Krašto apsaugos ministrui J. Olekui netiko N. Putinaitės išsakytas požiūris į poetą Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą. Taip kilo visuomenės mūšis dėl Patriotų premijos – visi šaukė savo. O štai Prezidentės patarėjas vidaus politikos klausimais M. Lingė sako, kad atsisakymas Patriotų premiją skirti filosofei diskredituoja patį apdovanojimą. Neskyrimo aplinkybių paviešinimas skaldo visuomenę. O mūsų visuomenė labai mėgsta skaldytis su kiekvienu nauju furoru, vis parodydama, kad neišstipo. Po to ir toliau sėdi prie TV laukdama naujų kvailysčių. Tokie skandaliukai veikia kaip analgetikai, nes pamirštame kur kas didesnes, įsisenėjusias, rūdimis pasidengusias spragas mūsų valstybėje. Bet apskritai, ar galima objektyviai premijuoti už patriotiškumą, ar jis išmatuojamas, ypač jei jis nugula knygos puslapiuose? Žemę dirbantis, gamtą tausojantis, vaikus mylėti savo tėvynę, gyventi dorai mokantis tėtis ar mama – ne mažiau verti premijos. Galbūt net ir daugiau, nes jų įtaka yra tiesioginė, kasdienė, nenutrūkstama. Paskui – mokykla, mokytojai, aplinka, kuri stengiasi iš mūsų sudėlioti ne tik pilietišką, bet ir šviesų, darbštų, protingą, vertingą žmogų. Kad jau nušvistų sąmonė – pažvelkime į istorikų požiūrį, kuris nepaliks abejingų.

Patriotų premijos incidentas: kvailas, komiškas, liūdnas
Kaip sako Lietuvos istorijos instituto ekspertas dr. Algimantas Kasparavičius, situacija ir komiška, ir liūdna, ir kvaila. „Tuo metu, kada Lietuva visoje Europos Sąjungoje lyderiauja pagal mažiausius atlyginimus mokytojams, dėstytojams ir mokslininkams, pirmauja pasaulyje pagal savižudybes, žūtis nelaiminguose atsitikimuose, socialinę atskirtį ir emigracijos mastus, kada lietuviai tėvai meta savo vaikus į šulinius ar girti kūdikiams suknežina galvas, lietuviai pritardami sau propagandiniais būgneliais šoka ritualinį ambicijų šokį apie pseudopatriotų premiją, – kerta istorikas. – Valstybė, kurioje laikinos prieglaudos kratosi net karų pabėgėliai, pasirodo, turi ministeriją, kuri geba išaiškinti tikruosius patriotus. Išradimas vertas Gineso rekordų knygos. Sunku įsivaizduoti normalią europietišką valstybę, kurioje premijas patriotams steigia ir skirsto ministerijos.“

Šiaulių universiteto Humanitarinių tyrimų centro vadovas, Istorijos katedros docentas Simonas Strelcovas taip pat įžvelgia didžiulį neatitikimą, kuris, regis, turi absurdo skonį.

„Panašu, kad šiandien visko esama labai daug. Gal net šiek tiek per daug. Įvairovė vadovėlių, skirtingas ugdymo rezultatų interpretavimas, kita vertus, nebrandus išorinių standartų vaikymasis ir nuolatinis bandymas viską, ką tik įmanoma, optimizuoti sukuria neaiškumo būseną. Ir šioje būsenoje bene vienintelis receptas – kritinis mąstymas. O jo, skirtingai nuo „optimizavimo“ planų ir planelių, deja, labai stokojama. Kaip galima reikalauti iš mokytojų patriotinio jaunimo ugdymo jiems paliekant mažiausią ES atlyginimą? Juk tai absurdas. Dainų konkursai arba premijos už knygas bus veiksminga priemonė tik tuomet, kada tai taps ne pavieniai valdžiažmogių projektai, o visuminės politinės minties, nukreiptos į gero piliečio ugdymą, viena iš sudėtinių dalių. Turime ydingą praktiką, kai nesutikimas su valdžios deklaracijomis tampa potencialia galimybe būti įrašytam į priešiškos valstybės agentų sąrašą. Tai juk bandymas monopolizuoti tiesą iš valdžios pusės. Prisimenate „liaudies priešus“? Bet patriotizmas nieko bendro neturi su bevaliu valdžios instrukcijų vykdymu. Kaip rašė M. Tvenas: „Ištikimybė savo šaliai – visada. Ištikimybė valdžiai – kai ji to nusipelno“, – sako S. Strelcovas.

