Šeštajame dešimtmetyje nauji vėjai pūstelėjo kartu su N. Chruščiovo „atšilimais“. Kartu su Stalino asmenybės kulto kritika iš kažkur atsirado poreikis estetikai, iš kažkur atlėkė „trikampių staliukų“ stilistika. Kaip begalvosi, tarybinė valstybė domėjosi savo kūrybine inteligentija: komunistų partija mus gobdavo motinišku rūpesčiu, saugumas – tėvišku dėmesiu.

Galima teigti, kad anuometiniai kūriniai, būdami lietuviškosios monumentalistikos mokyklos kūdikiais, savo ruožtu padėjo šiaulietiškosios paminklinės skulptūros pamatą, suteikė jai savitų kameriškumo, romantikos ir net lyrizmo bruožų.

Gimdyvė – aukštoji mokykla
Miesto inteligentijos formuotei svarbiu veiksniu buvo aukštoji mokykla, kai apie 1961–1965 metus į Šiaulius atsikėlė gyventi visa karta kūrybinio jaunimo, dailininkų, baigusių Vilniaus dailės institutą: skulptoriai Donatas Lukoševičius, Aloyzas Toleikis, Birutė ir Kazimieras Kasperavičiai, tapytojai Vitolis ir Raimondas Trušiai, Vytautas Tribandis, Aldona ir Antanas Visockiai, kiti.

Esminį vaidmenį miesto meniniame gyvenime suvaidino Pedagoginiame institute 1967 m. įsteigta piešimo, braižybos ir darbų mokytojų specialybė.

Pamažu ji augo, plėtojosi, susiformavo į Dailės fakultetą, kuriame buvo trys katedros: Piešimo, Tapybos ir Darbų. Fakultete dirbo daug miesto dailininkų, o dalis auklėtinių aktyviai reiškėsi tiek Šiaulių, tiek ir respublikos dailės panoramoje, keli buvo priimti į Lietuvos dailininkų sąjungą. Šiauliečiai dailininkai aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime – įvairiose meno tarybose, Dailininkų sąjungos veikloje. Miesto dailininkus taipogi jungė ir Vaikų dailės mokykla, tuo metu atidaryta Gumbinės gatvėje.

Iš tremties grįžo menotyrininkas Vytenis Rimkus, iš pradžių autoūkyje dirbęs dailininku apipvidalintoju, tuo pačiu metu neakivaizdiniu būdu studijavęs Leningrade menotyrą. Netrukus ir jis buvo įtrauktas į instituto pedagoginę veiklą.

Piešimo katedra kaip savarankiškas padalinys buvo įkurta 1967 m., įsteigus piešimo, braižybos ir darbų specialybę tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Tokios jungtinės specialybės kūrimą sąlygojo poreikis kelti piešimo, braižybos ir darbų dėstymo lygį bendrojo lavinimo mokyklose. Pradžioje katedra priklausė Pedagogikos fakultetui.

Piešimo katedra davė pradžią Menų fakultetui, visoms dailės profilio specialybių katedroms. 1974 m. nuo bazinės piešimo katedros atsiskyrė braižybos ir darbų katedra. 1978 m. buvo įsteigtas Piešimo ir darbų fakultetas, kuris vėliau, sukūrus naujas specialybes, buvo transformuotas į Dailės, o 2001 m., įsijungus muzikams, tapo Menų fakultetu, kuriame buvo net septynios katedros. Dar 1981 m. Piešimo katedra buvo padalyta j dvi – Piešimo ir Tapybos.

Atvykusius gyventi ir dirbti dailininkus cementavo ne tik miestas, bet ir panašus amžius, ir Vilniaus dailės institute gauto išsilavinimo dozė. Verta paminėti, kad atvykėlius disciplinavo ir Pedagoginio instituto specifika, nubarsčiusi bohemą ar šiaip meno pakeleivius. Tuo labiau kad anuometinė miesto vadovybė – Vykdomojo komiteto pirmininkai Kazimieras Plechavičius ir Jonas Ščevinskas, bei miesto KP komiteto pirmieji sekretoriai – dailininkų darbuose matė naujų galimybių savo miestui, todėl, kiek leido galimybės, padėjo jaunimui kurtis, skirdavo vieną kitą patalpą kūrybinėms dirbtuvėms.

Taip šeštojo dešimtmečio pabaigoje Šiauliuose jau buvo susiformavęs regioninis dailės centras, kurio egzistavimas ir veikla dabino miesto kultūros panoramą. Šalia teatrinio, muzikinio, literatūrinio gyvenimo vyko ir dailės gyvenimas, kaip kultūros proceso sudėtinė dalis. Tai daugiašakis ir įvairiaspalvis reiškinys, jungęs dailininkų profesionalų ir liaudies meistrų kūrybą.

