Prietarai ir pasaulio tautų išmintis apie liežuvį
Jei ant liežuvio atsirado spuogas, jūs apsimelavote. Jei valgio metu įsikandote liežuvį, kam nors pamelavote arba gausite dovanų. Tikima, kad jeigu kišenėje nešiosi žmogaus liežuvio gabaliuką, tai kišenė niekada nebus tuščia, tave visada lydės sėkmė ir pinigai.

Juravis lingua, mentem injuratam gero (lot. „Aš prisiekiau liežuviu, bet ne mintimis“) – tai Romos politinio veikėjo, filosofo, oratoriaus Marko Tulijaus Cicerono posakis. Jis paimtas iš graikų dramaturgo Euripido (485–406 pr. m. e.) tragedijos „Hipolitas Apvainikuotasis“. Šios tragedijos herojus Hipolitas sako: „Kartojo priesaiką liežuvis, ne širdis.“
Žinomas dar vienas Marko Tulijaus Cicerono posakis: „Plepa, kas tik ant liežuvio ateina“ (lot. Garrit, quidquid in buccam venit). Graikų pasakėtininko Ezopo posakis moko: Linguam unam natura, duas dedit omnibus aures (lot. „Gamta visiems davė liežuvį vieną, ausis – dvi“; šį posakį galima paaiškinti taip, kad reikia mažiau kalbėti, daugiau klausyti). Romėnų poeto lyriko Kvinto Horacijaus Flako posakis geriančius daug vyno perspėja: „Vynas liežuvį atpalaiduoja“ (lot. vinum verba ministrat).

Pasaulio tautų patarlės apie liežuvį: „Patirties liežuvis skelbia didžiausią tiesą“ (arabų patarlė); „Saldus liežuvis retai būna be geluonies šaknyje“ (airių patarlė); „Kas galvoje, tas ir ant liežuvio“ (Indostano patarlė); „Neleisk liežuviui pasakyti to, už ką atsiskaityti turės tavo galva“ (italų patarlė); „Liežuvis už dantų – geriausias patarimas“ (italų patarlė); „Kad išvengtum nelaimės, laikyk liežuvį už dantų“ (kinų patarlė); „Kardą laikyk makštyje, liežuvį už dantų ir niekada neliesi ašarų“ (graikų patarlė); „Liežuvis išsprūdo, ir atsiskleidė tiesa“ (graikų patarlė); „Vargas žmonai be liežuvio, džiaugsmas vyrui, kuris ją gauna už pačią“ (škotų patarlė); „Saldus liežuvis ir gyvatę išvilios iš olos“ (turkų patarlė); „Geriau tegu arklys suklumpa, negu liežuvis“ (lot. Satius est equo labi, quam lingua); „Kvailas liežuvis pridaro daug bėdos“ (lot. Ex lingua stulta veniunt incommoda multa); „Liežuvis – kojų valdovas“ (lot., Lingua dux pedis, plg. Žinai žodį, rasi kelią); „Liežuvis kaip medus, širdis kaip tulžis“ (lot., Lingua in melle, cor in felle); „Suklupęs liežuvis pasako teisybę“ (lot., Lingua lapsa verum dicit); „Supančiok liežuvį, arba jis tave supančios“ (lot., Vincula da linguae, vel tibi vincla dabit); „Pagauti už liežuvio“ (pranc. Prendre au mot).

Liežuvis lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Lietuvoje dažnai per daug kalbantį, plepų ir paslapties nesaugojantį žmogų perspėja: „Laikyk liežuvį už dantų“; „Lietuvi, prikąsk liežuvį“; „Kad tau liežuvis kuolu atsistotų!“

Lietuvių patarlės ir priežodžiai byloja: „Kas galvoj, tas ir ant liežuvio“; „Kas kam rūpi, ant liežuvio tupi“; „Liežuvis valgydina ir reikalą gadina“; „Skylės liežuviu neužlopysi“; „Liežuviu nepasiklosi“; „Geriau yra kojomis apsibristi, nekaip liežuviu“; „Tavo liežuvis ir marias išlaktų“; „Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios“; „Liežuviu mala, kas darbo dirbt nemoka“; „Nekišk liežuvio, kur nereikia“; „Tavo liežuvis šuniui žadėtas, bet tau įdėtas“; „Liežuvis be kaulo – visaip gali apvirsti“; „Ilgas liežuvis vaidus gimdo“; „Liežuvis skaudesnis už botagą“; ,,Liežuvis be peilio papjauna“; „Liežuvis žmogų pakaria ir paleidžia“; „Dėl ilgo liežuvio ne vieno dantys išgriuvo“; „Už liežuvį per liežuvį“; „Su liežuviu ir Rygą atranda“; „Kas liežuvį nudega nuo karšto, tas ir šaltą pučia“; „Saldus liežuvėlis kaip meletos“; „Dvilinkliežuviu netikėk“; „Kiemas uždaromas, o žmonių liežuvis neuždaromas“; „Liežuvio sauso niekas neklauso“.

