Burna, burnos ertmė (lot. cavitas oris), virškinamojo trakto pradžia, esanti už dantų. Žmogaus burnos ertmę sudaro apatinė lūpa, minkštasis gomurys, kietasis gomurys, viršutinė lūpa, dantys, gomurio migdolas, liežuvis.

Iš viršaus ją riboja kietasis ir minkštasis gomuriai, iš priekio ir šonų – dantinės žandikaulių ataugos ir dantys. Dugną sudaro virš poliežuvinio kaulo esantys raumenys. Burnos ertmėje, ant dugno raumenų, yra liežuvis.

Burnos užpakalyje yra žiotys, kuriomis ji jungiasi su rykle. Į burną atsiveria didžiosios (poausinė, požandinė, poliežuvinė) ir mažosios (išsidėsčiusios visoje gleivinėje) seilių liaukos.

Burnos gleivinėje yra kraujagyslių ir nervų tinklas. Kai lūpos būna suspaustos, burnos ertmė turi pailgo ertminio plyšio (rima oris) formą, esant atviroms lūpoms – apvalią formą. Burnos ertmės plyšio dydis svyruoja suaugusiems vidutiniškai nuo 6 iki 8 cm. Vyrų burnos ertmė dažniausiai būna didesnė nei moterų. Ji pradeda vystytis pirmosiomis gemalo gyvenimo savaitėmis ir yra tiesiogiai susijusi su veido formavimuisi.

Burnos ertmėje dėl skonio receptorių juntamas maisto skonis, jis kramtomas, suvilgomas seilėmis ir pradedamas virškinti. Burnos ertmė padeda kvėpuoti, taip pat ji formuoja kalbos ir dainavimo garsus.

Alkuinas savo knygoje „Mokytojo pokalbis su mokiniu“ (790 m.) rašo: „Kas yra burna? Kūno maitintoja“. Burna simboline prasme yra ne tik maisto priėmimo ir kalbos organas, bet ir gyvenimo dvelksmo vieta. Burna, kaip kalbėjimo ir kvėpavimo organas, simboliškai įkūnija sielos ir kūrybinės jėgos galią, pirmiausia sielos ir gyvenimo  „įkvėpimą“. Kaip valgymo, kramtymo ir rijimo organas burna simbolizuoja sunaikinimą, svarbiausia – pabaisos nasrus (pragaro ryklė).

Žmogaus burnoje yra apie 40 000 bakterijų. Burnos gleivinė atspari daugeliui mikrobų. Pagal burnos gleivinės būklę (spalvą, apnašas) galima spręsti apie viso organizmo sveikatą, kai kurias ligas. Burnos pakitimų (gleivinės išbėrimas, paraudimas, opos) atsiranda, kai padidėja organizmo jautrumas įvairioms medžiagoms, apsinuodijama cheminėmis medžiagomis, trūksta vitaminų, sergant infekcinėmis, endokrininėmis, kraujo ligomis.

Kai žmogus dažnai būna prasižiojęs (laiko pravirą burną), gali būti, kad jam sunku kvėpuoti.

Rūkymas nuolat laikant cigaretę burnoje labiau kenkia sveikatai, negu išimant ją iš burnos, kai tik užtraukiamas dūmas ir į organizmą patenka net 2,5 kartų mažiau sveikatą alinančių medžiagų. Taigi, pakeisti šį rūkymo įprotį tikrai verta. Dar sveikiau – visai neberūkyti.

Burna pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Burna yra ta vieta, kur susikerta išorinis ir vidinis pasauliai. Tai paaiškinama ir viršutinių bei apatinių dantų išdėstymu: kuris išreiškia dviejų pasaulių tarpusavio ryšį: dangaus ir žemės arba, kas dažniausiai būna, rojaus ir pragaro.

J. Kerlotas išskiria dvi burnos simbolio dalis: kuriančią (kalba) ir naikinančią (rijimas). Tačiau tai yra nepilnas burnos funkcijų apibūdinimas. Būtent čia mes įvertiname maisto skonį, temperatūrą, jo sudėtį bei kitas ypatybes.

Burna pirmiausia yra gydomoji priemonė. Jos pagalba šamanai ir žiniuoniai iščiulpia sumuštą ar sužalotą vietą (ištraukia gyvatės nuodus iš įgeltos vietos, pūlius ar krešulius). Žiniuonis burna iščiulpdamas žaizdą perima pažeistą ligonio sielą ir jo ligą. Šamanai mano, kad nereikalingą daiktą iš ligonio kūno reikia pašalinti, todėl jis burna iščiulpia tą daiktą ir taip panaikina ligos priežastį.

