Tolesnis miesto apgyvendinimas tikraisiais meno kūriniais tęsėsi visą septintąjį dešimtmetį. Jis buvo pats derlingiausias skulptoriams ir monumentalistams. Žinia, tas kūrybinis derlingumas nebūtų gyvavęs be valdžios dėmesio. Santvarka pasirūpino miesto dailininkų buitimi, juos aprūpinusi butais ir – kas svarbiausia – dirbtuvėmis. Tuo metu atsirado Šabakštynas, kuriame nuolat įsikūrė LTSR dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius, subūręs šiauliečių dailės profesionalų daugumą.

Šabakštynas
Ar galima įsivaizduoti anuometinį Šiaulių dailės gyvenimą be Šabakštyno? Jame visais laikais glaudėsi Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius su nepakeičiamąja sekretore Eugenija. Pirmajame aukšte laukdavo nuostabiai jauki salytė skyriaus susirinkimams ir nedidelės apimties baliukams. Tiesa, pamečiui, dailininkų darželiui senstant ir rimtėjant, baliukai darėsi vis retesni.

Man, tuomet jaunam dizaineriui, atvykusiam dirbti į Šiaulius, tuometinis to pusrūsio gyvenimas atrodė gana judrus. Buvo organizuojami susirinkimai, „ripariumai“, parodų aptarimai, netgi „vakarinis piešimas“. Dailininkų terpėje jautėsi provincialumas, kai kurių kolegų meilė buteliukui ir bohemiškai bravūrai, kas mane dizainerį gerokai atšaldė nuo „grynųjų“.

Dabar iš keturiasdešimties metų atstumo žiūrėdamas matau, kad tas atstūmimas buvo miestui naudingas. Juk kuriant miesto veidą teko remtis ne jais, profesionalais, dirbančiais pagal savus kanonus, ir savo „ego“, o dailininkų apipavidalintojų jėgomis, kitų profesijų specialistais, gabiais ir blaiviais žmonėmis.

Provincialumas – gėda ar privalumas?
Dailės provincialumas – iki šiol gėdingai nutylimas klausimas, su kuriuo tekdavo susidurti kasdien, kuris visuomet sulaukdavo piktos mūsiškių reakcijos, vieningo choro, kuris nieko nepakeisdavo. Savo esminį trūkumą pervardindavome privalumu, t. y. pakeisdavome savybės pavadinimą, nepakeitę košės makaulėse.

Provincialumą pavadindavome šiaulietiškumu, savita vertybe, čia susiformavusiu meniniu braižu. Užslopintas nevisavertiškumo kompleksas versdavo neįsileisti kitų miestų dailininkų į Šiaulių meninį landšaftą šūkiu: „Užsakymai – tik šiauliečiams!“ Skubu teisintis, kad tai – natūralu, nes tai yra mažesnė blogybė, kaip visai nieko nenorėti...
Toji dailininkų generacija menininkų karta dar dvelkė kaimu, buvo „tvirta savo neklaidingumu“, savo neapykanta visa tam, kas netilpo į tuos kanonus, kuriuos įkalė institute. Kanonai skelbė teisingas ir amžinas tiesas, narsiai kovojo prieš neskoningumus ir kičą. Tą diegė visiems.

Savišvietos poreikio nebuvimas. Vienu metu plūstelėti miestan tos pačios kartos vienamečiams – miestui nėra labai gerai. Atsikėlę į provinciją jie atsineša savo jaunystę, kuri užsikonservavusi, lieka vegetuoti vis senėjančiuose kūnuose. Kūrybinis braižas irgi mažai kinta. Susidaręs menininkų rinkinys užpildo poreikio kavernas, todėl naujai atvykstančiam jaunimui į užpildytą terpę integruotis būna visuomet sunku. Be to, jie susiduria ir su „vyresniojo brolio“ sindromu, gausiu pamokymų ir savo skonio primetimo, praėjusios epochos diegimo. Visa tai miesto profesionaliajam menui suteikdavo provincialumo, dvasinio atsilikimo, kas atsispindėdavo jų kūriniuose, elgesyje ir išsilavinime, savišvietos poreikio nebuvime.  

Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginis institutas buvo pakankamai uždaras akademinis darinys. Etika neleido sakyti garsiai, kad net gabūs jaunuoliai, imdami pavyzdį iš kasdienybės rutina gyvenančio dėstytojo, patys apkiausdavo, supilkėdavo, išsinešdavo gyveniman miesčionišką tarnautojo moralę ir gyvenimo būdą. Žinoma, ir „skonio sampratą“, kurią įdiegdavo provincijoje užsikonservavęs dėstytuvas. Niekam nepasiskųsi – tokia objektyvi realybė.

