Tarp Vasario 16-osios gatvės ir Draugystės prospekto esanti Vilniaus pėsčiųjų gatvės arba bulvaro dalis vadinta naujuoju brodvėjumi-bulvaru. Tačiau tai buvo seniai – 1986 metais, kai Šiaulių miesto 750-ajam gimtadieniui ji buvo įrengta. Dabar šią dalį šiauliečiai jau vadina senuoju bulvaru ir kai kurie net baiminasi, kad po metų kitų, po rekonstrukcijos, jis bus visiškai kitoks. Tad pasakojimas apie senąjį naująjį bulvarą.

Šiauliečių pamėgtas bulvaras
Taigi daugiau kaip trisdešimt metų senasis naujasis bulvaras yra mėgstama šiauliečių pasivaikščiojimų ir miesto pramogų vieta.

Čia daug metų birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vyksta miesto šventė „Aš – mažasis šiaulietis“, kurios metu metukų nesulaukusiems mažiesiems šiauliečiams įteikiami miestiečių pasai, dovanėlės ir jiems koncertuoja miesto mėgėjų kolektyvai.

Dešimtmetį šio bulvaro Amfiteatre vyksta „Šiaulių bulvaro vasaros“ koncertai ir kiti renginiai. Būtent čia pražygiuoja „Šiaulių dienų“, festivalių dalyvių ir sportininkų kolonos, o jas dėl savito šios vietos reljefo mėgsta fotografai, nes galima nufotografuoti iš karto tiek kolonos pradžią, tiek jos galą.

Kodėl ši bulvaro dalis tokia populiari? Todėl, kad ją projektavo, kūrė šiauliečiai šiauliečiams. Jos autoriai – tuomet jauni architektai Valentinas Mazuronis, Virgilijus ir Rimantas Kačinskai iš „Komprojekto“ Šiaulių skyriaus ir grupė miesto visuomenininkų:  Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas-dizaineris Vilius Puronas, architektas Rimvydas Šileika ir „Ventos“ baldų gamyklos dizaineris Igoris Gaidamovičius, beje, žymaus lietuvių poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės anūkas, bei keli studentai.

Nuo arkų iki suoliukų
Tad koks šis senasis naujasis bulvaras? Per dešimtmečius prie šio bulvaro pripratusiems miestiečiams gal jau ir niekuo ypatingas. O vis dėlto...

Bulvaras prasideda nuo Vasario 16-osios gatvės įspūdingomis arkomis ir tokiomis pat arkomis prieš Draugystės prospektą baigiasi. Kai bulvaro medžiai yra numetę lapus, žvelgiant į bulvaro pradžioje esančias arkas matyti ir gale esančios.

Vieningumo įspūdį sustiprina ir visumą sujungia burbulų šviestuvai-žibintai ant asbestcementinių stulpų. Kiekvienas penkių burbulų žibintas sukurtas taip, kad primena rankos pirštus – burbulas-nykštys atokiau nuo kitų keturių. Beje, tie balti burbulai buvo sukurti, kad keistų spalvas ir būtų galima juos uždegti atskirai. Tai prieš trisdešimt metų buvo unikalus dalykas.

Bulvaro dalies kūrėjai labai išmaniai panaudojo ir dvi dideles tuštumas-dykynes prie pėsčiųjų gatvės. Vienoje, prie Vasario 16-osios gatvės, šalia buvusios parduotuvės „Voveraitė“, įrengė pergoles taip pat ant asbestcementinių stulpų. Čia jau keturiolika metų vykstantys Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuoti tarptautiniai festivaliai „Šiaulių Monmartro Respublika“ vidurvasarį surengia eksperimentines dailės parodas, o šaliai įsikuria plenere dalyvaujantys dailininkai su molbertais.

Kitoje dykynėje, likusioje ar ne nuo Antrojo pasaulinio karo metais subombarduoto namo, įrengtas Amfiteatras, kur koncertuoja miesto meno mėgėjų ir iš svetur atvykę kolektyvai. Tiesa, dabar Amfiteatras jau mažai panašus į buvusį – suoliukai sutrešę, o iš scenos mažai kas likę. Tačiau iki šiol tai daugeliui šiauliečių yra sentimentų sukelianti vieta.
Amfiteatras taip pat nuo bulvaro kaip ir atskirtas pergole, kuri sudaro gan jaukią, beveik kamerinę aplinką.

O kur dar puikūs, ergonomiški mediniai dvipusiai suoliukai ir amžinos, nes nenuverčiamos ir nepanešamos, betoninės šiukšliadėžės!

Ir fontanas „Rūdė“
Ko gero, vienu iš įdomiausių senojo naujojo bulvaro elementų ir kartu savarankišku meno kūriniu galima įvardyti šiauliečio skulptoriaus Kazio Kasperavičiaus fontaną „Rūdė“.

Pirmiausia reikia padėkoti architektams, kad jie nesiėmė berods paprasčiausių būdų bulvarui sukurti, t. y. ne išlygino Vilniaus gatvės atkarpą bulvarui, o paliko natūralų reljefą, nors kaip tik per patį vidurį bulvarą kerta dėl kanalizuoto Rūdės upelio loma.

Beje, kada nedidelis upelis atsidūrė vamzdžiuose po žeme – ar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, ar tarpukaryje – jau nėra žinoma. Tik senieji šiauliečiai pasakoja, kad kai per karą vokiečiai užėmė Šiaulius, tai jų tvarkinguose, tik nežinia kada sudarytuose planuose Rūdės upelis buvęs pažymėtas. Tad vokiečių spaudoje atseit buvę parašyta: „Pergalingoji mūsų armija peržengė Rūdės upę ir užėmė Šiaulius.“ Matyt, norėta savotiškai pakartoti Cezario žodžius apie peržengtą Rubikoną.

