Archeologė  Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie tai, kas gyveno ir kaip gyveno dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje, kai Šiaulių dar nebuvo.

Kokie žmonės gyveno, kaip jie atrodė? Ar tai buvo idiliška – lygiųjų – visuomenė, o gal vieni lieporiškiai gyveno geriau už kitus?

Į šiuos ir kitus klausimus atsako archeologė B. K. Salatkienė.

Visuomenė
Kokia tikėtina pirmojo tūkstantmečio dabartinių Šiaulių teritorijoje gyvenusiųjų visuomenės struktūra? Apie visuomenės struktūrą galima šį tą nuspręsti ir iš kapų, ir iš kapų inventoriaus, ir apskritai iš ekonominių duomenų, užuominų.

Tas tūkstantmetis buvo ilgas ir viskas tikrai kito. Tad negalima sakyti, kad bent du amžius iš eilės struktūra buvo tokia pati. Tačiau tendenciją ir kaip ji kito, galima tik punktyru nubrėžti.

Turtinis susiskaldymas, arba turtinė nelygybė,  yra susijusi su bronzos amžiumi ir pirmąja nuosavybe, kuria visur buvo gyvulys.

Paklausite, argi medžiotojo lankas nėra medžiotojo nuosavybė. Taip, tai nuosavybė, bet nėra turtas. Briedis miške yra grobis, o avis aptvare – nuosavybė ir turtas. Turtas nuo nuosavybės skiriasi dar ir tuo, kad turtą galima ir kaupti, ir prarasti. Nuosavybę irgi galima prarasti, bet tai, ką galima didinti, kaupti, jau yra pagrindas visuomenei susiskirstyti į turinčius to turto daugiau ir turinčius turto mažiau arba visai jo neturinčius.

Turtinis susiskaldymas susijęs su gamybiniu ūkiu, pirmiausia – su piemenų tautomis, su gyvulininkyste, kur bandą galima turėti, kaupti, didinti. Turi didelę gyvulių bandą – tavo prekyba gali būti aktyvesnė, nes už gyvulį galima daug nusipirkti ir metalo, ir pasisamdyti darbininkų, ir t. t. Gyvulys buvo ne tik turtas, bet ir mainų ekvivalentas.

Mūsų krašte jau bronzos amžiuje medžiotojų visuomenė, kur tik autoritetas buvo svarbiausias socialinio statuso rodiklis, pradėjo aižėti, skilinėti turtiniu pagrindu ir per visą laikotarpį iki pat valstybės susikūrimo tas visuomenės susiskirstymas darėsi vis daugiasluoksniškesnis.

Susiskirstymo turtiniu pagrindu komponentų atsirado vis daugiau ir pirmiausia iš bendruomenės išsiskyrė gentinė diduomenė. Tam, kad gentinė diduomenė išsilaikytų, reikėjo karių sluoksnio, kuris palaikytų diduomenės ambicijas, galimybes nusipirkti galią iš kitų žmonių už savo nuosavybę.

Vadinasi, antras sluoksnis turėjo būti kariauna, arba kariai, kurie aptarnaudavo tą gentinę diduomenę. Tačiau ir kariauną, ir aristokratiją reikia maitinti. Vadinasi, turi būti žemdirbių, piemenų, amatininkų sluoksniai, kur laisvieji žmonės yra gamintojai, kurie gali parduoti, keistis produkcija ir diduomenę išlaikyti.

Žodis „vergas“ yra lietuviškas, tai reiškia, kad ir vergovė pas mus vietinės kilmės, o ne primesta iš šalies. Mūsų archajiškoje visuomenėje buvo nelaisvų žmonių, kurie neturėjo savo nuosavybės, asmeninės laisvės ir buvo tik darbo jėga.

Vergai atsiranda dviem būdais. Vienas būdas – karo belaisviai. Kaip ir sakiau, karo žmonės, arba karo belaisviai, visais laikais ir visuose kraštuose buvo geidžiamiausias karo grobis.

