Gali būti, kad mūsų netolerancija užsieniečiams kyla ne dėl pastarųjų rasės, religijos, įvairių nepagrįstų stereotipų dėl „užsienietiškos“, „egzotiškos“ išvaizdos, bet dėl paprastos baimės išnykti. Gėdingą  požiūrį į užsieniečius atskleidžia lietuvės. Pasakojimai – tiesiai iš Šiaulių. Ir nežinai – ar čia juoktis, ar verkti, kad šitaip primityviai giname savo teritoriją. O juk tautos išlikimo ir gyvavimo per amžius garantijų turi tikėtis ne iš mūsų paruoštų kumščių (kuriuos maga panaudoti), ir ne burtažodžių, kuriais tikimės išginti kitataučius iš savo teritorijos. Supuvusią lietuvišką medinę klumpę ar bulvę mesti galima tik tiems patiems politikams arba dar geriau – politinei sistemai, kuri leidžia elitui toli, aukštai aukštai virš tautos daryti savo. Na, kad ir siaubingai giedoti Tautišką giesmę, išsivaikščioti šen bei ten užuot priėmus svarbų, būtiną sprendimą tautai. Bet ambicijos ima viršų, spraudžiasi per valdžios munduro siūles. Tiesa, ambicijos gimsta tik sotiems. Tuo metu dalis visuomenės tik kartą per savaitę leidžia sau valgyti mėsą. Arba išvis neleidžia. O jūs tuo metu bandykite šventintų perlinių kruopų mesti į akis kitataučiui ir septynis kartus pakartoti magišką galią turinčius magijos žodžius „jums nėra ką čia veikt Lietuvuoj“. O gal verčiau skaityti, šviestis ir naudoti protą.

Nemalonūs ir gėdinantys nutikimai su užsieniečiais
Šiaulių universiteto ESN (Erasmus Student Network) mentorės padeda studentams iš užsienio gyventi mūsų mieste, pažinti Lietuvą, kuo lengviau integruotis į studentišką visuomenę ir kuo šauniau praleisti laiką. Jos pasakoja ne tik apie smagias akimirkas, bet ir apie gėdą. Arba apie baimę, kad mus užims kita tauta ir mes išnyksime.

„Kai iš aplinkinių ar artimiausių draugų išgirstu piktai rėžiamus žodžius atsivilks čia „babajai“ ir gadins mums gyvenimą, tie musulmonai – visi teroristai arba kad visi tamsiaodžiai – vagys, tai nusvyra rankos. Neduok Dieve, jeigu kas nors giminėje sugebėjo susituokti su šiais žmonėmis – tragedija, košmaras, pasaulio pabaiga! Tada matau tik viena – kokie mes uždari, kaip bijome atsiverti ir pažinti kitus žmones. Ir kokie esame netolerantiški. Tiesa, nepriklausomybės karta atviresnė, tačiau yra vis dėlto užsisklendusių. Ko gero, juos tėvai arba seneliai išmokė nemėgti užsieniečių ir kitaip atrodančių žmonių“, – sako Inesa, studijų metais dirbusi su studentais, atvykusiais į Šiaulius pagal mainų programą.

Ji pasakoja, kad dešimtys turkų studentų vaikinų pakliuvo į smurtinius konfliktus. „Štai vienas draugas turkas man sako: „Žinai, vakar vakare bėgau nuo lietuvių gaujos.“ Ką turėtum atsakyti šiam žmogui? Nevaikščiok vienas arba niekur neik vėlai vakare?! Šiauliai – pavojingi? Štai tokią etiketę tenka lipdyti Lietuvos didmiesčiui – pavojingas užsieniečiams!“ – piktinasi Inesa.

