Vilmantas Dambrauskas – Šiauliuose gimęs, augęs ir čia dirbantis dizaineris, fotografas, dailininkas – yra tikras mūsų miesto kūrėjas: jo plakatai, afišos, logotipai ir net nuotraukos skirtos gimtajam miestui. Jo nuotraukos, kurių vis pasipildantį didžiulį ciklą yra pavadinęs „Mano miesto portretai“,

Šiaulių miestą pristato ne tradiciniais miesto vaizdais, o per tuos, kas jį kuria, nes miestą sukuria žmonės. Tai ir tiek garbaus amžiaus sulaukę kūrėjai, tiek pradedantys savo kelią menininkai – žmonės, kuriuos autorius pažįsta.

Šį mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo III rūmų parodų galerijoje eksponuojama V. Dambrausko fotoparoda „Mano miesto portretai“. Tad pokalbį su kūrėju pradedame nuo šios parodos.

– Ši paroda jau parodyta ne tik Šiauliuose, bet ir Baltarusijoje (Gardine), Jungtinėje Karalystėje (Londone), dabar ji – Vilniuje, Seime. Parodą surengti pasiūlė bičiulė Birutė Liškiauskienė, aš ir sutikau. Sutikau ir užmiršau. O kai man pažadą priminė, nebebuvo kur trauktis. Dabar esu tuo patenkintas – gera paroda, o ir su parlamentarais per atidarymą susipažinau.

– O ar tokia oficiali aplinka tinkama tokiai šiaulietiškai jūsų parodai?
– Aplinka visiškai nesvarbi darbams. Nors dažniausiai stengiamasi, kad darbai būtų teisingai ekspozicijoje išrikiuoti pagal žiūrėjimo eiliškumą ir taip toliau, į tai aš žiūriu su šypsenėle: jeigu yra darbai, jie bus pamatyti. Jie gali būti blogoje erdvėje, žmogus pats susiras žiūrėjimo kampą.

O man tie darbai Seimo galerijoje visai tiko: mūsų šiauliečiai visur gerai žiūrisi. Juk šiaip aš jų portretų visą laiką nematau: jie sudėti į segtuvus ir atokiai padėti. Bet kai parodai juos vėl iškabinu, man taip gera nuo tų šiauliečių, aš juos visus taip myliu, kad jie tokie taurūs, laužo visus barjerus to „a la“ provincialumo.

Darbai parodoje gerai atrodo. Ir žiūri seimūnai į tuos mūsų šiauliečius, kurie vaikšto mūsų gatvėmis, labai pagarbiai. Gerai žiūrisi, nes aišku, kad šiauliečiai pramuš viską.

– Jūs – toks Šiaulių patriotas. Ir nuo kada ir kokius Šiaulius jūs prisimenate ir kas jums labiausiai yra įstrigę?
– Ko gero, patys ankstyviausi prisiminimai iš pasivaikščiojimų su tėvais po Šiaulius – tai Aloyzo Toleikio skulptūros „Jaunystė“, „Mergaitė su dūdelėmis“, „Motinystė“...  Žiūrėjau tada į jas iš labai žemai – juk mažas buvau.

Taip, pirmiausia prisimenu A. Toleikio skulptūras, bet tikrai ne jo „Leniną“. Prisimenu, kaip apie jį sakydavo: „Vienoj pusėj – devynaukštis, kitoj – a la š****, a la paukštis“, nes viename Kaštonų alėjos gale yra devynaukštis pastatas , o kitame – ta skulptūra.

Buvo ir kitų skulptūrų: Birutės Kasperavičienės „Senelis su anūkais“, „Trys nykštukai“. Kai jie atsirado, aš jau mokiausi Dailės mokykloje ir žinojau, kad tai mūsų mokytojos darbai.

Aišku, įsiminė ir sieninė tapyba, kuri buvo padaryta brodvėjuje. Tik žinoma, tai jau buvo vėliau.  Eini dabar pro tuos namus, kur buvo tapyba, ir nors jau sienos tris kartus buvo uždažytos, vis tiek atsimeni, kas ten buvo nupiešta.

– O kiek miesto viešosios erdvės padarė jums įtakos, kad pasirinkote dizainerio profesiją?
– Bijau, kad nepadarė. Manau, kad manęs kaip dizainerio neformavo tos skulptūros ir ta sieninė tapyba. O ir to dizaino ypatingo Šiauliuose tuo metu kaip ir nebuvo. Aišku, buvo Vilius Puronas – jis ir padarė įtaką. Bet tai buvo žymiai vėliau – kai Šiauliuose atsirado Vilniaus pėsčiųjų gatvė arba brodvėjus, arba bulvaras, kaip jį vadiname...

Jis, aišku, buvo įspūdingas ir man, ir manau, daugumai. Tas žinojimas, kad jis yra pirmasis, padarė man kaip šiauliečiui tokį įspūdį, tokį supratimą, kad mes, šiauliečiai, esame išskirtiniai. Kad šiauliečiai yra kieti, tikri profesionalai. Šiauliečiai yra šiauliečiai ir su jais visi skaitosi, nors paplepėti už akių ir paplepa, bet į akis nieko nepasako.

