Chaimo Frenkelio viloje istorikė Auksė Ūsienė skaitė pranešimą „Istorija ir geopolitika: galimos falsifikacijos pasekmės valstybingumui“. Ji kalbėjo, kaip manipuliacijos istorija gali paveikti valstybingumą, valstybių suverenitetą. Akcentavo, kad prieš Lietuvą vykdoma aktyvi istorijos perrašymo politika. Žodžiu, anot istorikės, mūsų kaimynai, pasitelkdami dezinformaciją, skatina nihilizmo nuotaikas Lietuvoje, kursto etninę nesantaiką ir pan.

Taikosi į mūsų istoriją
Lietuvoje buvo atlikta gyventojų apklausa, kuria siekta atrasti ryšį tarp istorijos žinojimo ir patriotinio jausmo. Gyventojų klausta, ar jie domisi Lietuvos istorija. Jeigu respondentai atsakydavo teigiamai, tuomet klausta, ar jie sutiktų ginti savo šalį karo atveju. Rezultatai parodė, kad tie asmenys, kurie domisi Lietuvos istorija, savo tėvynę būtų pasiryžę ginti labiau negu istorija nesidomintys.  

„Tie piliečiai, kurie domisi savo istorija, labiau save identifikuoja kaip atsakingus, patriotiškus valstybės piliečius. Jie eina balsuoti, suvokia, kad nuo jų priklauso, kokia valstybė bus. Jaučia atsakomybę už savo šalį“, – pabrėžia A. Ūsienė.

Panaši apklausa buvo atlikta ir Lenkijoje, tik ten klausta, ar įvykus karui lenkai eitų ginti Baltijos šalių. Gauti rezultatai dar kartą patvirtino, kad atsakymas priklauso nuo to, ar žmogus domisi istorija. Tie, kurie stengiasi geriau pažinti savo šaknis ir domisi kitų šalių istorija, eitų ginti Baltijos šalių. Pagrindinė to priežastis – bendra šalių istorija. Vadinasi, istorijos žinojimas maitina patriotinį tapatumą.

Todėl priešininkai istoriją laiko pagrindu, kurį labiausiai verta atakuoti, tad kuria nebūtus faktus ir pan. Kai nusitaikoma į mūsų šaknis, žmogus nustoja save tapatinti su kitais, labiau tampa pasaulio piliečiu ir lemiamu metu sprunka gyventi ten, kur esą yra geriau. Arba užuot kovoję su atvykėliais prisitaiko prie pakitusios aplinkos.

Manipuliuoja gyva atmintimi
Išskiriami keturi pagrindiniai Lietuvos istorijos potaikiniai, kuriuos priešininkai įvairiomis žinutėmis, dezinformacija dažniausiai atakuoja. Tai yra viduramžių istorija, 1940 m. Lietuvos okupacija, partizaninis karas, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Istorikės teigimu, įvykius, kurie dar gyvi gyventojų atmintyse apginti pavyksta, tačiau tuos, kurie įvyko seniau, – ne visada. Pavyzdžiui, turbūt visi girdėjome žiniasklaidoje skleidžiamą rusų teiginį, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, nors tai yra visiška netiesa. Džiugu, kad šiai manipuliacijai nepasiduoda ir teismai. Kadangi dar tebėra gyvų istorijos liudininkų, teismai patvirtina, kad tai tėra šmeižtas. Tuo tarpu apie viduramžių istoriją to paties pasakyti negalime, ne visi gerai žino, kokie asmenys tais laikais figūravo, kokius žygdarbius atliko ir pan. Todėl kitos šalys istoriją savinasi, manipuliuoja faktais ir viską savo auditorijai pateikia savaip. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žiniasklaidoje akcentuojama, kad Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) savo laiku gyveno 80 proc. rusakalbių, kitaip tariant, rusėnų. Todėl nevengiama teigti, kad LDK visada buvo rusėniška. Nors iš tiesų taip niekada nebuvo. Istorijos vadovėliai patvirtina, kad imperijose niekada nebuvo kalbama tik viena kalba arba valstybės valdančiojo elito kalba, juk Romos imperijoje taip pat niekas nekalbėjo tik lotyniškai.

Pastatė paminklą kunigaikščiui Algirdui
Esama ir kitų, absurdą primenančių pavyzdžių. Baltarusiams taip pat labai palanku manyti, kad LDK visada buvo rusėniška, todėl jie vykdo įvairius projektus, jog tuo įtikintų savo gyventojus. Pavyzdžiui, vienoje žiniasklaidos priemonėje paskelbė, kad Saulės mūšį 1236 m. laimėjo baltarusių karinės pajėgos, nors tuo metu Baltarusijos tauta net nebuvo susikūrusi.  Iš istorijos puikiai žinome, kad mūšyje tarp žemaičių ir Kalavijuočių ordino kariuomenės buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir nutrauktas kitų baltų žemių užkariavimas.

„Baltarusiai vykdo nemažai projektų, kad parodytų LDK istoriją kaip savo. Natūralu, kad jie ieško savo istorinių šaknų, jų tauta turėjo ilgą vystymosi kelią, kol tapo tokia kaip dabar. Tačiau tai nereiškia, kad jie įvykius gali sukurti ir juos pateikti savaip“, – piktinasi A. Ūsienė.