Kuris geresnis patriotas? Tu? Aš?
Patriotų premijomis siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę ir ištikimybę savo šaliai. Kaip gerai atskleistas temas galima/įmanoma pamatuoti? Skiepyti meilę – gerai, nepaskiepytas meile – jau nesveikas? Kas iš tiesų augina tautoje, ypač jaunojoje, patriotiškumą ir kas jį sėkmingai šienauja?

„Matote, jei Lietuvoje būtų tiek patriotų, kiek jau yra prirašyta ir išleista patriotinių ar kvazi-patriotinių knygų bei knygelių, tai patriotų Lietuvoje būtų daugiau nei joje yra dar likę piliečių. Bet bėda ta, kad lektūra, net ir aukščiausios literatūrinės prabos tekstai dažniausiai gimdo tik popierinį, proginį ir parodomąjį patriotizmą, kuris efektingai atrodo tik televizoriaus ekrane. Tuo metu tikrasis patriotizmas gimsta (arba ne) tik realiame gyvenime ir realiose, konkrečiose situacijose: tėvams auginant laimingus vaikus, mokytojui ne tik protu, bet ir širdimi vedant pamoką, pareigūnui atsakingai vykdant užduotis, gydytojui iki paskutinės akimirkos kovojant už paciento gyvybę... Visa kita tik tiršta būdvardžių ir epitetų košė, kurią dosniai mala valdantieji, tačiau kurios nemėgsta valdomieji“, – sako A. Kasparavičius.

Istoriko manymu, konkretus patriotizmo pavyzdys šiandien būtų tai, jei Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), pavyzdžiui, prisiimtų įsipareigojimą atsisakyti visų priedų prie atlyginimų ir dar 30 procentų susimažinti sau atlyginimus ligi tol, kol Lietuvos mokytojų atlyginimų vidurkis nesusilygins su visos ES mokytojų atlyginimų vidurkiu. Juk jau buvo vienas ryškus toks atvejis. „Tai jau būtų patriotizmas. Taip savo laiku elgėsi mūsų valstybės tėvai. Štai XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje Lietuva irgi pergyveno gana gilią ekonominę krizę. Ir kaip tuomet pasielgė prezidentas Kazys Grinius? Labai paprastai – vos tapęs Prezidentu 1926 m. birželį jis 30 procentų susimažino sau atlyginimą, apie 10–15 procentų ėmėsi mažinti atlyginimus karinei ir civilinei biurokratijai, bet tuo pat metu padidino kariams ir puskarininkiams skiriamas mėnesines išmokas, inicijavo įstatymą, kuris pakeltų valandinio uždarbio minimumą darbininkams. Prasidėjus nacių okupacijai K. Grinius ne tik žodžiu protestavo prieš bendrapiliečių žydų žudynes, bet ir rizikuodamas savo šeima asmeniškai slėpė, gelbėjo tautiečius žydus nuo nacių ir kitų kraujo ištroškusių tautiečių“, – sako A. Kasparavičius. Dabar pagalvokime, kaip atrodo mūsų valstybės vairą sukiojantys žmonės.

Tikriausiai vargu, ar dabar paprieštarausite istorikui; bet kokios premijos ir privilegijos patriotizmą tiktai žudo.

Patriotai (ir viskas viskas) prasideda nuo šeimos
Progresas, tauta, meilė savo šaliai ir apskritai viskas, kas kvepia šviesa ir klestinčia ateitimi, prasideda nuo šeimos. Kaip jūs galėtumėte apibūdinti valstybės strategiją šeimos klausimu? Vis dar esate Patriotų premijos fanatikai? Tuomet dar kartą apie meilę.