Antras būdas tapti vergu yra tas, kai matai, kad tavo vaikai numirs iš bado, nes padvėsė paskutinė avelė ir dabar tu neturi nė grūdo. Tada eisi už valgį vergauti su visais vaikais arba parduosi vieną vaiką tam, kad kiti išliktų. Tai jau yra turtinės arba socialinės kilmės vergovė.

Beje, karo grobis arba belaisvis gali būti prekė. Tokie jau buvo papročiai: juk nebe reikalo   viduramžiais aukšto rango belaisviai buvo laikomi atitinkamomis sąlygomis, nes už juos buvo galima gauti nemažą išpirką. O štai žemos kilmės vergai buvo vertinami tik kaip darbo jėga ir ypač vertingos čia buvo moterys, kurios dar galėjo ir vaikų darbininkų pagimdyti.

Tad iš tiesų būta nelaisvų žmonių ir mūsų protėvių bendruomenėse. Dabar nereikia įsivaizduoti jos tokios visiškai monolitiškos, vienodos. Ir žemdirbių bendruomenėje yra ir turtingesnių, ir tokių, kur galukaimyje gyvena, savo nuosavybės neturi ir aptarnauja kitus.

Kitaip yra rezidencijose arba gentinės diduomenės pilyse, kur gyvena pats didikas su savo šeima. Čia jau yra kariauna, tarnai, amatininkai, kurie šalia gyvena, ir yra žemdirbiai, kurie maitina visą šitą pilį, jos gyventojus ir įgulą, moka mokesčius ir duokles.

Visą šitą mano nupieštą struktūrą reikia įsivaizduoti kaip judrią, nuolat kintančią. Antras dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį – tai, kad per visą tą laikotarpį vis labiau tos grupės specializuojasi, vis labiau viena nuo kitos atsiskiria.
Pirmoje tūkstantmečio pusėje galbūt nebuvo amatininkų, kurie gyventų vien tik iš savo amato. Tai būta kaimo amatų – kiekviena moteris mokėjo verpti, austi, siūti, viena geriau, kita ne tiek, dar jos mokėjo puodą nusilipdyti ir išdegti, o kiekvienas vyras mokėjo arti, sėti, talkoje namą suręsti, medžio rakandą pasidirbti. Tik kalviai turėjo būti meistrai, įgudę lydyti ir kalti geležį, tai pat ir juvelyrai, bet vis tiek jie kartu buvo ir žemdirbiai.

Taigi kaimo amatai yra vienas dalykas, o visai kitas dalykas yra tie amatininkai, kurie gyveno prie pilių ir gyveno vien iš savo produkcijos: jei puodžius – tai puodžius, jei dailidė – tai dailidė, jei kalvis – tai kalvis.

Amatų visišką atsiskyrimą į atskirą ekonomikos šaką paprastai archeologai sieja su valstybės priešaušriu.
Taigi pirmajame tūkstantmetyje dabartinių Šiaulių teritorijoje būta keleto žemdirbių bendruomenių, kuriose gyveno žemdirbiai, mokėję visus namų amatus (tai viduramžiais amatininkai pradėjo gyventi tik iš savo rankų darbo), bet pragyveno iš žemės dirbimo. Namų amatai su žemdirbio gyvensena labai siejasi ir vienas kitam neprieštarauja. Visi buities daiktai, įrankiai, padargai, drabužiai yra namų amatininkų gaminiai. Nors greičiausiai ne kiekvienas galėjo būti kalvis.

Tarp žemaičių ir žiemgalių
Pirmajame mūsų amžiaus tūkstantmetyje dabartinių Šiaulių teritorija buvo miškinga, o joje galėjo būti keletas gyvenviečių, kurios tarpusavyje tikrai bendravo. Jas siejo gentiniai ryšiai, bendra kalba.