Deja, manipuliuoti įvykiais ir istorija jiems gerai pavyksta, kai kuriais savo „žygdarbiais“ jie itin lenkia Lietuvą. Specialistės teigimu, Baltarusija nori tiek savo piliečiams, tiek Vakarų šalims parodyti, kad Lietuva visais laikais buvo slaviška, rusėniška. Kaimynai kuria net tokias melagingas žinutes, neva pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas tebuvo tik pasamdytas Naugarduko kunigaikštis, kuris niekada nebuvo priėmęs krikšto. Tokios žinutės transliuojamos ne tik rusų, baltarusių, bet ir anglų kalbomis. Vadinasi, taikomasi paveikti ne tik vietinių, bet ir kitų šalių žmonių suvokimą apie tam tikrus istorinius įvykius. Įspūdį, kad LDK siejama su Baltarusija, sustiprina ir tai, jog baltarusiai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui pastatė paminklą. Tuo tarpu Lietuvoje šiam kunigaikščiui skirto paminklo net su žiburiu nerasi. Negana to, baltarusiai vykdė projektą, kurio metu ant pastatų buvo piešiami baltarusių valdovai. Viename iš pastatų buvo galima pamatyti ir kunigaikštį Kęstutį. Žodžiu, akivaizdu, jog jie savinasi mūsų istoriją.

Nevengia švaistytis grasinimais
Istorikė A. Ūsienė pasakoja, kad baltarusiai lietuvius laiko jų teritorijos vagimis. Anot jų, lietuviai tėra žemaičių palikuonys. Žodžiu, mums nepriklauso nei Klaipėda, nei Vilnius. Vaizdžiai tariant Lietuvai galima priskirti tik Kauną, Šiaulius ir Panevėžį.

Rusijos politikai nevengia viešai skelbti, kad Klaipėda turėtų tapti Rusijos sudėtine dalimi, todėl ragina lietuvius iš ten dingti. Tuo tarpu Lenkija ir Baltarusija diskutuoja, kuriai iš jų labiau priklauso Vilnius. Vis dėlto savo tiesą aktyviau įrodinėja baltarusiai. Panaršius po jų žiniasklaidos priemones nesunku rasti straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl Vilnius labiau priklauso Baltarusijai negu Vokietijai. Anot jų, ši vieta įvairiuose valstybiniuose dariniuose Baltarusijai priklausė dar prieš 600 metų nuo oficialaus Vilniaus įkūrimo. Ir tik prieš 75 metus Vilnių neva neteisėtai pavogė lenkai. Tai vienas pagrindinių argumentų, kodėl mūsų sostinė turėtų atitekti Baltarusijai. Bent kiek istoriją išmanantys žmonės, pasiklausę tokių melagysčių, bando duoti atkirtį tiek Rusijai, tiek Baltarusijai. Tačiau lietuviai dažniausiai šaudo tuščiais šoviniais ir jų pasvarstymai kitus žmones ne visada pasiekia. Pavyzdžiui, po Krymo aneksijos Lietuvos politologai pradėjo kelti klausimą, ar Karaliaučiaus kraštas iš tiesų priklauso Rusijai. Tačiau tuomet pasipylė straipsnių lavina, kuriuose rusai akivaizdžiai pagrasino, kad jeigu šis klausimas bus iškeltas į tarptautinę areną, lietuviai patys neteks savo teritorijų.

Lietuviai prilyginami naciams
Istorikė pastebi, kad kaimynai mus vaizduoja kaip neonacius, fašistus, kurie išžudė taikius žydus. Anot mūsų kaimynų, jokio partizaninio karo niekada nebuvo, esą tai buvo pilietinis karas. Tik pamirštama pasakyti, kad tą karą įtakojo trečia politinė jėga – Sovietų sąjungos kariuomenė. Taip pat skleidžiamos tokios mintys, esą Lietuvoje rusakalbiai bus greitai uždaryti į getus, kaip kažkada buvo uždaryti žydai. Be to, pabrėžiama, kad didžiausias neonacių lizdas yra Lietuvos kariuomenė.

Būtų šaunu, jeigu Lietuva tokioms kalbos duotų atkirtį. Deja, neretai lietuviai tik padeda pilti vandenį ant propagandos malūno. Pavyzdžiui, viename Lietuvos dienraštyje buvo publikuotas straipsnis, kuriame kaunietis (ne karinis ekspertas ar istorikas, bet informatikas) aiškino, kad Lietuvai Vilniaus nereikia. Esą kam jį ginti, jeigu mūsų sostinė neturi visiškai jokios nei istorinės, nei strateginės reikšmės. Jeigu Lietuva anksčiau sėkmingai gyveno su sostine Kaunu, tai ir dabar gali išgyventi be Vilniaus. Žodžiu, propagandą skleidžia nebūtinai tik kitų užsienio šalių gyventojai, kai kurie lietuviai taip pat palaiko melagingus teiginius.

Tad ko mes galime tikėtis ateityje? Nejaugi informacinis karas mus taip paveiks, kad prarasime tapatybę, nebesijausime lietuviais ir karo atveju neisime ginti savo tėvynės? Specialistė dar kartą primena, kad Lietuva su skleidžiama propaganda kovoja. Pasitelkiami šalies įstatymai, racionalus mąstymas ir pan. Tad mums belieka patiems lavinti mąstymą ir netikėti viskuo, ką teigia kiti. Be to, ji perspėja, kad šiuo metu, kai 2016 m. yra paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais, rusai gali pradėti juodinti tuo metu gyvenusius žmones ir pan. Todėl į tokią informaciją reikėtų reaguoti įtariai.