Tiek vyresni, tiek jaunesni neišvengia problemų: senjorai skundžiasi dėl mažų pensijų, laiku nesuteikto gydymo, jaunesni neranda darbo arba turi dirbti už minimalų atlyginimą. Jaunuoliai įžvelgia problemų kultūros, švietimo srityse, neigiamai vertina verslo aplinką. Pasigenda finansinės paramos naujai kuriamam verslui bei informacijos apie konkretaus verslo galimybes Šiaulių mieste. Apskritai šiauliečiai sako, kad mažos gyventojų pajamos, dideli gyvenimo lygio skirtumai tarp įvairių žmonių grupių ir emigracija pozityvumo nekelia.
Nėra pinigų, trūksta specialistų
„Mažos pensijos – didžiulė problema. Pažiūrėkite, kiek pensininkų dirba. Jeigu pensija mus tenkintų, tai nedirbtume. Iš tų pinigų normaliai pragyventi neįmanoma. Nei į teatrą galime nueiti, nei į ekskursiją nuvažiuoti, užtenka tik mokesčiams ir maistui. Pensijos pas mus tragiškos, visi apie tai kalba, bet nieko nedaro“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto rektorė Asta Damkuvienė.
Taip pat ji pasigenda darbdavių tolerancijos. Vieni leidžia senjorams dirbti, nes daugiau nėra kam. Kiti elgiasi priešingai – atleidžia iš darbo vien dėl amžiaus. O apie bandymą įsidarbinti senjorui net neverta kalbėti, tokie niekam nereikalingi. Pašnekovė pastebi, kad kitose šalyse su senjorais elgiamasi kitaip – ten žmonės su patirtimi yra vertinami labiau. Tuo tarpu pas mus amžius yra pagrindinis vertinimo kriterijus.
Nepatogumų senjorams kelia ir didelis medicinos specialistų trūkumas. Štai Šiauliuose turbūt trūksta kokių penkių kardiologų, tad eilėje tenka net tris mėnesius laukti. Pašnekovė svarsto, kad galbūt laukiama, kol gyventojai numirs arba pasveiks ir jiems kardiologo nebereikės.
A. Damkuvienės nuomone, eilės pas gydytojus yra labai ilgos, nes specialistų trūksta, o trūksta dėl to, kad gauna menkus atlyginimus. Todėl medicinos universitete visi mokosi užsienio kalbos – kas norvegų, kas švedų, kas vokiečių, ir emigruoja. Taigi dabar padėtis yra nekokia, o ateityje galbūt bus dar blogiau.
Mato tiek juoda, tiek balta
Vis dėlto A. Damkuvienė sako, kad senjorams situacija visuose Lietuvos miestuose yra panaši: „Manau, kad daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jis norės matyti tik juoda, tai ir matys. O jeigu žmogus yra veiklus, džiaugiasi, kad ant galvos kaip Sirijoje nekrenta bombos, tuomet ir gyvena kitaip.“
Pašnekovė neigia, kad visi senjorai yra niurzgos ir bambekliai. Anot jos, netrūksta tokių, kurie aktyviai leidžia laiką ir nepraranda geros nuotaikos. Galbūt laimingiausi yra tie, kurie stengiasi sau susirasti papildomos veiklos. A. Damkuvienės teigimu, studijuojantys Trečiojo amžiaus universitete yra aktyvūs, smalsūs, dalyvauja įvairiose parodose, važiuoja į ekskursijas. Taip pat netrūksta nevyriausybinių organizacijų, kuriose gali lankytis sveikuoliai, šviesuoliai ir t. t. Taigi, kai nori, veiklos senjorai atranda.
Kita vertus, šiek tiek pasigendama valdžios dėmesio.
„Mieste senjorus galėtų labiau remti. Mes tikrai nesame viskuo aprūpinti. Pavyzdžiui, mums labai trūksta patalpų, kur galėtume visi susirinkti, daiktus, apdovanojimus, knygas susidėti. Nors galbūt mes ir patys turėtumėme rodyti daugiau iniciatyvos“, – svarsto A. Damkuvienė.
Pasigenda bendruomenės paramos
Šiaulių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Vitalija Milašienė dienraščiui pasakoja, kad šeimos dažniausiai skundžiasi dėl prastos finansinės padėties, nedarbo. Ypač tai aktualu socialinės rizikos šeimoms. Kai kurioms trūksta reikiamų įgūdžių, motyvacijos ką nors keisti. Todėl bent jau socialinės rizikos šeimose situacija yra nekokia.
„Mes, socialiniai darbuotojai, pasvarstome, kad galbūt nevisiškai tinkamai vykdoma socialinės paramos politika šeimoms. Žmonės nesuinteresuoti dirbti, nes žino, jog valstybė paskirs pašalpas. Jie sako, kad dirbti neapsimoka, geriau gauti pašalpą. Todėl dažniausiai labai sunkiai integruojasi į visuomenę. Su kitais žmonėmis nenori turėti jokių reikalų, jiems kažką pakeisti gyvenime yra labai sunku, netgi jaunoms šeimoms“, – karčią realybę atskleidžia V. Milašienė.