Mentorė Audronė lydėjo studentę iš Afrikos į Šiaulių ligoninę – afrikietei skubiai prireikė medicininės pagalbos. Audronė vertėjavo. „Mačiau žmonių, kurie laukė priimamajame, žvilgsnius, jie badė pirštais, apkalbinėjo, manydami, kad aš nesuprantu lietuviškai (visuomet kalbėjau anglų kalba). Išėjau su ligone, priimamajame garbingo amžiaus žmogus išvadino mus rasistiniais žodžiais, vadino teroristais... Viena moteris bandė sugėdinti vyriškį, tačiau šis pareiškė, kad vis tiek nieko mes nesuprantame. Neišlaikiusi atkirtau lietuviškai: ar jūs įsitikinęs, kad nieko nesupranta. Išgirdęs susigūžė, išsigando, – sako Audronė. –Ir net čia nuskambėjo – prisiveis visokių.“

O kur dar atvejai, kai juodaodžiams studentams tenka įlipti į miesto autobusą. Pasirodo, į jų užleistą sėdimąją vietą užpakalio nedės net pavargusi močiutė. Deja, daugelis studentų prieš atvykdami į Lietuvą žino, kad juos šitaip nemaloniai pasitiks miestiečiai.

Tai kas, kad prisiveis visokių? Įvairovė – gerai. O kas davė teisę nustatinėti, kam su kuo tuoktis, su kuo turėti vaikų? Kas baugina – egzotiška išvaizda ar įsivaizduojamos grėsmės? Ar kad… susimaišysime? Nejau tikite, kad rasių kokteilis – priežastis, dėl ko lietuvių nebebus? Pašnekovai tikina, kad tautinis identitetas – visai ne odos spalvos reikalas. Bet procesas vyksta ir mes matome, kiek susituokusių grįžta į Lietuvą ir kokių vaikų vis daugiau atsiranda.

Kas tas tautos identitetas?
Kaip sako ŠU Istorijos ir filosofijos katedros profesorė Rita Regina Trimonienė, terminas „identitetas“, kaip ir daugelis tarptautinių žodžių, kildinamas iš lotynų kalbos. „Lotyniškai „idenititas“ reiškia „buvimą“. Vadinasi, kiekvieno šioje žemėje gyvenančio žmogaus buvimas yra susijęs su identitetais. Kai verčiame terminą į lietuvių kalbą, tai sakome „tapatumas“, t. y. pabrėžiame bendrus, tapačius bruožus. Tačiau identitetų teorijose pateikiama priešinga samprata. Identitetų studijos nagrinėja ne panašumus, o skirtumus tarp žmonių ir tautų. Demokratėjant visuomenei, plečiasi  identitetų pasirinkimo galimybė. Pavyzdžiui, XV a. pradžioje, valdant Vytautui, nelaisvas valstietis negalėjo savęs identifikuoti su bajoru ar miestiečiu. Jo vaikai ir vaikaičiai – taip pat. Be to, tuo metu begimstanti teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų valstiečių nepriskyrė „lietuviams“. Garbė kildintis iš romėnų teko tik Gediminaičiams bei didikams“, – sako R. Trimonienė.

Pasak jos, šiandien mes galime save identifikuoti su įvairiausiomis grupėmis: miestiečiais ar kaimiečiais, turtuoliais ar vargšais, lietuviais ar anglais, europiečiais, katalikais ar kitatikiais ir pan. Profesorė pastebi, kad mūsų identitetai nuolat yra kitimo ir kūrimo kelyje. Vieną dieną save galime priskirti gotams, kitą – baikeriams, tuo pačiu metu save tapatinti su moterimi/vyru, mama/tėčiu, inteligentu ar darbininku, lietuviu ar anglu ir t. t. „Vadinasi, kitų niekinimas dėl rasinių, religinių, lytinių, išsimokslinimo ir pan. skirtumų – tai negebėjimas pripažinti pasirinkimo teisės. O tai reiškia grįžimą į ikimodernią visuomenę“, – teigia profesorė.