Liežuvis savitai atskleistas lietuvių mįslėse ir minklėse: „Mįslių tėvas klane guli“; „Pakrosnyje kaladė“; „Užu kalno vilkas tabalą šoka“; „Dviem vartams atsivėrus, arklys žvengia“; „Raudonas šunelis po slenksčiu loja“; „Loja loja šunelis – šmukšt už durelių“; „Baloje lentelė nesupūva“; „Lentelė vandeny plaukia – niekad nenuskęsta“; „Guli lentelė per vidurį tiltelio – nenupūva ir nenudžiūva“; „Guli tėvas kluone – niekad saulės nemato“;  „Dvejiems vartams atsidarius, arklys žvengia“; „Raudonas gaidys guli po slenksčiu“; „Raudonas gaidys po slenksčiu loja“; „Ąžuolo gabalas baloj pūva“; „Raudona vištelė patvoriais bėgioja“; „Lojęs lojęs šunelis šmakšt po slenksčiu“; „Raudonas šuniukas po slenksčiu loja“; „Margas šuniukas tvarte loja“; „Tvora baltais statiniais tverta, už tvoros tabaločius loja“; „Mėsiniam puode mėsa verda“; „Raudonas šunelis tvarte loja“ (liežuvis burnoje); „Raudonas kapitonas, o jo pati raudona rožė“ (liežuvis ir burna); „Šuliny lentelė – kai kada kliba, kai kada nekliba“ (burnoj liežuvis); „Raudonas gaidukas prie baltų viščiukų sukas“; „Šunelis paloja, paloja ir už tvoros pasislepia“ (liežuvis ir dantys); „Anoj pusėj beržynėlio taleliuoja, šokinėja“ (liežuvis už dantų); „Kas bukesnis už kirvį, aštresnis už kardą?“; „Kas be kaulų, o kaulus sulaužo?“; „Kas niekur kitur nebuvo buvęs, o klystančiam kelią randa?“; „Kas žmogų pakaria ir vėl paleidžia?“ (liežuvis); „Iš ko pažįstamas melagis?“ (iš ilgo liežuvio).

Lietuvių somatiniai frazeologizmai susiję su liežuviu: „Ant liežuvio galo sukasi“ (apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką); „Liežuvio laidymas“ (apkalbėjimas); „Liežuvio malimas“ (tuščios kalbos, plepalai); „Liežuvio vadžias paleisti“ (nepadoriai kalbėti); „Aštrus liežuvis“ (apie sugebėjimą piktai atsikirsti, priešgyniauti); „Liežuvis dviem galais“, „Dvilinkas liežuvis“ (apie melagį); „Gerą liežuvį turėti“ (būti iškalbingam); „Ilgas liežuvis“ (apie liežuvaujantį, apkalbantį); „Išplaktas liežuvis“ (iškalbingas); „Nerangus liežuvis“ (neiškalbingas); „Piktas liežuvis“ (apie mėgstantį apkalbėti); „Plonas liežuvis“ (apie mokantį įsiteikti, prisigerinti); „Saldus liežuvis“ (sugebėjimas įsiteikti); „Liežuvis ariamas abiem pusėmis“ (veidmainiškas); „Liežuvis atsistojo kuolu“ (sunku prakalbėti); „Liežuvio kaustyti nereikia“ (iškalbingas); „Liežuvį laikyti už dantų“ (tylėti, nieko nepasakyti); „Liežuvis lekia apie ausis“ (sakoma apie godų valgymą); „Liežuvį pasidėjęs ant barzdos“ (apie nieko neveikiantį); „Liežuvį prislėgti akmeniu“ (neišduoti paslapties); „Liežuvis iki kelių“ (apie atidų klausymąsi); „Su septyniais liežuviais neaplosi“ (ko nenukalbėsi).