Magiškas smiges, kurios, kaip visuotinai manoma Amazonijoje, sukelia ligą, šamanas turi ištraukti. Paprastai smigė tiesiog burna iščiulpiama iš kūno.

Burna kaip anga yra susijusi su įėjimu į kitą pasaulį ir su genitalijomis (taip pat ir pagal anatominę terminologiją).
Burna, kaip atliekanti rijimo funkciją, gali būti prilyginama valdžios simboliui – prarijimas kažko, reiškia visišką kažkieno pasisavinimą, pavergimą, tuo būdu, kad jis yra nematomas. J. Kanetis rašė: „Burna paslaptinga, skrandis ir žarnos nematomos. Niekas nežino ir niekas nepagalvoja, kas vyksta ten pas jį viduje. Tai pats pirminis rijimo procesas apgaubtas paslaptimi. Jis prasideda paslaptimi nuo sąmoningo ir aktyvaus įsisavinimo ir baigiasi pasyviai ir instinktyviai paslaptingoje kūno tamsoje.“

Daugelyje tautų burna skelbia nuosprendį, taigi simbolizuoja žodį. Ji gali reikšti visa ryjančią žemę arba duris į pasąmonės pasaulį. Demonas iš barokiško italų sodo kviečia praeivius į savo žiojinčią burną.

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogaus kūnas lieka šiame pasaulyje, tiktai mirusiojo siela eina į pomirtinį. Jie manė, kad dvasiai reikia kūno tarsi kokio prieglobsčio, ir dėl to jie visaip stengėsi išlaikyti mirusiųjų kūnus juos balzamuodami. Per laidotuves būdavo atliekama tokia apeiga, vadinama „burnos atvėrimu“, kurios metu burna ir kitos kūno angos būdavo magiškai apdorojamos, kad mirusysis galėtų jomis naudotis: maitintis, girdėti, matyti ir t. t.

„Burnos atvėrimo“ ceremonija šarvojant mumijas (veidą paliečiant titnagu ir kirviu lenktais ašmenimis) yra burtas, turėjęs grąžinti mirusiajam gyvenimo galią. Šis ritualas turėjo suteikti mirusiajam ir sugebėjimą sakyti dievams tiesą ir vėl valgyti bei gerti. Pagal Tutanchamono kapo sienos vieno paveikslo fragmentą, Egipto faraonas Ai atlieka savo mirusiam pirmtakui Tutanchamonui (vaizduojamam Ozyriu) burnos atvėrimo ceremoniją.

„Burnos atvėrimo“ apeiga, atlikta statulai ar atvaizdui, laiduodavusi mirusiajam deramą gyvenimo būdą aname pasaulyje. Egiptiečių šventyklos sienos būdavo išdekoruotos reljefais, vaizduojančiais ritualų scenas. Žodžiai, sakomi per apeigas, irgi būdavo užrašomi ant sienų. Šitie raižiniai buvo ne tiktai išsami apeigų knyga; į ceremoniją, kai užbaigtas pastatas pavedamas dievui, įeidavo ir „burnos atvėrimo“ ritualas, kuriuo visiems tiems raižiniams ir įrašams šventyklos sienose būdavo suteikiama gyvybė ir amžinas veiksmingumas. Taigi „burnos atvėrimo“ ritualo pavaizdavimas garantavo, kad jis liks amžinai galioti, nors žyniai ir liautųsi jį atlikinėti.

Burna egiptiečių hieroglifuose reiškia kalbos jėgą ir tuo pačiu supantį pasaulį.

Egiptiečių mituose iš saulės dievo Atumo burnos Heliopolio (On) išeina dievų pora: oro valdovas Šu (kvapas) ir drėgmės deivė Tefnut (maždaug – seilės).

Senuosiuose indų pasaulio sukūrimo mituose iš pirmapradės būtybės Pradžapačio burnos išbėga dievai.

Kristus kaip pasaulio Teisėjas dažnai pasirodo su kalaviju ar su kalaviju ir lelija, kyšančiais iš burnos. Vaizduojant Paskutinį teismą iš pasaulio Teisėjo burnos išlenda kalavijas, „kuriuo jis ištiks tautas“ (Apreiškimas Jonui 19, 15). Biblijoje burna dažnai siejama su ugnimi ir apibūdinama epitetais, kaip ryjanti, naikinanti. Burna turi būti sučiaupta, geriausia, kad ji visą laiką būtų uždaryta, ypač miegant.

Transilvanijoje tėvai atpratindavo vaikus miegoti pravira burna, kad siela, pavirtusi į pelę, nepaliktų vaiko. Nes po to vaikas gali neatsibusti.

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179) nurodo, kad žmogaus burnai tenka didžiausia moralinė atsakomybė, nes per ją „pasirodo visas žmogus. Kaip kad saulės spinduliai apšviečia pasaulį, taip (jo) kvėpavimu sumažinamas ir sukeliamas kiekvienas aukštesnis dvelksmas“.