Ji paaiškina, kaip vyksta saviidentifikavimas. Pirma, mes išskiriame įvairias grupes pagal tam tikrus bruožus ir joms uždedame „etiketes“ (blondinė, krepšininkas, musulmonas, lietuvis ir pan.). Lygindami vienas grupes su kitomis, priskiriame save toms grupėms, kurios atrodo mums tinkamos. „Žinoma, dažniausiai toks priskyrimas yra siejamas su teigiamais jausmais, pranašumu ir kt.  Kartais atsitinka priešingai, kai yra asmenys ar grupės priskiriami ar save priskiria „nevykėlių“ grupei. Tautinis identitetas yra vienas iš žmogaus apsisprendimų save identifikuoti tam tikrai grupei, kuri išskiriama pagal etninį principą. Nė vienas žmogus negimsta save suvokdamas lietuviu, rusu, lenku, siru, iraniečiu ir t. t. Tautinis identitetas arba tautinė savimonė kuriama per bendrus mitus, istoriją, tradicijas ir šventes, kalbą, vertybes ir kt.“, – aiškina R. Trimonienė.

Įspėjimas: mūsiškis tautinis identitetas jau trūkinėja
Profesorė pabrėžia, kad mes gyvename XXI amžiuje, kai Vakarų pasaulyje propaguojami tolerancijos ir pagarbos „kitoniškumui“, skirtumams vertybiniai principai. Mes visi galime būti įvairūs ir keisti savo identitetus. O šie vertybiniai principai – šiandienos tautinės savimonės neatskiriama modernios tautos savimonės dalis. „Tautinio identiteto palaikymas ir kūryba turi vykti nuolat, nenutrūkstamai, pradedant tėvais, giminaičiais, darželiu, mokykla, medijomis ir kt. ir baigiant Vyriausybe. Tautinė savimonė stipriais ryšiais susieja skirtingas kartas, padeda stiprinti pilietiškumą, atsakomybę už visų gerovę. Svarbiausia, kad žmonės, kurie gyvena Lietuvoje ir už jos ribų, nesvarbu, kokia jų etninė, rasinė kilmė ar religinė priklausomybė, save išskirtų kaip „mes lietuviai“, – sako R. Trimonienė.

Tačiau, pasak profesorės, XXI a. Lietuvoje ta kūryba turi gilių spragų visuose lygiuose, trūkinėja bendri ryšiai, nyksta ir tautinė savimonė. „Žmonės jau negeba suprasti, kodėl yra lietuviai. Dar blogiau, dažnai save nemaža dalis lietuvaičių priskiria (beje, apie tai garsiausiai šaukdami) „nevykėlių“ grupei. Tada nebenorima būti lietuviu – geriau būti airiu, anglu, norvegu. Arba pradedama netgi niekinti kitus, galvojant, kad kiti dar blogesni. Vadinasi, juos galima žeminti, patiems pasijaučiant „kokybiškesniems“. Bet tai jau neturi nieko bendro su tautiniu identitetu, nes iš tikrųjų tokie žmonės jį yra praradę arba beprarandą. Bet vėlgi prisiminkime, kad tautinio identiteto kūrimo procesas tik trūkinėja, tikrai dar ne vėlu tęsti modernios lietuvių tautos kūrimą“, – tikina profesorė.

Bėda, bėdelė: vaikai save identifikuoja pirmiausia... europiečiais
Filosofas Vytautas Rubavičius taip pat pabrėžia tautinio tapatumo ir vietos santykį. „Tapatumą formuoja tradicija, gimtoji kalba ir bendras gyvenimas tam tikroje vietoje. Žmogus  gimsta ne kaip individas, nors tampa individu, bet gyvena tam tikroje aplinkoje, kuri yra „mes“. Visuomet yra „mes“ ir „kiti“ skirtis. Ji yra labai svarbi nuo senų laikų dėl tam tikros teritorijos gynimo, kaip požiūris į svetimus, nes dėl kitų visą laiką buvo jaučiama grėsmė. Tos grėsmės neišnyko susikūrus ir nacionalinėms valstybėms – kitos valstybės esame ir pulti, ir rusinti, dabar – anglinami ir kaip tik nori“, – sako V. Rubavičius.