Senasis lietuvių sapnininkas byloja, kad liežuvį sapnuoti – tai paaiškinimas, kad tamstos tik liežuvis svarbus, o proto lyg ir nėra. Sutinęs liežuvis – giminaičio liga. Ilgas liežuvis – pokalbių ženklas, didelis – sveikata. Rodyti sapne kam nors liežuvį – atsikirsi prieš pasikėsinimą.

Liaudyje paplitę prietarai ir tikėjimai susiję su liežuviu. Negalima niekam rodyti liežuvio: vaikai bus švepli. Plačiai tikima, kad jei kitas žmogus tave apkalba, tai liežuvis nupūslija. Dažniausiai   apkalbomis paaiškinama, kodėl žmogui ant liežuvio pūslės iškilo arba jeigu liežuvio galą niežti.  Kad vaikas negimtų prisegtu liežuviu, nėščiosioms buvo draudžiama apkalbinėti kitus žmones. Negalima šventą dieną nėščiajai siūti drabužių, kad nebūtų „prisiūtas vaiko liežuvėlis“.

Žinoma lietuviškos kilmės maldelė yra užkalbėjimuose nuo pūslių ant liežuvio. Liaudies medicina gydo ir liežuvio ligas. Dr. Jonas Basanavičius savo 1898 m. pirmąkart išleistoje knygutėje „Medega mūsų tautiškai vaistinynkystai“ apie liežuvio ligą R.-Glossitis, rašė: „Žmogui sveikam esant pradeda liežuvį peršti, o paskui nusineria ir oda, tai pradeda skaudėti. Liežuviui skaudant, senieji žmonės sako: tai tave nevidonai baisiai apkalbėjo. Vaistą daro taip: druską smulkiai sukramčius reik ant ugnies purkšti, tada liežuvis po valandos vėl sugrįš į sveikatą.“

Liežuvis gali būti panaudojamas ir papuošalams įsiverti. Antai, žurnalas „Krepšinis“ 2007 m. spalio mėnesį išspausdino spalvotą nuotrauką, kurioje keturios Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narės nufotografuotas iškištais liežuviais, kuriuose matyti įverti nedideli auskarai – savotiškas krepšininkių talismanas, turėjęs padėti joms nugalėti Europos moterų krepšinio čempionate.

Liežuvio paslaptys ir priežiūra
Liežuvis – organizmo veidrodis. Pagal jo būklę galime neklysdami nustatyti, ar žmogus sveikas, ar serga. Net jei ligos simptomai išnyko, o liežuvio būklė nepasikeitė, galime visiškai neabejodami tvirtinti, kad liga dar nepasitraukė.

Susirgimų atveju liežuvio spalva gali pasikeisti ir tai vienas iš ligų diagnostikos atvejų. Gydytojai, dažnai norėdami sužinoti apie žmogaus vidaus organų būklę, pasižiūri į liežuvį. Atskirų jo dalių išvaizda informuoja, ar sveiki yra įvairūs vidaus organai.

Sveiko žmogaus liežuvis yra blyškiai rausvas, be pastebimų apnašų, su lygia vidurio linija. Būtent ši linija ir atskleidžia mūsų stuburo būklę. Jeigu ji išlenkta, esama tikimybės, jog stuburas iškrypęs. Prie pat liežuvio galo išsikreivinusi linija signalizuoja apie kaklo osteochondrozę, o nelygi per vidurį – apie nekokią stuburo krūtinės ląstos būseną. Linijos nelygumas prie liežuvio šaknies – liemens osteochondrozės požymis. Lygi, tačiau pastorėjusi linija liudija, jog žmogaus organizmas yra nuolatinio streso būsenos.

Gydytojams daug ką pasako ir liežuvio spalva. Ant daugumos žmonių liežuvio galima pastebėti balkšvai pilkas apnašas, kurios liudija, kad virškinimo funkcijos sutrikusios. Grybelinės balkšvai pilkos apnašos ant liežuvio byloja, kad būtina keisti gyvenimo įpročius, išsivalyti organizmą, tinkamai derinti maisto produktus. Ryškiai raudonas liežuvis – širdies veiklos sutrikimų požymis. Be to, tokia spalva ir nors mažiausias pabrinkimas – įrodymas, jog organizmas stokoja vitamino B2. Šio vitamino gausu mielėse, piene, kepenyse, žuvyje, kiaušiniuose, inkstuose, žaliose lapinėse daržovėse.
Blizgantis lygus liežuvis – anemijos liudininkas. O jeigu jo atspalvis avietinis, organizmui aiškiai trūksta vitamino PP. Vadinasi, į savo racioną derėtų įtraukti abrikosų, grikių, gervuogių, trešnių, erškėtuogių, citrusinių vaisių.

