Jau praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai Tauragnų (Utenos rajone) kapinių kalnelyje, šalia savo tėvų, ilsisi vaistininkė habilituota mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė.

Lietuvos žiniuonės, liaudies medicinos žinovės, žolininkės, botanikės, geografės, vaistininkės, mokslininkės, etnografės, kraštotyrininkės, keliautojos, staiga ir netikėtai jos gyvenimo gija nutrūko 1996 metų sausio 17 d.

2016 metų kovo 11 d. E. Šimkūnaitei būtų sukakę 96-eri.

Daugelis Lietuvos žmonių, bendradarbių ir bendraminčių, mokslininkų, vaistininkų, bičiulių ir kolegų šiltai prisimena Amžinybėn išėjusią daktarę ir profesorę Eugeniją Šimkūnaitę. Visa tai atsispindi jų prisiminimuose, spaudos puslapiuose. Su daktare atsisveikino visa Lietuva: „Gera...“, „Žiniuone, mums visada ir visur Jūsų stigs“, „Vyriausioji Žiniuonė jau nebepatarinės“, „Žiniuonė apie save paliko tiktai linksmus prisiminimus“, „Provizorės Reginos Žukienės prisiminimai“, „Daktarė visada liks su mumis“, „Žalčio žymė“, „Vyriausioji Lietuvos žiniuonė su šluota neskraido“, „Žiniuonė lieka su mumis“, „Išėjo Daktarė staiga, netikėtai, per anksti“, „Kas paveldės žiniuonės galią“, „Ne vienas mes esame, buvome ar būsime Jos mokiniai...“, „Profesorė, kuri nemokėjo daugybos lentelės“, „Ji gyveno žmonėms“, „Norėjo būti ragana“, „Po žalčio ženklu“ ir daugelio kitų.

Daugelis prisimins švęsdami Jonines, Rasų naktis
Lietuvos Žiniuonė daktarė E. Šimkūnaitė savo gimtadienį švęsdavo keletą dienų. Vieną dieną kviesdavo bendradarbius, kitą – aktorius, trečią – botanikus, ketvirtą – vaistininkus.

E. Šimkūnaitė buvo gamtos vaikas. Jai kalbėjo žolynai ir miškas, akmenėliai ežero pakrantėje ir vėjo sušiauštos giliojo Tauragno bangos. Jos nebaugino žalčiai ir net gyvatės, kurių rasdavo miške ar matydavo turgaus dieną gyvatininkų atnešamų gaminti vaistams. Šimkūnų giminė nuo seno garsėjo kaip liaudies medicinos žinovai. Pati E. Šimkūnaitė yra ne vieną kartą sakiusi, kad visi Šimkūnai turi žalčio žymę, kuri rodo, kad yra apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia.

Daktarė buvo labai draugiška, visada pasirengusi visiems padėti. Turėjo humoro jausmą, dažnai juokdavosi pati iš savęs, jai net savotiškai patiko, o gal tik stengėsi parodyti, kai draugai ją vadino ragana, o kartą net padovanojo šluotą su ilgu kotu.

Ši šluota buvo pagarbiai saugoma jos kambario kampe, nes tai „raganos šluota kelionei į raganų puotą“.

Girdavosi, kad ekspedicijose botanikai ją pravardžiuodavo dilgėle, nes mėgdavo kitą kartą ir skaudžiai nuplakti, jei bendradarbiai kuo prasikalsdavo.

Per įvairias šventes sugalvodavo visokių loterijų, eiliuotų palinkėjimų, paburdavo iš žolynų ar šiaip iš delno ateitį spėdavo, sudarinėdavo augalų ir žvėrių horoskopus. Pakviesta mielai dalyvaudavo Rasų šventėse. Mokėjo pasakoti anekdotus. Niekada neatsisakydavo dalyvauti įvairiuose renginiuose. Labai mėgdavo važinėti į svečius, ji pati paruošdavo vaišes.

