Šių metų balandžio mėnesį pasirodžius žiniasklaidoje viešam Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pranešimui, apie tai, kad maisto klastojimas ir vartotojų apgaudinėjimas galimai turėtų būti priskiriamas kriminaliniam nusikaltimui, visi sujudo. Dokumentų klastojimas – nusikaltimas, o maisto klastojimas – ne, nors ir maistas turi tiesioginį poveikį žmogaus sveikatai.
Maisto klastojimas siekiant privilioti pirkėjus
Vartotojas pirkdamas ekologiškus bananus informuojamas ženklinimo etiketėje, kad jie yra ekologiški ir paženklinti „žaliuoju lapeliu“, tačiau sertifikato nėra arba sužinoma, kad bananų transportavimo ir nokinimo metu panaudotos sintetinės cheminės medžiagos arba atsekamumas nėra užtikrinamas ir nėra aiški bananų kilmės vieta. Juk vartotojas tikisi, kad ekologiški bananai sveikatai palankesni, o jei jie užteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis arba nėra aiški maisto atsekamumo grandinė, tai vienareikšmiškai turi įtakos vartotojo sveikatai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateikė pavyzdžius, kuriuose matyti, jog ir užsienyje daugeliu atveju vartotojai pirkdami ir mokėdami ženkliai daugiau už ekologiškas prekes tikisi kokybiškos prekės, antraip tai jau būtų vartotojų klaidinimas, pasitikėjimo ekologiškais žemės ūkio produktais mažinimas ir tai galimai gali turėti įtakos vartotojų sveikatai.
Todėl maisto technologai yra įsitikinę, jog už bet kokį vartotojo klaidinimą ir maisto tvarkybą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymą, išskyrus teisės aktų nepažeidžiančias marketingo gudrybes, gamintojai ir prekybininkai turėtų prisiimti atsakomybę ir atsakyti už tai ne vien tik baudomis, kurios sąlyginai labai mažos, ir pažeidėjas geriau renkasi susimokėti baudą, nei vengti maisto klastojimo.
Pirkdami turguje turime būti budrūs
Kiti klastojimo atvejai, kurie išaiškinti VMVT bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, tai neaiškios kilmės mėsos gamyba ir perdirbimas, privataus namo garaže ar sodų bendrijoje nelegaliai tvarkoma neaiškios kilmės žuvis ir mėsos gaminiai bei kiti atvejai.
Nuvilnijus nelegalios mėsos skandalui, paaiškėjo, kad turguje buvo galimybė įsigyti neaiškios kilmės mėsos, kurios gamyboje buvo nesilaikoma maisto saugos ir kokybės reikalavimų. Vartotojai turi išlikti budrūs ir visuomet žiūrėti, kokio gamintojo ir iš kur atvežtą mėsą bei kitus maisto produktus perka. Gaminat nelegaliai iškyla didžiulė maisto saugos ir kokybės nesilaikymo rizika, o tai vienareikšmiškai turi įtakos vartotojų sveikatai. Pavyzdžiui, nusipirktos rūkytos dešros ženklinimo etiketėje būtų nenurodyta, kad sudėtyje yra konservantas nitritinė druska (E250 ir E252), o ištyrus rastume didelį kiekį nitritų. O tai juk tai kancerogeninė medžiaga, kuri ne tik įtakoja tam tikrų ligų mechanizmų formavimąsi organizme, bet perdozavus, ji gali tapti mirties priežastimi. Todėl gamintojas turi ne tik kruopščiai ir atsakingai sverti šį maisto priedą prieš dedant į maisto produktus, bet būtinai informuoti apie tai produkto sudedamųjų dalių sąraše.
Pasak VMVT jau paruoštas teisės akto pakeitimas, numatantis, kad už tvarką turgavietėje būtų atsakingas jos savininkas, o ne kiekvienas prekiautojas atskirai, kaip yra dabar.
„Sveikintina iniciatyva, nes daugelis vartotojų nuo seno tikisi, kad turguje įsigyti maisto produktai sveikatai palankesni nei prekybos centruose. Šie pakeitimai turguose įvestų papildomą kontrolę, kurios trūksta ir šiuo metu turguje nustatoma vartotojų klaidinimo atvejų galimai daugiau nei prekybos centruose. Juk dažnas prekeivis turguje, ypač vadinamuose ekologiškuose turgeliuose, dabar prekiauja ekologiškais kiaušiniais, morkomis be nitratų, obuoliais iš savo sodo, o vištiena, kaip teigiama, tik ekologiškai užauginta. Nesvarbu, kad Lietuvoje nėra nė vieno sertifikuoto ekologiškos vištienos gamintojo arba obuolių kilmės šalis itin dažnu atveju net ne Lietuva“, – sako sveikatai palankaus maisto technologė Raminta Bogušienė.
Anot specialistų, būtina ugdyti gamintojų ir prekybininkų sąmoningumą viešinant maisto klastojimo ir vartotojų klaidinimo atvejus ir taip mažinant tokių atvejų skaičių, tačiau lygiagrečiai turi būti šviečiami ir mokomi vartotojai skaityti ženklinimo etiketes, atpažinti galimus maisto klastojimo atvejus ir apie juos drąsiai informuoti atsakingas institucijas.