Pirmieji sgrafitai – tikrojo meno smaigaliai
Prieš pradėdami dėstyti šią temą, trumpam nuklyskime į dausas, į tą meninių technologijų saugyklą, kurios paprastam mirtingajam neatidaryti. Dabar pašnekėkime apie sgrafitą.

Sgrafitas – tai senovinė technologija, ilgaamžė ir dekoratyvi, kaip ir bet kuri kita monumentalistų naudojama technologija. Jos esmė lyg ir nesudėtinga, o geram tinkuotojui – net primityvi.

Tai – dviejų ar trijų sluoksnių šlapias tinkas. Dailininkas užtinkuoja keliasluoksniu tinku plotelį, kurį yra numatęs įveikti ,,vienu prisėdimu‘‘, sakykim, per dieną. Kol tinkas dar nesukietėjo, dailininkas steku ar kitu įrankiu nugrando viršutinius sluoksnius, atidengdamas apatinius. Taip gaunasi grafinis piešinys, turintis nedidelį reljefą, nebijantis saulės spindulių, nes spalvos gaunamos iš patikrintų medžiagų, įmaišytų į tinko sluoksnius. Juoda – tai suodžiai, raudona – trintos plytos, geltona – ochra ir, žinoma, pilka – cemento. Tai beveik ir visa spalvinė gama, kurią naudojome mes, lietuvių monumentalistai. Tolesnį produktą lemia pastoliai, tvirtas rankos riešas ir – kas svarbiausia – menininko talentas.

Šia technologija dirbo ne vienas mūsiškis dailininkas. Nuotraukose išliko keli ano laikmečio kūriniai visu savo gražumu. Teisuoliški, nekritikuotini. Štai grakšti mergina, nebijanti elektros srovės, puošusi Eksperimentinės elektros konstrukcijų gamyklos (aut. Vitolis Trušys) aklasienę. Įmonę privatizavus, kūrinys buvo paslėptas po metalo plokštėmis, kurios uždengė administracinio korpuso fasadą, ir šiandien visai neblogai atrodo.

Štai kitas kūrinys – kiek panešiotas sgrafitinis pano ant buvusios 43-iosios profesinės technikos mokyklos Šimšėje. Meniškoji plokštuma nuo pat gimimo kovoja su netikusiu apskardinimu ir tai jos kovai padeda tankiai sužėlusi medžių lapija (aut. Sigitas Prancuitis ir Raimundas Trušys). Šis kūrinys nuo atsiradimo, tuomet ir dabar, į aplinką pulsuoja nežemiško grožio bangas, grafinę išmonę, autorių plastinę išmintį ir nepriekaištingą skonį, kurio man nelemta pasiekti.

Sgrafitas puošia ir Katinų muziejaus fasadą, kurio dauguma šiauliečių nematė, jei tame muziejuje nesilankė (aut. Arūnas Uogintas, 1996). (iliustr.D) Mieste, gerai paieškojus, šia technologija atliktų kūrinių galima rasti ir daugiau, ypač interjeruose. Kadangi apie juos nešnekėsime, grįžkime į miesto eksterjerą. Stabtelėkime centre.

Sgrafitas „Mokslas“ (aut. V. Trušys)
Štai šitą nuo 1967 metų vidiniu grožiu ir menininko intelektu pulsuojantį kūrinį galima išvysti ant Didždvario gimnazijos aklasienės. Paprastas žioplys dažniausiai jame nieko nemato – kažkokias dėmes, statybininkas – terazitinio tinkavimo defektus, bet daugumai jis – dzin! Klimatas įnešė pakeitimų šioje vertybėje, nes terazitinis tinkas, nepritaikytas tokiai technologijai, ėmė aižėti, remontininkai pradėjo uždažinėti, tiksliau dažų spalva gaivindavo vertingąjį siužetą. Toks jis ir pasiekė mūsų laikus.

Fotografijoje nesunkiai galima matyti mokslo spindesį ir skurdą. Iš atskirų dėmių akis nesunkiai sudėlioja rankas pakėlusią merginą, kurią puošia ne tik jaunystė, bet ir lyra (už nugaros), knyga (virš galvos), taikos balandis (prieš akis), plunksnakotis ir teptukas (pasmakrėje), paletė (prie pilvo) ir „kvietka“ (prie kojų). Tai – simbolis to mokslo, meno ir žinių konglomerato, kuris šioje mokykloje būdavo talpinamas į anuometinę lietuvaitę. Lėčiau galvojantiems patikslinu: V. Trušys vaizdavo ne mokyklos vaizdines priemones, ne valdišką inventorių, o Žiniją.

Šis meno kūrinys, manau, liko vienu iš charakteringiausių monumentalisto profesoriaus V. Trušio biografijoje, nes tą lėmė vieta. Autoriaus svarią nuomonę ne kartą man tekdavo girdėti, kai 1974–1992 metais kūriau Šiaulių miesto veidą. Toji nuomonė dažniausiai būdavo negatyvi ir trukdanti. Akies krašteliu teko matyti net skundą Šiaulių miesto KP komitetui.