Žinojo daugybę kulinarijos paslapčių, mokėjo gaminti įvairių tautų valgius, svečius visuomet kuo nors nustebindavo.

Buvo vieniša, todėl labai vertino draugus
Apie pirmąją ir paskutinę meilę mažai kam pasakodavo. Susipažino su Kirilu, kiek laiko padraugavo, vėliau susituokė. Tačiau šeimyninė laimė tęsėsi neilgai. Karo metu Kirilas pasitraukė į Vokietiją, tapo žymiu žmogumi, tačiau anksti mirė. Tai buvo pirmoji ir paskutinė jos meilė.

E. Šimkūnaitė buvo vieniša, artimų giminių neturėjo, todėl labai vertino bendradarbius, draugus, jaunystės draugus ir pažįstamus, paprastas Tauragnų kaimo moteris.

Atgautą tėvų žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, savo butą testamentu paliko Lietuvos farmacijos sąjungai.

Ji galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, nes patarimo ir pagalbos į ją kreipdavosi labai daug žmonių. Jeigu būtų visus priėmusi, nebūtų galėjusi nei valgyti, nei miegoti – tam nebūtų buvę laiko. Sekretorių ji neturėjo... Daktarė laikėsi senovės žolininkų principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti – tai žmogui duota Dievo dovana.

E. Šimkūnaitė norėjo padėti kiekvienam pagalbos prašančiam žmogui. Bet visada įspėdavo: „Tik vieno neprašykite: iš durno razumno padaryti ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiima ir nesiimsiu...“

Ji įamžinta knygose
Mūsų asmeniniame archyve pagarbiai saugomas šviesus daktarės ir profesorės Eugenijos Šimkūnaitės atminimas. Yra nemažai nuotraukų, kuriose ji įamžinta Šiauliuose įvairių renginių metu. Turime ir saugome 1984 metais magnetinėje juostoje įrašytą daktarės paskaitų gydytojų ir farmacininkų konferencijoje. Esame sukaupę nemažai jos rašytų straipsnių spaudoje bei straipsnių apie ją.
Daktarė ne vieną kartą lankėsi Šiauliuose, susitiko su miesto visuomene, gydytojais ir farmacininkais.

2011 m. „Žuvėdros“ leidykla išleido knygą „Brangiausia vaikystės pamoka“. Knygos idėjos autorius Stasys Lipskis, knygos sudarytojas Aidas Vilnius Praninskas.
Šioje knygoje pristatoma beveik trisdešimt Lietuvoje žinomų asmenybių: žymūs Lietuvos rašytojai, aktoriai, dailininkai, dainininkai, menininkai, mokslininkai, politikai, dvasininkai. Tarp jų – ir vaistininkė daktarė Eugenija Šimkūnaitė.

Daiva Červokienė 2010 m. parengė ir išleido knygą „XXI amžiaus žolininkai: kaip įveikti ligas“.

Knygoje pasakojama apie vaistažoles auginančius, jomis besidominčius ir gydančius žmones, kurie po ligų ar kitų sukrėtimų pasiryžo gydytis natūraliais vaistais ir gyventi sveikiau. Kiekvienas iš knygos herojų tarsi ragina ir skaitytojus pabandyti gyventi kitaip, sveikiau. Vertinga knygos dalis – žolininkų patarimai, kaip be cheminių vaistų įveikti slogą, peršalimo ligas, užsitęsusį kosulį, stiprinti organizmo imunitetą ir gerinti virškinimą.

Tačiau skaitant šią knygą kyla tokia mintis ir įsitikinimas, ar XXI amžiuje iš gausaus būrio žolininkų atsiras vienas žolininkas, kuris savo žiniomis, patirtimi apie liaudies mediciną, vaistažoles, įvairiais patarimais pakeis vaistininkę, Lietuvos žiniuonę daktarė Eugeniją Šimkūnaitę. Reikia tikėtis su viltimi kad atsiras.