Vakar Šiaulių miesto savivaldybės atstovai vyko į Architektų gatvę sveikinti vyriausios – 108-erių metų vasario 23 dieną sulaukusios – šiaulietės Malvinos Stonienės. Jau 31 metus su dukra Aldona Rozenbergiene Šiauliuose gyvenanti moteris savo jaunas dienas leido netoli Raseinių prie Dubysos. Ilgaamžė, palyginti su praėjusiu gimtadieniu, beveik nepasikeitė: ji noriai bendrauja, yra šviesaus proto, domisi, kas vyksta pasaulyje, nors jau 6 metus iš penkto aukšto į lauką neturi jėgų išeiti. Kaip sako dukra Aldona, mama nori dėmesio, o jei kas su ja pradeda bendrauti, galėtų kalbėti visą dieną. Sulaukusi garbaus amžiaus M. Stonienė ir sveikata retai skundžiasi, vis dar sočiai bei riebiai valgo, o per dideles šventes ir taurelės paprašo. Gera nuotaika ir sotus maistas – tai, pasak M. Stonienės, ir leido jai taip ilgai gyventi.
Prie Smetonos buvo gyventi geriausia
Nors sulig kiekviena diena M. Stonienei yra sunkiau vaikščioti, sudėtinga net pačiai pavalgyti, nes pristinga jėgų, moteris nepraranda nuotaikos ir džiaugiasi gyvenimu, šeima. Susirinkusiems ją sveikinti šimtametė pasakojo, kad geriausia gyventi buvo, kai valdė Smetona, nes tada lengviau ir dirbamos žemės buvo gauti ir laisviau žmonės jautėsi. Dukra aiškina, jog visą gyvenimą mamai didelis ūkis asocijavosi su geru gyvenimu ir turtais, todėl tie laikai ir išliko atmintyje.
„Metai bėga ir mamos jėgos senka, tačiau nesitikime, kad mes turime pačią seniausią šiaulietę namuose. Žinoma, dabar jai reikia daug priežiūros, kad nenugriūtų, neužsigautų. Pati tik po kambarį pavaikšto, pažiūri televizorių, pro langą stebi einančius žmones. Taip pat randa laiko ir maldaknygę paskaityti. O neseniai iš nuobodumo pradėjo sau sijoną taisyti. Palengva bando siūti, nors ir sunkiai jai sekasi. Kadaise ji tikrai buvo labai gera siuvėja“, – pasakoja dukra Aldona.
Nugyventas sunkus gyvenimas
Ilgaamžė M. Stonienė ryškiausiai atsimena vaikystės ir jaunystės laikus. Paklausus apie jaunystę, šimtametė sakė, kad neužtektų nė laiko viskam išpasakoti, nes per tiek metų visko yra nutikę. M. Stonienės gyvenimas susiklostė taip, kad jau 16 metų buvo priversta būti savarankiška. Ją tėvai paliko gyventi pas tetą. Šeimos kurti neskubėjo, nes ištekėjo būdama jau 33 metų. Susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Vėliau vaikams padėjo užauginti 7 anūkes, kurios jau yra susilaukusios 7 proanūkų ir 3 proanūkių. Našlauja M. Stonienė jau 38 metus, nes tiek laiko praėjo, kai vyras Izidorius Stonys jau miręs. „Daug kas norėjo mane vesti, tačiau aš nenorėjau. Visi į mano senelių paliktus turtus žiūrėjo. Nors ir gerų vyrų man piršo, tačiau norėjosi padėti vargingiau gyvenančiam vyrui. Taip ir buvo, todėl ištekėjau už daug vargo mačiusio vyro“, – pasakojo šimtametė.
Sukūrusi šeimą M. Stonienė prižiūrėjo namų ūkį, augino vaikus, kol vyras dirbo kolūkyje. Prisiminimai apie sunkų darbą, badą, karus ir kitus išgyvenimus virpina širdį iki šiol, nes labiausiai jie yra įstrigę atmintin.