O jeigu norėtumėte pasiskelbti afrikiečio suahilio tapatybės žmogumi? V. Rubavičius sako, kad  tai būtų galima užsirašyti ant kaktos ar išsitatuiruoti, kur nori, bet kokia kalba tai bus paskelbta? Kita vertus, A. Rubavičius pastebi, kad Europoje mes įsivaizduojame, jog žmogus yra tarsi visagalis: ką jis nori, paskelbia, jo laisvė neturi būti ribojama. Bet tapatybės klausimas yra ir pripažinimo klausimas: ar tave pripažins kaip tokį tam tikroje bendruomenėje. „Aš galiu pasiskelbti žydu, bet ar žydai mane pripažins? Kad jie pripažintų, man reikia atlikti labai daug dalykų – pereiti į jų tikėjimą, daug metų dalyvauti įvairiose apeigose, įsisavinti jų gyvenimo būdą, kone mintinai išmokti Torą ir t. t. Nors pasiskelbti atrodo taip paprasta“, – paaiškina V. Rubavičius.

Grįžkime prie tos negražios ir gėdingos reakcijos ir kitų reakcijų į kitataučius. Ir visas kitas likusias reakcijas pasaulyje ir galbūt dar baisesnes.

V. Rubavičius mano, kad daugelis dabartinių mūsų reakcijų į kitus, kitų tautybių žmones kyla dėl kelių priežasčių. Viena yra iš mūsų pačių skurdo ir sunkaus gyvenimo. Žmonės paprasčiausiai dėl to yra nepaprastai susierzinę. „Tad atsiranda dar papildomas dirgiklis, atsiranda objektas, ant kurio galima išlieti pyktį. Kita – galbūt yra jaučiamos grėsmės pačiai lietuvybei ir mums, kaip tautai. Tada atsiranda perdėtas savisaugos jausmas, kai nežinoma, kaip saugotis. Tada kiekvienas įtartinesnis žmogus tampa didele grėsme“, – atsako V. Rubavičius.

V. Rubavičiui primintas vienas iš moderniosios visuomenės pareiškimų socialiniame tinkle. Jame buvo pareikštas susierzinimas, kad Vasario 16 d. vykusiame koncerte vedėja dėvėjo tautinį kostiumą – nauji laikai, kada paliksime tas vyžas, metas nužengti nuo valstietijos įvaizdžio! Esame europiečiai!

„Dalis mūsų visuomenės yra pernelyg paveikta įvairių ideologijų, esą mes visi esame tarsi atsilikę, mums reikia kuo greičiau globalizuotis ir europijizuotis. O visi tie paprotiniai dalykai, antai tautinis kostiumas, rodo mūsų atsilikimą, kurio reikia kuo greičiau atsisakyti. Bėda didelė yra ta, kad tokia dvasia yra auklėjamas jaunimas mokyklose. Jie mokomi, kad kuo greičiau reikia europijizuotis ir rodyti savo tapatumą ne kaip lietuvišką, o kaip pirmiausia europietišką. Sociologinės apklausos   prieš porą metų jau rodė, kad apie 30 proc. aštuntokų į klausimą „Kaip jums atrodo, kas esate pirmiausia – europietis ar lietuvis?“ atsakė, kad – europietis. Bet suprantama, kad vaikai negali įsivaizduoti, ką reiškia būti europiečiu. Juk nėra net, pavyzdžiui, tokios europiečių kalbos. Bendroji yra anglų. Nėra ir bendrų europiečių tradicijų, papročių, nesukurta ir nedėstoma bendra europiečių istorija. Europiečiai nėra nei tauta, nei visuomenė. Nėra tokios visuomenės, nes Europa plečiasi ir prie jos prisijungia naujos tautos ir šalys“, – sako V. Rubavičius.