Viduramžių mene juodi demoniukai, lendą iš burnos, reiškia piktus žodžius ir melą. Egzorcizmo paveiksluose, vaizduojančiuose demonų išvarymą iš apsėstųjų, juodos velnių figūros lenda iš jų burnų, o auksinės gijos iš maldininkų burnų sujungia juos su dangumi.

Raištis ant burnos baroko antkapių akmenyse dažnai dengia klūpančios moters veido dalį, tai reiškia, jog čia vaizduojamos sutuoktinės, kurios epitafijos kūrimo laiku jau buvo mirusios.

Indijoje, Visų indų komiteto nariai, jei kas nors jiems nepatinka, draugiškai išeina į miesto aikštę ir užsidega burnoje ugnį. Ugnis stipresnė už žodžius – tuo šie indai įsitikinę.

Persų ugnies šventikų burna pridengiama audeklu, kad neleistų kvėpavimu suteršti šventąją ugnį, džainizme raištis ant burnos turėjo apsaugoti, kad nenorom neprarytų vabzdžių.

Musulmonai tiki, kad žiovaujant, nelabasis gali pro burną patekti į žmogaus vidų. Velniai gali patekti į vidų ir čiulpti žmogaus sielą. Jie žiovaudami burną uždengia kaire ranka ir sako tokius žodžius: „Aš pas Alachą ieškau išsigelbėjimo nuo prakeikto velnio.“

Pro atvirą burną gali patekti pikti demonai. Štai kodėl mirusiajam būdavo parišamas žandikaulis.

Raištis ant burnos mitingų ir eitynių metu reiškia nebylią kovą, protestą prieš priespaudą, žmogaus teisių pažeidinėjimą ir engimą. Kaip viena iš tylaus protesto formų – užsisiūti siūlais burną.

Liaudies prietarai. Įprotis žiovaujant prisidengti burną ranka atėjęs iš tolimų laikų, kai buvo tikima, kad piktosios dvasios išsižiojus gali patekti į kūną pro burną. Ilgą laiką buvo manoma, kad žiovauti pavojinga, nes siela, neva, galinti palikti kūną. Laikytis etiketo – tai sugebėti žiovauti nepravėrus burnos.

Jei niežti burną, tai reiškia, kad bus įžeidinėjimai.

Sakoma, kad jeigu žmogus turi plačią burną, tai jis yra drąsus, siaurą – kuklus. Mažą burną turi tylūs, nedrąsūs ir teisingi žmonės.

Sena rusų mįslė – kalambūras: kur dangus be žvaigždžių? Atsakymas – burnoje.

Burna lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Pagal Sisteminį lietuvių kalbos žodyną, burna tai – paburnis, barštinė, blerbėtuvai, bliurba, bliurbėtuvai, bliurbokas, dantskylė, ėdamoji, ėdyklė, ėdmenys, ėstuvai, gargalynė, maltuvė, marmuza, marmuzė, marmolai, maukė, murzė, murza, muturzė, nasrai, pliurna, prusnos, putarnė, putralakė, putralaižė, putrasrėbis, sproklė, srėbiamoji, srėbtuvai, srėbtuvė, striaubla, sriaubalas, strėbalas, terlė, valgoma, valgomoji, vampla, vamplė, vambrai, vaurė, vebros, vėpelis, vėpėlė, vėpla, vėplė, vepšlos, žabtai, žiodmenys, žiotys, žioplė, žioplos.

Lietuvių patarlės ir priežodžiai susiję su burna: „Burna tai nedurna: kai ką prikiši, tuoj ir išsižioja“; „Kas burnon, tas ne iš burnos“; „Patausok burną košei valgyti“; „Duona burną išgadino“; „Ne kiekviena burna putrai srėbti“; „Iš tos pačios burnos ir šiltas, ir šaltas“; „Burna, nebūk durna, mokėk loti – būsi soti“; „Svetima burna – ne daržas, neuždarysi“; „Šnekančiam burną neužimsi“; „Burnos niekam neužimsi“; „Negali žmonėms burną užkimšt“. Apie tylenius sakoma, tyli kaip vandens į burną prisisėmęs.