Man brodvėjus buvo norma: Šiauliuose taip turi būti. O po to, žymiai vėliau, atsirado visi tie muzikiniai dalykai, dėl kurių mūsų miestą Mančesteriu vadino...

– Ar Šiauliuose buvo viešųjų erdvių aukso amžius?
– Manyčiau, kad buvo. Ir tai prasidėjo nuo brodvėjaus, nes atsirado kitokio meno, eksperimentų. Kad ir iš skardos, kaip „Kopūstas“ prie daržovių parduotuvės.

Jei ir dabar paklaustume žmonių, kurie nėra su menu susiję,  ką prisimena, tai jie tikrai išvardys „Kopūstą“, „Kregždutes“, „Vėžį“ ir kitus tūrinius akcentus. Jie tai vertins kaip meną – jiems tai bus didžiausia skulptūra, nes tai buvo pastatyta viešoje erdvėje. Ir tai buvo išspręsta taip (nežinau, kas priėmė tokį sprendimą – Vilius Puronas ar kas), kad tai turi matyti miestiečiai eidami pro šalį.

Sugrįžkime į tuos laikus, atmeskime visas politikas – tai buvo žiauriai gražu.

Buvo sienų tapyba. Prisimenu prie ledainės, kurią vadinome Malkine, visi eidavome varškės valgyti ir stebėti aklasienės tapybos: einantys žmonės su kliošais a la hipiai – labai juokingi, stilizuoti.

Tai buvo fantastika! Reikėjo tą sieną nulakuoti, uždengti, išsaugoti, nes tai buvo toks laikmečio ženklas ir taip nuoširdžiai padarytas.

O kaip buvo žvejų parduotuvė ištapyta! Tai buvo vau!

Tai buvo Šiauliuose. Tai buvo fantastiniai dalykai, kurie tiesiog „sprogo“ ir purslai pasipylė visur: ant visų kavinių atsirado kažkokie akcentai – Švedė, Karlsonas, „Stovintis žmogutis“.

Buvo fantastika – jei į Šiaulius būtum atvažiavęs kaip turistas, nežinotum nė ką daryti: ir čia norisi fotografuoti, ir čia...

Gana ilgam laikui tai Šiaulius padarė išskirtinius, padarė kaip savotišką atspirties tašką, visi apie tai kalbėjo ir, reikia pripažinti, nuo to kituose miestuose pradėjo kažkas atsirasti.

Ir dar brodvėjus-bulvaras nebuvo politizuotas. Jame  tiesiog nebuvo vietos kažkokiai agitacijai. Tai buvo laisva zona nuo politikos.

Galų gale bulvaras tiko pasimatymams: susitari susitikti bulvare ir „šlifuoji“ jį pirmyn atgal, nes smagu dėl ten esančių akcentų. Juk tai buvo kultūringiausia vieta Šiauliuose.

– Jūs su tokia meile kalbate apie pėsčiųjų gatvę...
– Bulvaro negalima nemylėti. Net jei nesi šiaulietis, atvažiuoji – pamilsti. Aišku, dabar po rekonstrukcijos jis pasidarė mažiau humanizuotas, mažiau gyvas, nes architektai padarė tokius sprendimus, kurie greičiausiai yra labai geri, labai modernūs, labai teisingi, bet nehumaniški. Dingo  šiluma.

Senasis bulvaras buvo skirtas miestiečiams, buvo žmogiškas požiūris į juos, o dabar yra noras pasipuikuoti: projektas kietas. O kur jame žmogus? To aš iš tikrųjų labai pasigendu.

Architektai daro taip, kad mūsų Šiauliai darosi panašūs į kitus miestus savo medžiagomis, sprendimais.

Ir nėra graudesnio vaizdo, kaip matyti pjaunamus medžius.  Tad dabar ir Dvaro gatvė pasidarė be jokio identiteto, be jokio šiaulietiškumo.

Žinoma, dabar mes, aišku, galime dejuoti, sakyti kad pas mus nebėra žmonių, nebėra kam tose bulvaro kavinėse lankytis. Tačiau per šventes labai smagu pamatyti, kiek jų susirenka Šiauliuose, bulvare, kurį pavadinkime išsitęsusia miesto aikšte.

Apie Vilmantą Dambrauską
Lietuvos dailininkas, dizaineris, fotografas. Gimė 1963 m. gruodžio 31 d. Šiauliuose. 1971–1982 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1982–1989 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1989–1991 m. Šiaulių miesto kultūros centro dailininkas, 1991–1997 m. firmų „Mantas design“, „Abovas“, „Nesezonas“ dizaineris. Nuo 1998 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros dėstytojas, nuo 2007 m. Docentas. Lietuvos dizainerių sąjungos narys. Surengė autorines fotografijos, tapybos, kompiuterinės grafikos parodas Suomijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Kino filmo „Sapnai. Žana“ režisierius, scenaristas, prodiuseris (1997 m.). 2014 m. Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus lėšomis yra išleistas fotoportretų albumas „Mano miesto portretai“.

Sieninė tapyba prie ledainės, vadintos „Malkine“.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Parduotutuvės siena.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Šiauliečiai bulvare. 1975-ieji.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.