Reikalai pajudėjo į šviesiąją pusę. Vakar dar kartą susitikę švietimo profesinių sąjungų ir Vyriausybės atstovai, kad ir audringai, vis dėlto susitarė. Pasitarimo viduryje prie diskusijos prisijungęs premjeras Algirdas Butkevičius atsiprašė profesinių sąjungų už kaltinimą bendradarbiavimu su Rusija ir pritarė profesinių sąjungų siūlymui kuo skubiau šią savaitę sušaukti Politinės tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas konkretus kompromisinis profesinių sąjungų pateiktas reikalavimas skirti 12,8 mln. eurų švietimo sistemos finansavimui. Kitas pasitarimas numatomas vasario 29 d., tad iki jo profesinės sąjungos streiko nenutraukia.
Kompromisinis pasiūlymas tiko – staiga rado pinigų
Dvejus metus Ministras Pirmininkas mokytojams dalijo pažadus, kad švietimo situacija gerės. Tačiau panašu, net ir šiose derybose pedagogai mūsų visuomenę moko kovoti už savo teises ir į dalijamus pažadus reaguoti ne burnojimu. Jei dar bent kiek prisimenate, 20 mln. suma buvo tiesiog niekaip neatrandama, neįmanomas dalykas. Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos (LŠĮPS) pirmininkas Eugenijus Jesinas pasiūlė kompromisinį variantą, kurio įgyvendinimui reikalinga nuo rugsėjo 1 d. 12,8 mln. eurų, dėl kurių tikrai nereikės perskirstyti šalies biudžeto kreipiantis į Seimą. Šią sumą galima rasti įvairiose Vyriausybės programose ir rezervuose, tuo labiau, kad Švietimo ir mokslo ministerija savo vidiniuose rezervuose yra suradusi 5 mln. eurų mokytojų algų padidinimui.
Kaip sako Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė, rezultatas visai neblogas. „Kadangi pagrindinis diskusinis derybų klausimas yra mokytojų atlyginimų kėlimas nuo rugsėjo, švietimo profesinės sąjungos nusileidžia, kad reikalingas finansavimas būtų mažesnis. Jei taip ir bus sutarta pirmadienį, manome, kad bus pasiekta labai daug. Pasiekėme ir tai, kad šias derybas seka, savo nuomones garsiai ir atvirai sako ne tik mokytojai, bet ir mokiniai, jų tėvai, įvairių sričių specialistai, žurnalistai, mokslininkai kitos suinteresuotos visuomenės grupės, o tai yra labai svarbu švietimo sistemos reformavimui, demokratinės visuomenės, pilietiškumo raidai“, – sako R. Jasmontienė. Nors Šiauliuose iš streikuojančiųjų švietimo įstaigų grupės pasitraukė S. Daukanto ir Didždvario gimnazijos, R. Jasmontienė mano, kad profsąjungiečiai kitose įstaigose aukosis dėl bendro reikalo ir streiką tęs, nes yra vilčių, jog streikas neužtruks. Tik reikėtų suprasti, kad ir pasirašius bet kokį susitarimą su Vyriausybe, spaudimas valdžiai neturi baigtis. Vyriausybės, Švietimo ministerijos įsipareigojimų vykdymą ir toliau turi stebėti mokytojų atstovai – juk priešakyje dar laukia daugybė neišspręstų švietimo problemų, apie kurias nuolat kalba švietimo profesinės sąjungos.
Kovoti už savo teises ir nepasiduoti spaudimui
Sprendžiant šaliai ir visuomenei svarbias problemas savo nuomones turi reikšti ir kitų profesijų atstovai, žmonės turi suprasti, kas ir kaip vyksta valstybėje. Todėl diskusijos, svarstymai neišvengiami, nuomonių įvairovė būtina. Tik taip įsitrauksime į valdymą, išmoksime ginti savo teises.
Ir dabar kai kas mano, kad mokytojai gerai uždirba, galvoja tik apie save, per daug sau reikalauja. O štai universitetų dėstytojai, lopšelių-darželių auklėtojai gauna mažesnes algas, bet tyli, nes esą supranta valstybės finansinės būklės neįgalumą. „Tai visiška nesąmonė, nes iš tiesų lopšelių-darželių darbuotojos, bent jau Šiauliuose, yra labai aktyvios: auklėtojos yra profsąjungos narės, aktyviai dalyvauja visose akcijose, streikuoja. O kas neleidžia dėstytojams būti aktyviems, pilietiškiems, kovoti už savo teises? Jie irgi turėtų steigti savo profesines sąjungas, kelti reikalavimus, atkreipti visuomenės dėmesį, kad mokslo darbuotojai negali būti nereikalingi šaliai, niekam nerūpėti, – proto nutekėjimas iš Lietuvos yra didžiausias pavojus šaliai ir tautos išlikimui“, – mano R. Jasmontienė.