„Už patriotizmą premijuoti nereikia, kaip nereikia premijuoti moters už jos meilę savo vyrui. Antikos laikais graikai, romėnai, viduramžiais prancūzai, britai, vokiečiai sakydavo, kad patriotizmas gimsta iš žmonių meilės tam tikram duonos ir vyno skoniui... Gilūs žodžiai. Pridėti nėra ko net XXI a., nes patriotizmas išties prasideda meile savo tėvams, šeimai, namų kvapams, mamos pasakoms, giminei, kaimui, miesteliui, mylimajai, kraštui, provincijai ir tik palaipsniui išauga iki meilės valstybei, tėvynei. Negali būti jokios meilės tėvynei be meilės mamai ar tėvų kapams. Taip sukursime tik bolševizmą“, – sako A. Kasparavičius.

Jis pasakoja, kad britai, suvokdami pamatinę patriotizmo esmę, ligi pat XIX a. savo kariuomenę, itin elitinius pulkus organizavo teritoriniu principu, kurį vėliau nusižiūrėjo ir rusai. Jie puikiai suprato, jog, pavyzdžiui, pulkui, suformuotam iš Gazgo ar Edinburgo vyrų, yra lengviau ir paprasčiau kautis ir žūti už Glazgą ar Edinburgą, nei už kažkokią abstrakčią tėvynę Britų imperiją.

Panašiai kalba Šiaulių universiteto Humanitarinių tyrimų centro vadovas, Istorijos katedros docentas S. Strelcovas. „Dauguma žmonių myli kažką savo gyvenime. Mylime šeimas, namus, sporto žvaigždes, darbą ir panašiai. Patriotizmas – tai meilė ir ištikimybė savo šaliai. Tačiau šalis, manau, šiuo atveju turėtų būti suvokiama nebūtinai kaip griežtai apibrėžta teritorija su upėmis ir ežerais. Nes tokiu atveju greičiausiai patriotais reikėtų vadinti ir sovietmečio nomenklatūros šulus, kurie irgi matomai mylėjo Palangos pajūrį ar Ignalinos ežerus ir kaip įmanydami „dirbo“ Lietuvai, arba šiandien nuo galių išpampusį valdžiažmogį, kuris kaip mantrą kaskart viešumoje kartoja „aš tikrai myliu Lietuvą“, o realybėje yra kenkėjas“, – sako S. Strelcovas.

Pasak jo, šalis – tai iš kartos į kartą perduodamos principinės vertybės ir tokiu atveju patriotizmas – tai ištikimybė šioms vertybėms. O meilės ir ištikimybės, Humanitarinių tyrimų centro vadovo teigimu, pradedama mokytis ne mokykloje. „Pagrindus, pirmus daigus augina visuomet šeima. Tik vėliau šias funkcijas perima valstybė. Žiūrint iš pragmatinės pusės, valstybės siekis šiuo klausimu būtų išugdyti gerą pilietį. Kuo didesnį procentą valstybėje sudaro geri piliečiai, tuo labiau valstybėje yra užtikrinama gerovė ir tvarka. Tad šiuo atveju turime abipusį ryšį tarp piliečio ir valstybės“, – mano S. Strelcovas.

Pabaigai – įdomioji istorija apie komplikuotąjį patriotizmą ir kanarėles narveliuose
Lietuvos istorijos instituto ekspertas dr. A. Kasparavičius primena pavyzdžius, kai žmonės, padarę žygdarbius, vėliau juos valstybei paneigė antivalstybiniu savo elgesiu – tokių apstu Lietuvos istorijoje.

Štai 1941 m. birželio 23 d. sukilimas. Ne paslaptis, A. Kasparavičiaus teigimu, jog kai kurie jo herojai patriotai vėliau pačiu bjauriausiu būdu prisidėjo prie holokausto. „Taigi vertindami ir sovietmetį turėtume būti racionalūs. Sekant N. Putinaitės logika, tai iš sovietmečio epochos nerasime beveik nė vieno iškilaus lietuvio, gyvenusio Tarybų Lietuvoje, kuris vienaip ar kitaip neprisidėjo, nebuvo pajungtas prie sovietinės sistemos populiarinimo ar stiprinimo. Totalitarinės sistemos esmė ta, kad viskas yra pajungiama valstybės interesams, o individo laisvė paneigiama“, – sako Lietuvos istorijos instituto ekspertas.