Melsvą atspalvį liežuvis įgyja sutrikus širdies-kraujagyslių sistemos veiklai, esant nesveikiems plaučiams ir inkstams, o violetinį – sergant kraujo ir plaučių ligomis. Jeigu liežuvio vidurinė dalis patamsėjusi, rekomenduojama pasitikrinti skrandį ir kasą. Paraudęs liežuvio galiukas gali signalizuoti apie susilpnėjusią širdies veiklą, netgi prasidedančią išeminę širdies ligą. Patamsėjimais liežuvio šonuose pasireiškia nesveika plaučių būklė.

Nereikėtų pamiršti, kad liežuvio spalvai taip pat gali turėti įtakos suvalgyti produktai – dažantis ir karštas maistas, taip pat išgerti vaistai, ypač antibiotikai. Padauginus pastarųjų, gali kilti bendroji organizmo intoksikacija, apie kurią liudys suskeldėjęs liežuvis. Užkietėjusių rūkalių liežuvis paprastai būna padengtas storomis gelsvomis apnašomis.

Liežuvio pakitimų dažnai atsiranda sergantiems įvairiomis ligomis, sutrikus virškinimui, trūkstant vitaminų, ypač B grupės. Ryškiai raudonas (žemuoginis) liežuvis būdingas sergantiems skarlatina, nenormaliai didelis – akromegalija, miksedema, pelagra, Dauno liga.

Nenormaliai mažas liežuvis esti, kai sutrikusi organizmo raida, juosvas – ilgai geriant antibiotikus (peniciliną ir kt.). Beveik visuomet liežuvį pažeidžia sifilis. Nuolat kvėpuojant pro burną, ilgai kalbant (skaitant paskaitas, apsinuodijus nuo vaistų), liežuvis gali pasidaryti sausas. Kartais rūkalių liežuvis būna padengtas juodais ilgais speneliais; metus rūkyti jis vėl atgauna normalią išvaizdą.

Būna, kad užkietėjusiam rūkaliui metus rūkyti, pradeda deginti liežuvį. Šio pojūčio galima atsikratyti keletą dienų patepus liežuvį kiaulių taukais. Be to, padeda ir stipri šalavijų arbata, kuria reikia gerti 3 kartus per dieną, kad kuo ilgiau būtų vilgomas liežuvis.

Lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas Vincas Kudirka 1889 m. straipsnyje „Higiena“, apibūdindamas rūkymo žalą ir rūkaliaus liežuvį, rašė: „Liežuvis taipgi negali išsisukti nuo tabako dūmų įtakos ir tankiausiai būna apvilktas dėl to, kad beveik visi dūmikai turi slogą pilvo. Liežuvis, nuolat erzinamas, lupasi, kai kada sutrūksta arba pūliuoja. Žinoma, tokios sąlygos iššaukia priežastį visokioms liežuvio ligoms, tankiausiai gi vėžiui.“

Kai liežuvį dengia balkšvos arba gelsvos apnašos, tai dažniausiai susiję su įvairiais virškinimo trakto susirgimais ir organizmo užsiteršimu šlakais. Negalima leisti, kad ant liežuvio būtų apnašų, nes tai bakterijų židinys.

Liežuvį reikia valyti taip pat dažnai, kaip ir dantis. Valyti liežuvį gana lengva – švariai nuplautu smiliumi nukrapštome balkšvas apnašas (nuo pagrindo iki galiuko), kol liežuvis neįgaus natūralaus rausvo atspalvio. Po to liežuvį švelniai patepame aliejumi.

Pasitaiko, kad dėl sutrikusio virškinimo liežuvis apsitraukia gelsvo atspalvio rudomis apnašomis, kurios nepranyksta net valant dantis. Šias apnašas, atsirandančias dėl sutrikusio virškinimo, galima pašalinti keletą dienų reguliariai skalaujant burną ramunėlių arbata ir tris kartus per dieną gerti po puoduką jonažolių arbatos.

Taip pat galima šias apnašas pašalinti, liežuvį įtrynus šviežių mėtų lapeliais arba pavalius jas dantų šepetuku. Keletą kartų per dieną galima suvilgyti liežuvį vandeniu su citrina.

Jei liežuvio apnašos nepranyksta, reikia kreiptis pas gydytoją, kad jis nuodugniai ištirtų tas apnašas ir paskirtų reikalingą gydymą.