Rodos, pasiduodame atsirandančiai takoskyrai tarp dabarties ir nepaprastos, kilnios, didingos mūsų praeities. Nuo Salduvės piliakalnio atsiveria gražus Šiaulių miesto kraštovaizdis. Tačiau ne mažiau įspūdinga piliakalnio legendų pynė. Jeigu galėtų prabilti, ką pirmiausia pasakytų, ką pirmiausia prisimintų garsioji Salduvė?

Panašu, kad ne veltui šis archeologijos paminklas ir jo apylinkės yra apipintos padavimais ir legendomis. Mūsų protėviai pasakodavę, jog čia kadaise gyvenę milžinai, kiti – jog čia stovėjusi bažnyčia. Dar viena legenda byloja, kad egzistuoja požemis, nuo Salduvės piliakalnio vedantis į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią.

Spėjama, kad ant Salduvės piliakalnio stovėjusi medinė pilis – esą piliakalnis buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje. Archeologiniai spėliojimai nutyla ir atmintį pažadina legendas suvienijanti dailininkės V. Žabarauskaitės pastelinės tapybos darbų kolekcija „Salduvės legendos“. Dailininkę įkvėpė Vytauto Baškio tekstas-legenda, pasakojanti apie Šiaulių žemės gynėjų kovą su tūkstantinėmis kryžeivių ordomis. Sukurto ciklo darbai tapo minėtos legendos apie lietuvių karo kelią iliustracijomis 2009-aisiais.

Vertina liaudies kūrybą
Šiaulių Gegužių progimnazijos mokytoja metodininkė dailininkė V. Žabarauskaitė neatsisako ir poetės plunksnos. Menininkė neleidžia knygų, tačiau jau gana nemažai jų iliustravo. Kalbėdama apie sukurtas „Salduvės legendas“ V. Žabarauskaitė pabrėžia, jog jaučiasi kur kas laisviau, kai iliustruoja pagal tautosakinius kūrinius. Ir apskritai, kai tiesiog nereikia įsipareigoti autoriams. „Manau, kad mane labai išvargintų bendravimas su tų tekstų autoriais“, – sako nepriklausomybę vertinanti menininkė.

V. Žabarauskaitė literatūrą vadina savo antrąja meile. Daug skaito ir taip plečia ne tik savo fantaziją, bet ir mąstymą. Štai, pasak jos, skaityti Justino Marcinkevičiaus verstą „Kalevalą“ yra tikra terapija kalbai, terapija mąstymui... Matyt, dėl poetiškos menininkės prigimties pakanka perskaityti lietuvių liaudies kūrinį ir nepaprasti dailės darbai pasipila lyg iš gausybės rago.

Dailininkės sukurtą tapybos darbų ciklą „Salduvės legendos“ sudaro vienuolika pastelių, kurios pasakoja apie Salduvės pilies gynėjų pergalę prieš kryžiuočius. Tačiau akį traukia ne tik netikėta darbų faktūra, bet ir sklindanti šviesa, energija.
„Salduvės legendos“ prieš kelerius metus visuomenei pristatytos Dailės galerijoje. Sutapimas ar ne, bet po dviejų metų dūlėjimo aplanke kaip tik ištrauktos Šiaulių dienoms. „Matyt, nieko nebūna be priežasties – tiesiog pasitaikė tinkamas momentas. Apskritai man buvo gaila šio ciklo neparodyti, juolab kad ir teksto autorius to norėjo“, – sako V. Žabarauskaitė.

Kodėl ėmėsi „Salduvės legendų“
Kaip pasakoja menininkė, viskas prasidėjo nuo skambučio. Neprireikė detalaus aptarimo būsimiems dailės kūriniams. „Tiesiog visai netikėtai man paskambino žmogus iš Vilniaus – Vytautas Baškys – ir paprašė padaryti vieną iliustraciją jo tekstui. Paskui autorius vis papildydavo savo tekstą, o aš – iliustracijų ciklą.

Su V. Baškiu nesu net susitikusi, tiesiogiai bendravusi – jis man siuntė tekstą elektroniniu paštu, tad nieko apie autorių ir negaliu papasakoti.

O ėmiausi iliustruoti todėl, kad patiko tekstas – jis labai kinematografiškas: vaizdas keičia vaizdą, viskas greitai kinta“, – teigia V. Žabarauskaitė.

Kaip menininkė pasakoja, literatūra pasirodė esanti labai spontaniška, labai vaizdi, todėl buvo labai lengva ją iliustruoti: kryžiuočiai puola, Salduvės pilies žmonės ginasi, pasirodo karalius Mindaugas...

Pavydėtina, kad menininkei kuriant iliustracijas neprireikė papildomos medžiagos.

„Man užteko teksto. Tokius darbus aliejine pastele aš visada darau improvizuodama, nes pats tekstas sukelia įvairių vaizdinių. Nors atrodytų, čia ir kompozicija, ir visa kita, bet iš tiesų tai yra gryna improvizacija. Tiek visos liaudies pasakų, tiek autorinių tekstų iliustracijos buvo grynai improvizuotos be jokių eskizų, tiek šios legendos“, – sako dailininkė.