Pirmieji skulptūros kūrinėliai
Kūrybingi skulptorių A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus, Birutės ir Kazio Kasperavičių duetai per būsimus dešimtmečių sukūrė didesniąją to laikmečio dekoratyvinių ir politinių skulptūrų dalį. Paminklai buvo statomi pasitelkiant vietinius resursus ir galimybes, jie buvo gana artimi konstrukcine struktūra, plastine – menine koncepcija. Galima netgi teigti, kad šie kūrinai, būdami lietuviškosios monumentalistikos mokyklos atstovai, savo ruoštu padėjo šiaulietiškosios paminklinės skulptūros pamatus. Tai B. Kasperavičienės „Gulinti mergaitė“ ir A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus bareljefas „Šiauliai“.

Šių skulptorių kūrybinės brandos gyvavo brežneviniu laikotarpiu, „išvystyto socializmo“ eroje, kuri turėjo lėšų, noro ir ambicijų statyti paminklus tiems, kurių dėka šalis gyveno turtinga iškasenų, karinės galios ir tautų draugystės. Šalis buvo turtinga ir dvasiniu skurdu, tačiau žinant tūkstantmetines Rusijos realijas, tai buvo neesminė smulkmena, neskelbtina. Partija ir valstybė noriai finansavo tarybinių monumentų gamybą ir statybą – štai kodėl pirmojo dueto A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus kūrybinės biografijos viršūnė – sunkiasvoriai „politiniai mamutai“. Apie juos vėliau.

Kadangi pelė prie aruodo nemiršta, skulptoriai savo kūrybinę meilę, likusią nuo pagrindinio užsakovo, paskirstydavo ir smulkesnei dekoratyvinei plastikai, lauko skulptūrėlėms, mažosioms formoms. Apie tai dabar.

„Mergina su pintine“ ant Universalinės parduotuvės aklasienės (dail. Stanislovas Olechnovičius, 1968 m.)
Metalo juostų lankstymo technologija, kuria sukurtas šis kūrinėlis, trumpai švystelėjo Lietuvėlėje XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Mes, tuomet jaunučiai Vilniaus dailės instituto studentai, 1968 metų vasarą pasklidę po Lietuvos kolūkius „chaltūrinti“, šia technologija iš metalo juostų lankstėme karves, arklius ir leninukus, gaminome vaizdinės agitacijos stendus. Tai buvo šaunūs laikai! Kai kurie net motoroleriui užsidirbome...

Mada turi geležinę savybę išeiti iš mados ir būti juokinga. Šyptelėjau iš,,gero skonio‘‘, šaipysiuos iš jo ir toliau. Niekas nežino, todėl ir negali paaiškinti, kokiu būdu virš planetos praskrieja mados sūkuriai, kuriuos mes, to laikotarpio kūrėjai, pajuntame. Kažkodėl suvokiame, kad tai – gražu ir pradedame savo kūrinius gaminti ta stilistika. Po kiek laiko pasižiūrime iš šalies – nieko ypatinga... Tuo pat metu mūsų smegenys vėl priiminėja kitos mados impulsus, kuriai gresia tas pats likimas – su laiku išeiti iš mados.

O dėl ,,Merginos su pintine‘‘? Nesišaipau. Juk šio kūrinio pagrindas – grafinis piešinys, galima sakyti nepriekaištingas ir tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas kaip anatomijos vadovėlis ar poįstatyminis aktas.

Vešlia žydinčia jaunyste spindinti jauna moteris ar mergina su vaisių ar daržovių pilna pintine stovi laukų fone tarsi gausybės  deivė... Virš merginos galvos kaitri ir linksma saulutė. Mergina šypsosi, nes rankoje laikyti tokią gausybę obuolių ar bulvių – tikras malonumas. Kad toji mergina – laimingo gyvenimo simbolis, nesunkiai galima pastebėti pažvelgus į sijoną: klostės natūraliai pereina į peizažo kalveles papuoštas trimis krūmais ir nubanguoja peizažu. Ko jai dar trūksta? Man atrodo – trupučio mistikos.

Šis pano – pirmojo Šiaulių miesto vyr. dailininko Stanislovo Olechnovičiaus įsiamžinimas, tuo pat metu jis – vienas pirmųjų originalus pokario Šiaulių dailininkijos kūrinėlis. Tiesa, šiandien jį gožia reklaminiai skydai, jį ne kiekvienas pastebime, tačiau jis – nedidelė anuometinė revoliucija. Juk iki jo Šiauliuose vyravo tik betoninis „širpotriebas“ iš tipinių, ideologiškai nepriekaištingų meno gaminių. Nors toji technologinė mada  šiandien beviltiškai nemadinga, kaip ir siužetas, jo naikinti nekiltų ranka.

