Jau praėjo116 metų, kai medicinos praktikoje buvo pradėta vartoti acetilsalicilo rūgštis. Ši cheminė medžiaga aspirino pavadinimu pasaulyje išgarsėjo kaip dažniausiai vartojamas ir populiariausias vaistas.

Ilgus dešimtmečius šis vaistas buvo naudojamas uždegimui, skausmui, karščiavimui malšinti.

Istorija
Pažvelkime į aspirino atsiradimo ir jo kūrimo kai kuriuos istorijos bruožus. Aspirino atradimas ir jo kūrimas nuėjo palyginti ilgą ir sudėtingą istorijos kelią, kol kaip tabletės pateko į vaistines. Aspirino tabletėms buvo lemta tapti populiariausiomis.

Ne mažiau įdomi jo, vieno iš pirmųjų pramoniniu būdu gaminamų vaistų, atradimo ir kūrimo istorija.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje jau mokėta pagaminti kai kurias gamtoje esančias medžiagas, kaip gauti į jas panašius junginius.

Eksperimentuojant su laboratoriniais gyvūnais, pradėta ieškoti sintetinių medžiagų, turinčių pageidaujamų biologinių savybių.

Nuo neatmenamų laikų iki šių dienų rūpestį kelia ligonių karščiavimas. Amerikos indėnai ir Afrikos negrai šį negalavimą gydydavo augalų ekstraktais. Vienas tokių buvo ekstraktas iš medžio žievės, perujietiškai vadinamas „chin-china“.

Chininmedžio veiklioji medžiaga labai sudėtingas junginys – chininas, vartojamas maliarijai gydyti. Gluosnio – salix – žievėje rasta salicilo rūgšties.

Tuopų pumpurai, jazminų žiedai, alyvmedžio vaisiai, apelsinai ir daugelis kitų augalų taip pat turi salicilo rūgšties. Ypač daug jos yra parkuose augančioje lanksvoje – spiraca salicitolia.

Sutinkame žinių, kad silicilatai buvo vartojami ir Hipokrato (460-377 m. prieš Kristų), Plinijaus Vyresniojo ir K. Galeno (129–199 m.).

Vėliau toks gydymas tapo nemadingas, medikai jį paprasčiausiai pamiršo, nepamiršo tik liaudies medicina.

Gydymas saliksu vėl paplito Europoje XVIII amžiuje, kai 1763 metais pastorius Capingas Londono karališkosios mokslinės draugijos nariams perskaitė pranešimą „Ataskaita apie sėkmingą karščiavimo išgydymą gluosnio žieve“.

Prisiminti šį gydymo būdą paskatino chininmedžio žievės vartojimas. Ją gabendavo laisvais iš Pietų Amerikos, jos trūko, ji buvo brangi, todėl reikėjo ieškoti pakaitalų. Apie gydymą chininmedžio žieve Europoje savo knygoje išleistoje Madride 1792 metais rašė gamtininkas I. Riuisas.

1638 metais sunkiai susirgo Peru vicekaraliaus žmona. Rūmų gydytojas Vega išbandė visus jam žinomus vaistus, tačiau jauna gražuolė merdėjo. Išgelbėti padėjo nežinomas karys, atnešęs į rūmus maišą kažkokio medžio žievės. Jį patį, slapta nuo genties, šia žieve buvo išgydžiusi indėnė.

Vicekaralius sugebėjo įvertinti šio įvykio reikšmę ir 1640 metais grįždamas į Madridą atgabeno karaliui Pilypui IV šio medžio pliauskų.

Ne iš karto patikėta stebuklingomis žievės savybėmis, nes ne visus šis vaistas gydė. Kodėl taip atsitiko? O todėl, kad tada dar nesugebėjo skirti maliarijos nuo džiovos, plaučių uždegimo nuo gripo. Visos šios ligos buvo gydomos vienodai, nes dar nebuvo žinomi jų sukėlėjai.

O gal kaltas buvo pats chininmedis, nes jo taip pat yra keliolika atmainų ir veikliosios medžiagos – chinino – kiekis žievėje būna labai įvairus.