„Nori naikinti – pasiūlyk geriau“, – tokiais žodžiais Komunistų partija slopindavo dailininkų norus matyti Šiaulius „be kičo“. O mane ūdydavo: „Duok jiems darbo, Viliau, tuomet dirbs ir tylės!“ Pritariau komunistų partijai. Tai buvo garbingi žodžiai prieš negarbingas šnekas.

Mozaika „Gyvybės medis“ (aut. V. Trušys)
Tai antrasis V. Trušio man žinomas kūrinys Šiaulių miesto eksterjere. Ši granito mozaika yra palyginti nedidelė, kukli, mažai kas ja grožisi kasdienybei lakstant Vytauto gatve. Ji, kaip ir sgrafitas ant Didžvario gimnazijos, sąžiningai užima visą architekto išskirtą kūriniui plotą. Jei sustosi ir ilgiau įsižiūrėsi – rasi daug gerų savybių. Štai jos.

Natūralaus granito spalva ir faktūra šį mozaikinį pano daro panašų į kilimą. Akmens šiluma prislopintos spalvos gražiai persilieja, dera viena šalia kitos, dailininko neapkaltinsi mados vaikymusi ar atmestinumu. Kūrinys kaip granitas – iš granito. Teisus ir amžinas kaip akmuo, kaip Saulės siužetas ir ten įcementuoto simbolio išmintis. Iš pilkai raudono granito gabaliukų sudėta spindi Saulė (ak, kaip prasminga, mes – Saulės miestas!). Saulę tarsi jaunamartės veidelį gobia debesėlių ar miglos vainikas – kažkas mistinio, magiško, simboliško, nesuprantamo, tačiau teigiamo... O tie trys debesėliai apačioje suteikia tiems granitiniams Saulės spinduliams mastelį. Prasminga ir teisi iš šviesiai pilkų granito gabaliukų surinkta mozaikos apačia – tarsi migla, tarsi poezija ar granitinis rūkas, kylantis nuo šios ašarų pakalnės.  
Visa tai galima pastebėti tik atsistojus prieš biblioteką ir gerokai pastovėjus. Na ir šioje iliustracijoje. O juk daugelis praeiname pro šalį be gėdos ir sąžinės...

Monumentai ir monumentalistai
Apie tai verta parašyti, smulkiau panagrinėti. Skulptoriai A. Toleikis ir D. Lukoševičius per kelerius metus sukūrė ne vieną paminklą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo užbaigtas paminklas Broniui Grigui (1968 m., architektai P. Marengolcas ir A. Černiauskas). Stambiausias – V. Leninui (1970 m., arch. S. Staponkus).

1973 metų vasarą į miesto pusę netoli nuo Salduvės buvo pastatyta trijų ąžuolų – trijų senovės karių kompozicija ,,Saulės mūšis“. Ją sukūrė V. Lukošaičio vadovaujama liaudies meistrų grupė. 1975 metų pabaigoje pastatytas paminklas karvedžiui, Žemaičių pulko įkūrėjui ir vadui generolui majorui F. Baltušiui-Žemaičiui (aut. skulpt. D. Lukoševičius ir arch. V. Gabriūnas). Skulptorė N. Gaigalaitė ir architektė N. Bučiūtė sukūrė paminklą Kaziui Preikšui (1978 m.). Mūsų kolekcijoje verta paminėti ir kitus dekoratyvinės dailės kūrinius, sukurtus šiauliečių B. ir K. Kasperavičių, V. ir R. Trušių, kitų kolegų. Rytiniame Šiaulių pakraštyje, Salduvės piliakalnio papėdėje, 1977 m. buvo atidengtas monumentas Tarybinei Armijai-išvaduotojai (skulptorius K. Patamsis, architektė G. Pajarskaitė)…  

Apie juos – kitą kartą...

Sgrafitinis pano (aut. Sigitas Prancuitis ir Raimundas Trušys) ant buvusios 43-iosios profesinės technikos mokyklos Šimšėje.
Autoriaus archyvo nuotr.

Grakšti mergina, nebijanti elektros srovės, puošusi Eksperimentinės elektros konstrukcijų gamyklos (aut. Vitolis Trušys) aklasienę.
Autoriaus archyvo nuotr.

V. Trušio mozaika „Gyvybės medis“.
Autoriaus archyvo nuotr.

V. Trušio sgrafitas „Mokslas“.
Autoriaus archyvo nuotr.

Sgrafitas (aut. Arūnas Uogintas) puošia ir Katinų muziejaus fasadą, kurio dauguma šiauliečių nematė, jei tame muziejuje nesilankė.
Autoriaus archyvo nuotr.