Prisiminkime eilę garsių pavardžių, kurios buvo tarsi kanarėlės tarybiniuose narveliuose. V. Žalakevičiaus filmai ir aktoriaus D. Banionio vaidyba, muzikologo V. Landsbergio monografijos apie M. K. Čiurlionį, E. Mieželaičio ir J. Marcinkevičiaus poezija, brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių architektūra, visi teatrai – nuo Operos ir baleto iki vaikų teatro „Lėlė“ ir apskritai sportas, muzika, o vėliau jau netgi „tarybinis“ džiazas sėkmingai tarnavo sistemai. Ji didžiavosi ir tam tikromis progomis tarsi kanarėles narveliuose išveždavo pademonstruoti „LTSR liaudies ūkio ir kultūros laimėjimus“ į užsienį, į Vakarus.

„Sistema buvo taip tobulai sukonstruota, jog ji sugebėdavo išspausti sau tam tikros naudos netgi iš savo aršių idėjinių oponentų – tokių, kaip poetai S. Geda, V. Bložė ar rašytojas T. S. Kondrotas. Tam tikra prasme, sistemai tarnavo netgi į griežtą valdžios rezervatą uždaryta katalikų Bažnyčia, nes turėjo paskirtį demonstruoti Vakarams „sąžinės laisvę LTSR“. Todėl ieškant patriotizmo sovietinės priklausomybės metais negalime sau leisti būti revoliucionieriais. Svarbu matyti visą spalvų ir atspalvių gamą, sverti atidžiai ir sąžiningai“, – tikina istorikas.

Ir čia A. Kasparavičius priduria dar daugiau: visą LTSR laikotarpį kultūriškai traktuoti tik kaip „sovietinę okupaciją“ būtų neracionalu. Kitaip išeitų, kad visi turėję LTSR pasus, dirbę jos mokslo, kultūros institucijose buvo antipatriotiški kolaborantai. „Tai kelias į akligatvį, nes taip mąstydami netruktume prieiti, jog didžiausi Lietuvos patriotai sovietmečiu buvo tik iš blaivyklų neišlendantys sovietiniai bomžai, kurių totalitarinė sistema niekaip nepajėgė disciplinuoti ir jų gėdijosi. Ateina laikas fundamentaliau, racionaliau ir kritiškiau apmąstyti sovietmetį. N. Putinaitė, regis, tą ir bando daryti, tik bėda ta, kad jai dar stinga nepriklausomo kritiškumo, o tai reiškia ir pilietiškumo. Paradigma, kad 1940 m. birželį buvome okupuoti, juridiškai teisinga, tačiau vertinant pokario situaciją politiškai, ji jau nėra nepriekaištinga. Todėl, kad to juridinio termino nerasime net tokiame fundamentaliame juridiniame dokumente kaip Kovo 11-osios Aktas. Vadinasi, turėjome reikalą ne tik su okupacija. Problema žymiai sudėtingesnė“, – dėsto istorikas.

Na ir pabaigai istoriko, drįstu pavadinti, smūgis, nori nenori priversiantis mąstyti plačiau.

„Šiandien Lietuvos ir visų lietuvių, visų mūsų piliečių didžioji neganda yra ta, kad gyvename mažoje didelių kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje grupė „draugų“ bando privatizuoti patriotizmo sąvoką ar bent jau politiškai iškastruoti. Plėtojama mintis, kad vienų politinių pažiūrų žmonės buvo ir gali būti patriotais, o kiti esą niekada nebuvo ir nebus. Bet Europos, Amerikos ir netgi Lietuvos patirtis rodo, kad patriotu vienodai lygiai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali būti nacionalistas ir komunistas, ir bedievis, ir kunigas. Meilė tėvynei, kaip ir mamai, yra daugiau nei vien tik vienos ar kitos spalvos politinės pažiūros ar juo labiau triukšminga propaganda“, – sako A. Kasparavičius.

02 26 2016 12

S. Strelcovas: „Šalis – tai iš kartos į kartą perduodamos principinės vertybės ir tokiu atveju patriotizmas – tai ištikimybė šioms vertybėms.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94487795
Į viršų