Kaip sako V. Žabarauskaitė, nors ir ne pirmą kartą dirbo įkvėpta tekstų, sukurti darbai nėra taikomi konkrečiai knygai – jie tiesiog gyvena kaip atskiri, savarankiški darbai, nesvarbu, kad sukurti tam tikrų knygų pagrindu.

Legenda apie lietuvių karo kelią
V. Žabarauskaitė plačiau pristato V. Baškio užrašytos legendos apie lietuvių karo kelią siužetą. Joje pasakojama, jog po atkaklių kovų Livonija užgrobė Mežuotnę ir atvėrusi kryžiaus karo kelią prieš Lietuvą atėjo iki Šiaulių. Vis dėlto Salduvės pilis buvo neįveikta ir priešams teko atsitraukti.

Jau legendos pradžioje Salduvės piliakalnis siejamas su šviesa, didybe ir čia glūdinčia Saulės milžinų dvasia. Koncentruotoje legendoje minimi pilies valdovas Vismantas ir jo duktė kunigaikštytė Vismantė.

Kaip pasakoja menininkė, Salduvės kalno pilį pirmiausia pasiekia skubus raitelio pranešimas – tūkstantinės kryžeivių ordos veržiasi į kraštą.

Skubiai paskelbiamas pavojus, žinias apie artėjančius nuožmius kraugerius perduoti karaliui Mindaugui skuba pilies žygūnai raiteliai, žinia perduodama ir į gretimas pilis – Luponių, Dubysos, Sidabrės. Pilėnai tuoj pat ruošiasi mūšiui – vaidilos šaukiasi dievų pagalbos, gaminama ir ruošiama ginkluotė, žmonės bėga iš kaimų ir sodybų į krašto nuošales. Legendoje paminėta, kad  slėptis nuo pavojaus skubėta ir slaptomis kūlgrindomis. Priešas priartėja, įsirengęs stovyklą prie Talšos netrukus puola Salduvę ir užverda nuožmi kova.

„Kardai pilies gynėjų žybčiojo žaibais. Nuo sienų krito akmenys, įkaitinta derva, ugnis, aplinkui skriejo ietys, strėlės, aidėjo trenksmas, klyksmas ir gaudimas. Lig vakaro padangę juodi dūmai gaubė. Pilies gynėjai atrėmė puolimą aršų. Vismanto karių narsa įrėžė Salduvės pilies gynybos šūkį – jok kove, jok kovaiti!“ – taip kova aprašoma V. Baškio legendoje. Pergalė lietuvių – jau čia pat:

patekėjus Saulei kryžeiviai skuba atsitraukti, o atskubėjus karaliaus Mindaugo pulkams priešą vejasi iki pat Mūšos.
Pilėnai švenčia pergalę. Galima atkreipti dėmesį, jog legendoje minima meilės jausmų užuomazga:

„Žmonės iš apylinkių Šiaulių karius sutiko. Vismantas – pilies valdovas ir jo duktė kunigaikštytė Vismantė karalių Mindaugą prie vartų Salduvės pilies sulaukė ir šventė buvo, ir atgarsis, užgimusius jausmus istorijoje Lietuvos pirmą meilės istoriją žymi.“

Ant Salduvės piliakalnio V. Žabarauskaitė lankėsi ne kartą – sukurti ciklą ją įkvėpė  ir įspūdingas piliakalnio dydis. Tačiau V. Baškio legendos medžiagos nepakanka, kad visą veiksmą būtų galima pavaizduoti ant drobės.
„Tai turi būti man labai labai artima – svetimo savo sielai teksto tikrai negalėčiau iliustruoti. Ko gero, negalėčiau iliustruoti simbolistinės literatūros – nusišaučiau. Gal paprasčiausiai man patinka tekstai, kur daug ekspresijos, jausmo ir fantazijos, kad papildytų vienas kitą – tekstas ir iliustracijos“, – aiškina V. Žabarauskaitė.

Dabar, deja, visas sukurtas ciklas kaip vienas atgims tik lydėdamas V. Baškio tekstą, pasakojantį apie Lietuvių karo kelią. V. Žabarauskaitė tikina, jog smagu būtų, jei kam reikėtų viso ciklo, bet...  

„Išdraskyti visi ciklai – ir „Kalevalos“, ir austrų poezijos, ir žydų pasakos iškeliavo skirtingais adresais. Ir iš lietuviškų pasakų kai kas nupirkta, kai kas apdaužyta, kai kas dingę parodoms bekeliaujant po Lietuvą. Gaila, gaila – ciklas praranda visumą“, – sako menininkė.

Apie V. Žabarauskaitę
V. Žabarauskaitė gimė 1962 metais Kairiuose, Šiaulių rajone. 1980 metais baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1988 metais – Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1995 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Menininkė surengė per 140 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrija, Italija, Danija, Latvija). Jos kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai.

Svarbesni darbai: „Metų laikai“, „Didžioji verba“, ciklai „Kristaus kančių kelias“, „Rudens nuotaikos“, „Skrynios. Dangčiai. Langinės“, „Nušvitimas“, „Pjesė mechaniniam pianinui“, „Medunešis“, „Niveliacija“, „Stebuklingosios Nilso kelionės“, „Lietuviškos pasakos“ ir kt. Rašo eilėraščius, pati iliustruoja savo eilėraščių publikacijas spaudoje.
Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.

„Salduvės legendos“
Artūro STAPONKAUS nuotr.