinti sąmonę ir kalbą požeminės karalystės šešėliams, davė jiems gerti žmogaus kraujo. Įvairių tautų pranašai gerdavo kraują, kad pasiektų ekstazę. Senovėje žinomi kraujo ritualai, įvairios apeigos susijusios su krauju.

Pirmykštėse tautose buvo ypač paplitęs simbolinio pobūdžio paprotys: vyrai, sumaišę kraują ir mišinį išgėrę, susirišdavo vienas su kitu visam gyvenimui. Šiai sąvokai artimi kraujo prietarai ne kartą tapę sakmių ir poetinių kūrinių pagrindiniu motyvu (pvz., „Vargšas Heinrichas“ arba Hirliando sakmė).

Sumatros salos tobatakų genties čiabuviai gyvybės jėgą vadina žodžiu tondi. Jie tiki, kad daugiausia  tondi yra žmogaus galvoje ir kraujyje. Todėl žmogus, gerdamas savo priešininko kraują, sugeria ir jo tondi. Sumaišant dviejų žmonių kraują, susimaišo ir jų tondi, todėl jie tampa giminėmis.

Pirmykštis žmogus stebėdamas plėšriųjų žvėrių ir kanibalų gyvenimą, suprato, kad tekėdamas kraujas pasiima su savim iš organizmo gyvybės jėgą, todėl tikėjo, kad kraujas yra gyvybės jėgos, sielos organas. Afrikos juodaodžiai ir Amerikos indėnai dažnai gerdavo savo priešų kraują, manydami tuo sugersią jų drąsą, jėgą, sielą.

Pietų slavai dar iki XIX a. laikėsi papročio, vadinamo pobratimstvo, susibroliavimo, kai kraujo sumaišymu žmonės susigiminiuodavo.

Vakarų liaudies tradicijose manoma, kad žmonių kraujas, svarbiausias gyvybę palaikantis skystis, skiriasi priklausomai nuo gimdytojų. Tikima, kad vaiko kūnas yra pripildytas po lygiai motinos ir tėvo kraujo. Dėl šio įvaizdžio „kraujo giminaičiai“ skiriami nuo giminaičių, kurie yra susiję tik santuoka. Tai paskatino XIX a. antropologus vartoti etnocentrinį terminą konsagvinystė (consanguine) kraujo kilmės santykiams apibėžti. Marvin Harris knygoje „Kultūrinė antropologija“ nurodo, kad „artimi giminaičiai gali turėti skirtingo tipo kraują, o tolimi giminaičiai ar net svetimi žmonės – to paties tipo kraują. Giminystės artumas matuojamas bendra DNR proporcija, o ne bendru krauju.