Tuo laikotarpiu (Lieporių I gyvenvietės gyvavimo laikotarpiu) jau buvo susiformavusios tokios baltų gentys kaip žemaičiai, žiemgaliai, skalviai ir t. t. Jos buvo susiskirsčiusios teritorijas ir jas atsiribojusios vienas nuo kitų, kaip archeologai sako, tam tikros sutartinėmis dykromis.

Senieji „šiauliškiai“ gyveno tarp dviejų labai artimų genčių: žemaičių ir žiemgalių. O tai kultūriškai ir antropologiškai pačios artimiausios šito regiono baltų gentys.

Bet vis dėlto mes esame mišrūs, nes čia pat esantis Kryžių kalnas buvo žiemgalių, o Lieporiai, mano giliu įsitikinimu, buvo žemaičių gyvenvietė.

Reikia manyti, kad šiame regione vieni iš kitų ėmė marčias ir ėjo į žentus. Ir tikrai Lieporiuose kelios žiemgalės buvo atėjusios į marčias su savo masyvesniais už vietinių žemaičių moterų papuošalais.

Nors apskritai vis tiek kalba turėjo skirti tuos žmones. Papročiai ir tradicijos skyrėsi mažiau, nes, pavyzdžiui, religija, tikėjimai visų baltų genčių buvo labai panašūs, matyt, ir apeigos, ir papročiai nesiskyrė. Bet, pavyzdžiui, laidosenoje būta keleto skirtumų: žemaičiai kalaviją dėjo iš šono, žiemgaliai – kariui ant kojų taip, kaip kalavijas kabo prie diržo. Žemaitėms mėgdavo įdėti į kapą dar vieną porą smeigtukų su grandinėlėmis be tos, kuria susegta skara laidojant, o žiemgaliai to nedarė. Žiemgaliai į kapus moterims dėdavo kaplį, o Žemaitijoje to nėra.

Pavyzdžiui, svarbi buvo laidojimo kryptis, kai vyrai galva guldomi viena kryptimi, o moterys – kita kryptimi. Žiemgalių kapuose dešimtajame amžiuje ta kryptis pasikeitė, pasikeitė ir kitos detalės. Archeologai iš tokių detalių gentines teritorijas nusistato patikimiau, negu iš materialinės kultūros, kuri visų baltų genčių yra labai panaši.

Šiaip ar taip, tai yra giminingos gentys, kitaip sakant, nesantaika arba mūšiai tuomet vykdavo ne žemaičių prieš žiemgalius ar atvirkščiai, o vienos bendruomenės prieš kitą bendruomenę.

Iškilusi diduomenė kaudavosi su kita bendruomene ar didikais, kai nusižiūrėdavo kokį grobį, kai keršydavo ar dar kas atsitikdavo.
To negalima pavadinti gentiniais susidūrimais, kaip dabar karus tarp valstybių. Anais laikais mūšiai buvo individualūs, o kaimynas kaimyną nebūtinai gindavo ir dėl to mūsiškiai, rengdami karo žygius į Sakalos žemę dabartinėje Estijoje, tiesiog nusipirkdavo kelią ten ir atgal, pažadėdami dalį grobio žiemgaliams. Taip darė visi, tokie buvo papročiai.
Visuotinis karas prieš visus nebuvo kažkokios nuolatinės skerdynės – tiesiog gyvenimo būdas, kai ateidavo laikas, subręsdavo žygis ar atsirasdavo ambicingesnis vadas, ar susiklostydavo giminystės santaikos-nesantaikos.