Nors pirmieji bandymai gydyti chininmedžio žieve buvo nesėkmingi, tačiau jo populiarumas didėjo.

Po to, kai žievės milteliai padėjo išgyti anglų karaliui Karoliui II Stiuartui, prancūzų karalius Liudvikas XIV nemažai sumokėjęs nusipirko vaisto paslaptis, nes chininmedžio žievė buvo nepaprastai brangi, jo galėjo įsigyti nedaugelis. O chininmedis augo tik Pietų Amerikos Andų kalnuose daugiau kaip pusantro tūkstančio metrų aukštyje virš jūros lygio. Peru ir Bolivijos vyriausybės draudė išvežti iš šalies šio augalo sėklas, auginti jį kituose kraštuose.

Įvairioje literatūroje galima rasti daug pasakojimų apie chininmedžio žievės gydomąsias savybes, stebuklingą ligonių išgijimą.

Beveik po šimto metų nuo chininmedžio žievės gydomųjų savybių atradimo Europoje prancūzų farmacininkas Z. Peletje ir P. Kaventu išskyrė iš chininmedžio žievės dvi medžiagas – chininą ir cinchoniną. Gydomųjų savybių turėjo tik chininas.

Gavus gryną salicilo rūgštį, paaiškėjo, jog ji daug veiklesnė už alksnio žievėje esantį. Pramonė galėjo visiškai ja aprūpinti, ir tada salicilo rūgštis pradėta labai plačiai vartoti reumato gydymui.

Pagaliau F. Hofmanas pagamino acetilsalicilo rūgštį arba aspiriną. Manoma, jog chemikas norėjo padėti savo tėvui, kuris sirgo reumatu, bet nebegalėjo vartoti salicilo rūgšties, tada buvusio populiariausio vaisto.

Iš tiesų F. Hofmanas nebuvo tikrasis salicilo rūgšties atradėjas. Ji jau buvo žinoma ir aprašyta 1850 metais. Tačiau ją susintetinęs Ch. F. Gerhardtas tinkamai neįvertino šio junginio savybių ir reikšmės.

Aspirino veikliąją medžiagą – acelitralininę rūgštį – chemikas Feliksas Hofmanas susintetino 1897 m. Bajerio dažų fabriko Elberfelde, Vokietijoje: sintezuotą acetilsalicilinę rūgštį sumaišė su baltais milteliais, šalinančiais rūgšties prieskonį burnoje ir suerzinimą skrandyje.

Šis „Bayer“ atradimas buvo užpatentuotas 1899 metais. 1900 metais F. Hofmanui buvo išduotas Amerikos patentas. Naujas vaistas pavadintas aspirinu ir buvo pradėtas pardavinėti vaistinėse.

Nuo to laiko pigus ir efektyvus vaistas nuo skausmo, temperatūros ir uždegiminių procesų plačiai žinomas ir sėkmingai vartojamas.

Kaip veikia aspirinas
Prieš keletą metų spaudos puslapiuose teko pastebėti duomenų, kol kiekvienais metais pasaulyje parduodama tonos aspirino. Nemažai aspirino parduodama ir mūsų šalyje. Ne veltui aspirinas vadinamas „amžiaus namų vaistu“ ir farmakologijos veteranu.

Acetilsalicilo rūgštis stabdo uždegimus, mažina temperatūrą ir skausmus. Pastaraisiais metais apie aspiriną rašoma daugelyje mokslinių straipsnių.

Ilgametis patyrimas vartojant aspiriną išryškino vis daugiau jo teigiamų ir neigiamų savybių. Dar nepakankamai tobula jo tabletė, reikia žinoti, kaip teisingai ją suvartoti ir išvengti žalingo poveikio, ypač vaikams.

Pastaraisiais metais atrasti ir vartojami nauji cheminiai preparatai ir jų grupės skausmui, uždegimui, reumatui gydyti. Tačiau aspirinas tebėra priimtinesnis už naujausius vaistus: jis pigus, gerai ištirtas, jo neigiamos savybės žinomos gydytojams.
Be to, galima tikėtis, kad naujausi jo tyrimai gali dar atskleisti naujas acetilsalicilo rūgšties terapines galimybes.