Aplinkiniai taip pat nepadeda situacijos pagerinti. Socialinė darbuotoja pastebi, kad kaimynų, darbdavių požiūris į skurdžiau gyvenančias šeimas yra negatyvus. Trūksta bendruomenės, darbdavių, ugdymo įstaigų geranoriškumo, noro padėti šeimai.
Kita vertus, ji svarsto, kad galbūt mieste nepakanka gerų sąlygų ne tik jaunoms šeimoms, bet ir jaunimui, senjorams. „Palyginti su kitais miestais, sąlygos nėra tokios palankios. Dažnai išgirstame, kad žmonėms nėra kur nueiti, aktyviai praleisti laiką, trūksta darbo. Ir dėlto skundžiasi ne tik socialinės rizikos šeimos. Be to, pastebiu, kad žmogus dažniausiai varinėjamas iš vienos institucijos į kitą. Niekas nesistengia paaiškinti ką daryti ir kodėl.“
Turėtų pakakti visko
Šiaulių jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ pirmininkas Malik Agamalijev sako, kad jaunimo situacija yra kur kas ramesnė. Pastaruoju metu jaunuoliai neskuba imtis savanorystės ir ieškoti spręstinų problemų. Tad galbūt jauniems asmenims visuomeninių problemų nekyla arba neturi laiko kada jų spręsti. Vieša paslaptis, kad dabar tiek besimokantys, tiek studijuojantys ne tik kremta mokslus, bet ir stengiasi užsidirbti, todėl visa kita nustumiama į šoną.
Asociacijos pirmininko nuomone, vargu ar galima pasakyti, kad jauni žmonės gyvena prasčiau už senjorus. „Manau, kad jaunimui šiandien turi pakakti visko. Nemokamų renginių tikrai netrūksta, pažiūrėkite, kaip aktyviai ir senjorai juose dalyvauja. Svarbiausia nugalėti savo vidines problemas, baimes. Save realizuoti ten, kur širdis labiausiai geidžia.“
Pirmininkas pasakoja, kad ir iš miesto valdžios jiems dėmesio netrūksta. Sako, kad valdžia atsižvelgia į jų nuomonę, pastabas ir pasiūlymus išklauso. „Kokios bebūtų koalicijos ir merai, reikia suprasti, kad žmonės stengiasi, o kaip gaunasi, taip. Ten tikrai vyksta karai, bandoma kaišioti pagalius į ratus. Dabartinėje koalicijoje esantys žmonės yra jaunesni, jų požiūris kitoks, tačiau apie jų darbo rezultatus bus galima kabėti tik po trejų metų.“
Tikisi paprasto paskatinimo
Kaip ten bebūtų, jauni žmonės iš miesto vis tiek išvyksta. Vieni geresnio gyvenimo ieško sostinėje, kiti – užsienyje. Pašnekovas ir nesistengia paneigti fakto, kad žmonės emigruoja, sako, kad jaunimas tiesiog trokšta lengvesnio gyvenimo, didesnio uždarbio, todėl ir emigruoja. O čia likusiems nepilnamečiams ir belieka skųstis tik dėl to, kad mieste nėra ką veikti.
„Šiauliuose atsidarė du „Pabėgimų kambariai“, tačiau daugelis apie tai nežino. Jeigu nežino, vadinasi, problema ne pramogų trūkumas, bet pats žmogus. Lengva skųstis, kai nieko neveiki ir tik barškini klaviatūrą“, – akcentuoja M. Agamalijev.
Pirmininkas sako, kad jaunuoliai nesiskundžia dėl to, kad galbūt valdžia pirmenybę teikia ne jų, bet senjorų problemoms. Jauni žmonės supranta, kad visuomenė sensta, todėl natūralu, kad daugiau renginių organizuojama senjorams. Anot jo, jaunuoliai visada galvoja, kad viskas gali būti geriau, todėl reikia labiau padėti senjorams.
Kita vertus, galbūt teigiamų rezultatų atsirastų daugiau, jeigu būtų aktyviau skatinama savanorystė. Tuomet jaunimas pats būtų labiau suinteresuotas kurti laisvalaikį tiek sau, tiek kitiems. Tai pat reikėtų daugiau kalbėti apie finansinę paramą naujai kuriamam verslui bei aktyviau skelbti informaciją apie konkretaus verslo galimybes Šiauliuose.
„Visada norisi, kad jaunuoliai būtų iniciatyvesni, jog atsirastų daugiau pinigų mokymams, projektams. Tačiau kartais labiausiai pritrūksta paprasto bendravimo ir paskatinimo. Neužtenka įdėti plakatą į Facebooke – taip rezultatai nepasiekiami, o lūkesčiai lieka nepateisinti“, – sako M. Agamalijev.