Lietuvių mįslės ir minklės apie burną: „Alkana – nebūk durna, kai tau duoda – išsižiok!“; „Vartai stovi, už vartų – balti šunys, už šunų sėdi sargas, kas įpuls, tas pražus“; „Mėsiniame puode mėsa verda“ (burna ir liežuvis);

Lietuvių frazeologizmai, kuriuose minima burna: „Burna matosi“ (labai prastas, skystas);  „Burnos aušinimas“ (tuščios kalbos); „Burnos užčiaupimas“ (nutylėjimas); „Burnos vidus neplautas“; „Nešvarios burnos“ (apie nepraustaburnį); „Atbula burna“ (be apetito, nenoromis, prisivertus valgyti); „Baisią burną turėti“ (keikti, plūsti, blevyzgoti); „Darki burna“ (apie negražiai kalbantį); „Didelę burną turėti“ (daug, iškalbingai šnekėti); „Dryža burna“ (sušilęs); „Juoda burna“ (smarkiai, iš visų jėgų); „Kreivas burnas siūlyti“ (šaipytis, juoktis); „Pati burna juokiasi“ (netveria džiaugsmu); „Pilna burna“ (pasiturintis; sočiai, godžiai; atvirai); „Plačia burna“ (atvirai); „Saldžia burna“ (su apetitu); „Sausa burna“; „Tuščia burna“ (nevalgęs); „Skersa burna“ (be apetito, nenoromis); „Viena burna“ (sutartinai); „Visa burna“ (garsiai; laisvai, be baimės); „Burną atidaryti“ (pašnekėti; prieštarauti); „Burną aušinti“ (be reikalo, tuščiai kalbėti); „Burnoje neturėti nieko“ (būti alkanam, badauti); „Burną nuprausti ašaromis“ (pravirkdyti); „Burną pasidėjusi ant pečių“ (apie nusipenėjusį); „Burną susirinkti į saują“ (būti apkultam); „Burną užsiimti rankomis“ (rodyti pagarbą); „Į burną įspjauti“ (labai pataikauti); „Iš gyvos burnos“ (pagal žmonių pasakojimą); „Iš burnos į burną“ (artimai, intymiai kalbėti); „Iš burnos į Dievo ausį“ (būtų gerai, kad taip įvyktų); „Kai ne savo burna“ (nenoromis, be apetito); „Kaip iš vienos burnos“ (sutartinai); „Kaip per burną gavęs“ (įžeistas); „Nė prie burnos negali prikišti“ (neskanus).

Pagal „Senąjį lietuvių sapnininką“ burną sapnuoti – palaima, susilauksi gerų darbininkų, kurie tau sukraus turtą. Gražią burną sapnuoti – sužinosi gerą naujieną; negražią – teks nusivilti. Matyti sapne dvokiančią burną – paniekos sulauksi. Didesnę negu įprasta burną sapnuoti – dideli turtai, per daug mažą – nusigyvensi. Sapnuoti, kad negali burnos praverti, bet nori, – netikėta, sunki liga, gal ir mirtis.

Burtas ir užkalbėjimas, gydantis apšalusią burną. Ugniai burną apšašus, vienas su skiltuvais skelk kibirkštis ant burnos, o antras klausk: Ką tu čia skeli? Pirmas: Ugnį nuo burnos. Antras: Skelk, skelk, kad nuskeltumei.

Liaudies medicina. Burnai išgedus, ją skalauja su krištolu vandenyje. Kad nustotumėt žagsėti: įsipilkite į burną vandens ir pagargaliuokite.

Nemalonų burnos kvapą, kartais net atstumiantį mylimąjį, galima panaikinti, pavyzdžiui, kramtant anyžius, bazilikus, gvazdikėlius, kardamoną, šalavijus, geriant jų ar nestiprią lauro lapų arbatą.

Burnos kvapas ilgai bus gaivus, jei vartosite penkis paprastus produktus. Petražolė naikina nemalonų kvapą (net tabako). Jei neturite petražolės, tiks kalendra, mėta, pelynas, eukaliptas arba rozmarinas. Šias žoles reikia kramtyti ilgai, taip pašalinsite blogą burnos kvapą ir pagerinsite virškinimą.

Tyrimai parodė, jog kasdien valgant jogurto, pagaminto iš natūralių komponentų ir be cukraus, burnos ertmėje mažėja vandenilio sulfido – medžiagos, kuri sukelia nemalonų kvapą. Jogurtas neleidžia atsirasti kenksmingoms bakterijoms, kurios sukelia dantenų ligas ir skatina akmenų susidarymą.

Valgant obuolius, morkas ir salieras išsiskiria daug seilių, kurios minkština burnos ertmę ir pašalina dantų tarpuose įstrigusius maisto likučius, o jie dažnai būna nemalonaus kvapo priežastimi.

Becukrė kramtomoji guma taip pat sumažina blogą burnos kvapą. Gumos privalumas tas, kad ją kramtant išsiskiria daug seilių, kurios valo burnos ertmę.

Uogos, citrusiniai vaisiai, arbūzai trukdo augti burnos ertmę teršiančioms bakterijoms. Vitaminas C taip pat gydo dantenas.