Kaip ten bebūtų, tuo metu, kai buvo projektuojamas bulvaras, Rūdės upelio jau nebebuvo, jį priminė tik upelio vaga nutiesta Rūdės gatvė.

Taigi architektai nusprendė lomą gatvėje ne išlyginti, o ją pabrėžti – pastatyti fontanėlį. Skulptorius K. Kasperavičius ėmėsi šios misijos ir rezultatas gavosi puikus. Ir daugiau kaip trisdešimt metų Rūdės fontanas atrodo kaip visada čia buvęs.

1990 m. prie „Šiaulių“ viešbučio, prie bulvaro pabaigos, pastatytas K. Kasperavičiaus fontanas „Trys paukščiai“ puikiai įsirašė į senojo naujojo bulvaro koncepciją.

Apie senojo naujojo bulvaro užkulisius
Vienas iš bulvaro kūrėjų V. Puronas atsako į keletą klausimų apie ano meto bulvaro kūrybos užkulisius:

– Kodėl ši antroji Šiaulių bulvaro dalis nepanaši į pirmąją?
– Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, pirmoji bulvaro dalis buvo pirmasis blynas, kad ir pavykęs urbanistiniu požiūriu, nes buvo nukirsta viena sankryžos dalis ir išspręsta daug problemų, tačiau buvo daug kas iki galo neišspręsta. Tiesiog trūko ne tik patirties, bet ir techninių galimybių: plytelės, pavyzdžiui, buvo nepatogios moterims su aukštakulniais.

Antra, anais laikais buvo nebloga mintis miesto valdžiai – priimti jaunimą su naujomis idėjomis, kad jie savo gyvenimo Šiauliuose neišsimainytų į Vilnių.

O antrosios bulvaro dalies atsiradimo buvo keletas  priežasčių. Pirma buvo proga – artėjo 750 metų Saulės mūšio jubiliejus. Šiai šventei buvo ruoštasi kompleksiškai, bet apie „Šauliuko“ aikštę, „Saulės“ kino teatro vitražą ir 80 nudažytų miesto pastatų fasadų dar neverta kalbėti – vėliau aptarsime.

Antra, reikėjo baigti visą bulvarą sutvarkyti, kaip ir numatyta pačioje pradžioje nusprendus pagrindinę mieste Vilniaus gatvę, t. y. centrinę jos dalį, paversti bulvaru.

Architektai V. Mazuronis su V. ir R. Kačinskais projektavo bulvaro gabalą tarp Draugystės prospekto ir Vasario 16-osios gatvės, aš kaip valdininkas, nes tuo metu buvau miesto vyriausiasis dailininkas, kažkiek su jais konfrontavau, nes architektai buvo stiprūs savo srityje, o visuomenininkų grupelė (architektas R. Šileika, I. Gaidamovičius ir keli studentai) – savo. Tačiau buvo rastas kompromisas ir priimtas lemiamas sprendimas.

Kiek prisimenu, finansinis užnugaris buvo nekoks: atrodo, kad šiam projektui buvo panaudoti Vidurio Azijos respublikoms skirti, bet neįsisavinti pinigai.

– O kokia buvo šios bulvaro dalies idėja?
– Idėja buvo padaryti zoną jaunimui, ir kad tai padarytų pats jaunimas.

Dabar pėsčiųjų gatvių pilnas pasaulis, o tuo metu, kai bulvarą darėme, buvome vieni pirmųjų ir sprendimus priiminėjome, mokydamiesi iš savo klaidų ir turėdami pasitenkinti to meto visuotinio deficito laikų galimybėmis.

Manyčiau, kad padarėme pagal galimybes: turime bulvare net du amfiteatrus. Vieną tą mažiuką – šiauliečiams dainuoti ir šokti, nes miesto parke tuo metu buvo didžiulė estrada, kur nuolat vyko įvairūs koncertai, festivaliai. Antru – didžiuoju – amfiteatru galima vadinti visą antrąjį bulvarą dėl lomos centre.

O šviestuvai su burbulais sujungė visą tą bulvaro dalį ir išgrynino didžiojo amfiteatro idėją.
Todėl šis bulvaro savitumas iki šiol visų šiauliečių yra matomas, suprantamas ir vertinamas.

– Kaip jums pavyko bulvare išsaugoti senas liepas?
– Per 32 metus pirmą kartą girdžiu šį klausimą. Nereikia pamiršti, kad seniau visi sakė, jog Šiauliams trūksta žalumos, net siūlė imti pavyzdį iš Panevėžio ir Vilniaus, kur daug senų medžių išsaugota.

Be to, tuo laiku Šiauliuose buvo daug žmonių, kurie patys buvo sodinę medžius gatvėse, prie Talkšos, parkuose. Tad klausimų, ar kirsti tas liepas, ar ne, nebuvo. Seni medžiai bulvare išliko ir jie labai tiko. Net ir dabar žiūriu, kad senos liepos dar gražiai žiūrisi net ir žiemą. Tai kone jaukiausia vieta bulvare.

– O ar buvo honorarai už bulvarą?
– Kur jau: architektai dirbo už algas „Komprojekte“, o mūsų grupelė visuomenininkų – už algas savo darbovietėse. Dirbo daug žmonių prie bulvaro projekto ir ne vien šiauliečiai.

Skulptoriaus K. Kasperavičiaus sukurtas fontanas „Rūdė“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Penkiapirštis“ burbulų žibintas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Senojo naujojo bulvaro arkada prie Vasario 16-osios gatvės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.