Išvaizda
Kaip atrodė lieporiečiai? Turiu pasakyti, kad apskritai gamtoje gyvūnų, augalų masyvumas, dydis visą laiką svyruoja tam tikrais periodais, priklausomai nuo tam tikrų gamtinių sąlygų. Dabar aiškiai matyti, kad per tuos du tūkstančius metų nuo Kristaus gimimo iki mūsų laikų nustatyta keletas aiškių gyvūnų, augalų didėjimo-mažėjimo bangų.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo lieporiškiai buvo dideli, tarsi šiuolaikiniai akseleratai. Tokie, kaip mūsų rastas karžygys –pagyvenęs vyriškis netoli šešiasdešimt metų. Jo ūgis kape nuo kulno kaulo iki viršugalvio buvo 180 centimetrų. O jis dar buvo pakumpęs, tad jei būtų atsistojęs ir išsitiesęs, tai ūgis būtų buvęs ir didesnis. Taigi pirmieji lieporiškiai buvo tvirti, aukšti žmonės.

Kai imi apžiūrinėti šarvus iš kryžiaus žygių epochos, pamatai, kad riteriai buvo jau daug žemesni, smulkesni. Ir reikia pripažinti, kad žmonės vis smulkėjo: jau šešioliktajame amžiuje, kai riterių kultūra buvo išsikvėpusi, o dekoratyvinių šarvų dvaruose vis dar pasitaikydavo, matyti, kad riterių ūgis buvo tik 1 metras 60 centimetrų.

Kitaip sakant, apie XVI–XVII amžius vyrų būta ypač smulkių. Nors, pavyzdžiui, Švedijos karalius Gustavas Adolfas buvo labai didelis ir storas, bet juk visais laikais būna visokiausių. Ne be reikalo pasakų apie milžinus žmonės prikūrė, nes žmonės visada buvo skirtingi.

Tad šešioliktajame amžiuje visi išsigąstų pamatę Sabonį ar kitus mūsų krepšininkus – iš tiesų pagalvotų, kad prasidėjo milžinų invazija.

Tarp kitko, lygiai tas pat yra ir su gyvulių veislėmis, nes kai žmonės įsikišo ir ėmė išvedinėti mėsinius, pieninius galvijus, tai ir jų veislės iš pradėjo skirtis nuo gamtinių rūšių, tačiau ir laukiniai žvėrys, ir gyvuliai tarpais būna stambesni, tarpais smulkesni, tam tikrais periodais.

Todėl žmonių, kaip ir gyvūnų, paklūstančių bendriesiems gamtos dėsniams, ūgis nuolat kito. Bet lieporiškiai, kuriuos man teko kapinyne iškasti, buvo labiau panašesni į mus, negu į šešioliktojo amžiaus valstiečius ir bajorus.
Ar būdavo anuomet apsigimimų? Jų visada buvo. Daugelis tautų (tai žinome ir iš antikinės kultūros) apsigimusiems vaikams paprasčiausiai neleisdavo užaugti: senovės graikų, ankstyvojo laikotarpio romėnų laikais tėvas gimusį kūdikį apžiūrėdavo ir, jei pamatydavo ryškių fizinių trūkumų, juo atsikratydavo.

Kūdikių kauliukų kapinynuose kartais randama, rasta net tokių kapų, kur palaidota nėščia moteris su vaisiaus kauliukais tarp jos kaulų.

Žinoma, antropologai nepasakomai džiaugiasi, kai gali nustatyti, kokiomis ligomis sirgo žmonės senovėje, ir visokius kitokius dalykus. Tačiau Lieporiuose jie nerado ligų, kurios gali kauluose atsispindėti, buvo tik įprastos traumos – kaulų lūžiai ir panašiai. Tik palyginti vėlyvame kape Valdomų kapinyne – tryliktojo–keturioliktojo amžių – vieno vaiko kelių sąnariai buvo net su man aiškiais apsigimimo požymiais.

Lieporių kapinyne nieko panašaus neradau, nors visiems žinoma, kad genetika yra dalykas jautrus: be apsigimimų visuomenė apsieiti negalėjo. Nors kita vertus, pavyzdžiui, ar žmogus buvo beprotis, iš kaulų nenustatysi.

Artūro STAPONKAUS nuotr.