Veterinaro P. Šėvelio teigimu, sportas su augintiniu yra sveikintinas, tačiau viskas turi būti daroma protingai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiltuoju metų laiku visi mėgstantys sportuoti vis dažniau traukia ne į sporto salę, bet tam renkasi gryną orą. Parkuose, miškuose, prie vandens telkinių ar tiesiog miesto gatvėse gan dažnai galime išvysti bėgiojančius, riedučiais važinėjančius ar dviračius minančius sportui ir aktyviam laisvalaikiui neabejingus žmones, o kai kuriuos net ir su itin malonia draugija – keturkoju bičiuliu.
Toks sportuojančio šeimininko ir jo šuns duetas tikrai nėra retas vaizdinys, tačiau įvairiausių nuomonių susilaukia tie, kurie mina dviratį prie jo prisirišę savo keturkojį.
Vienų teigimu, augintiniui reikia leisti išsilakstyti, tad aktyvus sportas jam tik į naudą, o ir kartu su šeimininku praleistas laikas tik sustiprina bičiuliškus santykius. Kiti prieštarauja: gyvūnas pavargsta, jam sunku ir kenkia bėgti paskui dviratį minantį šeimininką.
Tad nusprendėme pasidomėti, ar iš tiesų išsiruošus pasivažinėti dviračiu savo šunį reikėtų palikti namie ir ar apskritai sportas augintiniui naudingas, o kartu ir paklausti garsių Šiaulių miesto sportininkų, ar jie aktyviai leidžia laisvalaikį su savo mylimais keturkojais.

Šuo turi būti užgrūdintas
Anot veterinaro Pauliaus Šėvelio, už pavadžio prie dviračio pririštas šuo bėgti šalia gali tik tuomet, jei jis yra dresuotas, pratęs bėgioti, užgrūdintas ir sportiškas.
„Net jeigu šuo ir atitinka visus šiuos kriterijus, būtina laikytis ir saugumo reikalavimų – atidžiai žiūrėti, kad augintinio pavadėlis nesusipainiotų ir nesusižalotų nei pats šuo, nei šeimininkas.
Be to, jeigu dviračiu yra važiuojama asfaltu, augintinis turėtų bėgti greta ant pievutės. Jeigu gyvūnas yra nepratęs lakstyti, o jo šeimininkas nuspręs, tarkim, asfaltu važiuoti nuo mūsų miesto centro iki Rėkyvos, tai automatiškai nusitrins šuns pėdutės. To išvengti padėtų tik specialus vaškas arba, kaip jau ir minėjau, pievutė, ant kurios greta bėgtų jūsų keturkojis“, – patarimus norintiems dviratį minti kartu su savo augintiniu dalijo P. Šėvelis.
Taip pat P. Šėvelis pridūrė, kad nusprendus aktyviai praleisti laisvalaikį kartu su savo keturkoju bičiuliu būtina atsižvelgti ir į oro sąlygas: „Reikia žiūrėti, kad nebūtų labai karšta, kad oras būtų tinkamas ir nuolat turėti vandens, kuriuo privalu pagirdyti šunį.“

Ne visos veislės gali sportuoti
P. Šėvelio teigimu, sportas su augintiniu yra sveikintinas, tačiau viskas turi būti daroma protingai.
„Jeigu su nesportuojančiu augintiniu sugalvosite vieną ar du sykius nubėgti kokį 20 km, tai aišku, kad gali būti ir taip, jog jis pasitemps raumenis ar dar kaip kitaip susižalos. Bet jeigu gyvūnas bus grūdinamas, tuomet viskas tvarkoje“, – aiškino P. Šėvelis.
Be to, veterinaras pabrėžė, jog reikia įsidėmėti ir tai, kad ne visos šunų veislės gali ir yra skirtos aktyviam bėgiojimui.
„Bėgioti, minti dviratį prie jo prisirišus savo augintinį galima su medžiokliniais, sargybai skirtais šunimis. Vieni iš tokių – bigliai, kurtsharai, vokiečių aviganiai, belgų aviganiai ir kt.
Jeigu kalbėtume apie mažesnės veislės šuniukus, tarkim, Jorkšyro terjerus, tai reikėtų suprasti, kad toks šuo tikrai daug nenubėgs – jam užtenka palakstyti po kambarį ir tai greitai pavargsta.
O, pavyzdžiui, trumpo snukio šunys, tokie kaip prancūzų buldogai, bebėgdami karštą dieną, gali perkaisti ir netgi uždusti“, – apie gresiančius pavojus kalbėjo P. Šėvelis.

A. Lankas: „Kartu pabėgiojame“
Baidarininkas Aurimas Lankas prisipažino, kad su savo biglio veislės šunimi drauge sportuoja gana retai, nes jo sporto šaka nereikalauja labai daug bėgiojimo, o ant vandens augintinį nelabai gali pasiimti.
„Aišku, būna, kad kartu susiruošiame pabėgioti po savo gyvenamąjį rajoną. Tačiau kadangi šuo yra labai padūkęs, negaliu jo paleisti nuo pavadėlio. Bet pavadėlis ilgas, tad jam tokie pasibėgiojimai labai patinka“, – tikino A. Lankas.
Minti dviratį prie jo prisirišus savo keturkojį bičiulį A. Lankas nebandė. Bet, pasak jo, jei šuns veislė yra tam tinkama, jis čia nemato nieko blogo.
„Jeigu važiuosi prie dviračio prisirišęs taksą, tai, žinoma, kad šuo bus kankinamas. Tačiau jeigu nuspręsi pasivažinėti kartu su bigliu ar didesniu šunimi, tai nemanau, kad jam pakenks. Tokiems šunims reikia išsilakstyti, jiems reikia fizinio krūvio, o žmogus pats fiziškai gal negali taip greitai bėgti kaip mindamas dviratį. Tad jeigu šuns veislė reikalauja to aktyvaus gyvenimo būdo, tai tikrai nėra kažkaip pažeidžiamos gyvūnų teisės“, – teigė A. Lankas.

A. Kaselis: „Išvyka dviračiu, baigiasi šuns užpykdimu“
Graikų-romėnų ir moterų imtynių treneris Aivaras Kaselis savo namuose augina Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Šuo nedidukas, bet anot A. Kaselio, labai atletiškas.
„Jis iš pačių mažiausių šios veislės šunų yra didžiausias. Kadangi pagal specialybę man nėra svetima treniruoti, tai pradžioje aš su juo tikrai daug dirbau. Tad mano augintinis labai protingas ir moka daug dalykų. O šiaip, iš tikrųjų jis yra artimesnis mano dukrų nei mano draugas, o jos su juo dažnai išbėga kartu. Tad bėgioti jis mėgsta. Tačiau jam nepatinka, kad mes dviračiais važiuojame greičiau už jį ir dažniausiai viskas baigiasi jo užpykdimu – jis nedraugauja su mumis.
Aišku, prie dviračio mes jo nerišame, jis bėga palaidas. Be to, manau, kad jis jaučia kažkokį nerimą, kad mes nugriūsime nuo dviračio, tad neleidžia mums jo minti“, – apie augintinio skeptišką požiūrį į dviračius kalbėjo A. Kaselis.
Taip pat A. Kaselis pridūrė, jog jo nuomone su šunimis sportu užsiimti yra gerai ir naudinga tiek augintiniui, tiek jo šeimininkui, tačiau galima rinktis pabėgiojimą takeliais, o dviračiu reikėtų važiuoti be šuns.