„Ypač sunkūs buvo karo metai. Atsimenu, kai gyvenome kaime ant kalno, reikėdavo eiti toli į pakalnę karvių melžti. Vieną vaiką ant rankų nešdavau, o kitą vesdavau. Kai pamelždavau karves, į kalną su pieno kibiru ir vaikais iš karto neįlipdavau, tai vieną panešdavau kiek, po to sugrįždavau kito ir taip pareidavau namo. Nelinkiu niekam tokio gyvenimo“, – tai dalis pasakojimų, kuriuos jau ne pirmus metus kartoja M. Stonienė. Ilgaamžė buvo labai gabi, tad mokėjo ne tik austi, verpti, megzti ar siūti, bet ir labai skaniai valgyti gaminti. Kai akys nusilpo, nustojo ir megzti. „Man labai nuobodu per dienas, nėra ką veikti, tai pradėjau siūti. Jaunystėje nebuvo kada sėdėti rankas susidėjus, buvau gera šokėja, viską moku ir dabar“, – sako M. Stonienė.
Močiutė kaip antra mama
„Močiutė Šiauliuose daug metų gyvena, nors kartais išvykdavo pas sūnų pasisvečiuoti ir mane kartu veždavosi. Prisimenu dar ir tą laiką, kai močiutė gyveno kaime, tai dažnai ją lankydavome. Ne kartą esu ir barti gavusi, kad neklausau. Iki dabar prisimenu tą gražią sodybą, kurioje ji gyveno. Aplink miškai, o šalia Dubysa. Man močiutė buvo kaip antra mama, nes ji mane iki penkerių augino, kol mama dirbo. Kiek ją prisimenu, buvo labai gera, tačiau griežta moteris. Buvo sunku mane auginti močiutei, nes esu ne kartą jai rožes nuskynusi, kartą į mišką išėjau, tai teko jai mane ieškoti“, – pasakoja anūkė Rasa.
M. Stonienės artimieji sako, kad net neįsivaizduoja, kaip reikės gyventi, kai neteks savo mylimos mamos ir močiutės, kuri tapo šeimos neatsiejama dalis. Pažįstami žmonės net šmaikštauja, kad M. Stonienė yra ne šios žemės gyventoja, kad taip ilgai gyvena.
Mėgdavo gaminti ir sočiai pavalgyti
„Prisimenu, kai močiutė pareidavo su pilnais maišais iš parduotuvės ir puldavo gaminti visiems valgyti. Buvo laikas, kai pati kepdavo duoną. Net atsikėlusi gyventi į Šiaulius ji mums kepė duoną“, – pasakoja anūkė.
Nors M. Stonienei jau 108-eri, ji apetitu nesiskundžia ir dabar. Valgo viską, ką pagamina jos dukra. Jei valgo mėsą – ji, pasak dukros, turi būti kuo riebesnė.
„Močiutei keptos mėsos be riebaus padažo neįduosi. Kiek prisimenu, ji visą gyvenimą valgė labai sočiai. Jei pjaudavosi duonos, tai storą riekę ir dar storiau tepdavo ant jos sviestą. Taip pat visur jai reikėdavo grietinės. Vis dar labai mėgsta gerti kavą rytais ir ne bet kokį birzgalą, o normalią kavą su pienu“, – pasakoja anūkė Rasa.
M. Stonienės ilgaamžiškumo receptai, kaip pati ir jos dukra sako, yra du: gera nuotaika ir sotus maistas. Jei visi daugiau šypsotųsi, tikrai ilgiau gyventų.
Šiuo metu Šiaulių mieste gyvena 17 žmonių (15 moterų ir 2 vyrai), kuriems yra šimtas ar daugiau metų. Kaip visuomet, dažniausiai vyresnio amžiaus sulaukia moterys nei vyrai, tačiau, pasak Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Vilmos Melenienės, vasarą sveikinsime M. Stonienės bendraamžį 108 metų šiaulietį.

Artūro STAPONKAUS nuotr.