Kaip gyventi, kad išliktumėme lietuviais
Receptams tiems, kas pasiruošę kaip Durbės mūšio laikais vaikytis priešą kitatautį su kokiu savadarbiu įrankiu, manydami, kad saugo tautą, jos identitetą ir teritoriją.

Kad išliktumėme lietuviais, pirmiausiai turime mylėti savo gimtinę. „Nesvarbu, kiek kalbų išmoksime, svarbu būti lietuviais ir turėti savo valstybę. Neturėsime valstybės – neišliksime. Bet tam, kad būtume lietuviais ir jais išliktume, kad stiprėtumėme kaip lietuviai ir stiprėtumėme savo kultūrine kūryba bei savimone, turime savo šventą vietą gerbti ir mylėti. Mūsų gimtinė – Dievo duota vieta. O yra tautų, kurios neturi savo vietos, kurios neturi savo valstybės ir į jų gyvenamas vietas, teritorijas pretenduoja kitos tautos. Jos niekaip negali apsiginti. Man atrodo, kad mes pernelyg neatsakingai žiūrime į savo valstybės likimą. Jis šiuo metu yra išparceliuojamas, išdalijamas ir visaip kitaip – vis daugiau atsisakome valstybės galių“, – sako V. Rubavičius.

Pasak jo, visai nesvarbu, kur mes gyvensime. Bet jeigu mūsų gimtinėje gyvens tik keli šimtai tūkstančių žmonių, nebeišliksime. Lietuviai galės dar kurį laiką likti kitose aplinkose, kitose kultūrinėse terpėse, bet jau niekada nebeturės savos žemės ir savo bendruomenės – savo tautos.

„Esi lietuvis, kol dar yra gimtinė, kol yra valstybė, kuri gyvena, kuri kūrybingai kuria žmones. Jeigu nebeliks kuriamos nacionalinės kultūros, tai visa kita, kas bus kuriama kitur, tebus kultūriniai surogatai. Kūryba emigracijoje yra pirmiausia svarbi mūsų pačių kultūrai, o ne kitoms kultūroms“, – teigia V. Rubavičius. Visos kultūros ir visos tautos sprendžia išlikimo ir stiprėjimo klausimą, ir kaimynai estai jį yra įrašę į savo strategiją. O mes ką veikiame?

„Mes nekuriame savo valstybės – nekuriame kaip tauta ir kaip tautos visuomenė. Nedalyvaujame valstybės kūrime, nes pas mus yra kitokia politinė sistema. Joje žmonės yra atskirti nuo valstybinio valdymo ir valstybinės savikūros reikalų. O didelė dalis žmonių užsiima tik elementaria gyvenimo egzistencija – apsirūpinimu, kad išgyventų. Valstybės reikalų mažoka, kai tenka rūpintis valgiu. Pažiūrėkime į socialinę reklamą, kurios vis daugiau atsiranda: vienoje klausiama, ar jūs žinote, kiek šimtų tūkstančių šeimų per savaitę gali tik vieną kartą pavalgyti mėsos“, – baisią reklamą afišose su lėkštėmis, kuriose tik nupiešta žuvis ir mėsa, kalba V. Rubavičius. Tai  rodo, kad daugybė  visuomenės turi tiktai valgyti – toks klausimas sukasi tautiečių galvoje. Pridurkime ir žodelį „išgerti“.

Ir politiniam elitui gerai sekasi valdyti – nė mes čia turime kokių maištų, viskas ramu. Tiktai Lietuva plinka, žmonių vis mažėja – taip pastebi V. Rubavičius. Ir vėl galime ašaroti.

Nes sprendimų nepasiūlo nei institutai, nei politinės tarybos, ką jau paprastas žmogus gali pasiūlyti. „Vieną dalyką tikrai žinau: kol Lietuvoje nebus keičiama politinė sistema, kuri yra susiklosčiusi, kol valstybė bus taip pajungta kapitalui ir bankams, valstybiniam mechanizmui aptarnauti, mes tik nyksime“, – sako V. Rubavičius.