„Ikaras“ – ir Saulė, ir skrydis (skulpt. Aloyzas Toleikis ir Donatas Lukoševičius, 1970 m.)
„Čekanka“ buvo nauja technologija, vienu metu gražiai pamėgta mūsų menininkų. Atrodo, kad pas mus ji atkeliavo nuo Kaukazo, o gal ir dar iš toliau. Nors ,,čekanka‘‘ išėjo iš mados apie septintojo dešimtmečio pabaigą, ji amžinai bus gyva. Suomiškose pirtelėse ar virš privatininko židinio tie kalinėtos skardos akcentukai gyveno, gyvena ir gyvens.
Bareljefas „Ikaras“ – vienas iš pirmųjų kalinėto metalo plastikos kūrinių, buvęs ant tarpmiestinės Šiaulių autobusų stoties sienos. Bareljefas simbolizavo polėkį, veržlumą (1970 m.). Jį iš vario skardos iškalinėjo skulptoriai du jauni, daug žadantys šiauliečiai A. Toleikis ir D. Lukoševičius. Kūrinio aukštis – 3 metrai. Tokį jį, vaškiniu sparnu plasnojantį, balerinos piruetu pasipuošusį pramuštgalvį jaunieji menininkai, išvydę kūrybinėje vizijoje, puolė lipdyti iš molio. Dirbo išsijuosę, kūrė stilistinėje vienybėje, plokštumomis pavertę raumenis, plunksnas ir apsiausto raukšles. Tokį jį iš vario suvirino meistras Česlovas Žalys, o Šiaulių visuomenė, nebūdama labai ištvirkinta meno kūrinių gausos, į tą „čekanką“ ėmė pagarbiai žiūrėti.

Profesinė uoslė sako, kad jo dydį ir mastelį lėmė architektas, ant naujai suprojektuotos Šiaulių autobusų stoties aklasienės, numatęs „dekoratyvinį akcentą kelionių tematika“. Paėmė pieštuką ar reisfederį (tuomet jais braižėme), punktyru pažymėjo plotą, į kurį „įsileido“ meno kūrinį, nes pastato sąmatoje buvo numatyti pinigai kūriniui. Autorių nereikėjo ieškoti už jūrų marių. Aloyzas ir Donatas puolė eskizuoti.

Reikėjo supoetinti autobusų vairuotojų, išsivysčiusių iš nepraustaburnių vežėjų, darbo romantiką. Senieji vairuotojai šneka, kad „Ikaro“ temą turbūt įkvėpė vengrų autobusai, nes tuo metu Šiaulių autobusų parkas iš Vengrijos gavo keliolika „Ikarus“, skirtų Šiaulių gatvėmis keleiviams vežioti. Nedidelių, kurie linksmai užparpdavo, paleidę juodų dūmų  debesiukus. Netrukus tai tapo darbininkų miesto kasdienybe…

Kūrinio tęsinys – logotipas. Šiaulių autobusų stoties variniam sparnuočiui buvo lemta nuskristi į kitą dvasinę plotmę, t. y. į kitą žanrą – taikomosios grafikos. Pagal jį buvo sukurtas firmos ženklas, AB „Busturas“ logotipas. Tuo logotipu dabinti autobusai vežioja turistus po visą Europos kontingentą. Aplanko Ikaro tėvynę, yra kirtę Bosforo tiltą, siekė Uralo kalnus, būna Mažojoje ir Vidurio Azijose.

Kai 2005 metais buvo numatyta nuversti moraliai pasenusį autobusų stoties pastatą, o tarpmiestinių autobusų stotį patalpinti po naujuoju „Saulės miesto‘‘ prekybnamiu, statybininkai atsargiai, kad nuo kopėčių nenukristų, metalinį reljefą nuėmė, suminkė į metalo kamuolį, kuris nukeliavo akcinės bendrovės „Busturas“ sandėlin. Taigi, originalas nežuvo, turbūt laukia progos vėl užlipti ant kokios nors sienos ir toliau atlikinėti savo estetines funkcijas.

Aloyzo Toleikio ir Donato Lukoševičiaus bareljefas „Šiauliai“.
Autoriaus archyvo nuotr.

Birutės Kasperavičienės „Gulinti mergaitė“.
Autoriaus archyvo nuotr.

Pagal „Ikarą“ buvo sukurtas firmos ženklas, AB „Busturas“ logotipas.
Autoriaus archyvo nuotr.

„Ikaras“ ant senosios Autobusų stoties fasado (skulpt. Aloyzas Toleikis ir Donatas Lukoševičius, 1970 m.).
Autoriaus archyvo nuotr.