Atrodo, kad ateities konfliktus galima iš esmės numatyti, juos prognozuoti bei sukurti konfliktų prevencijos priemones. Vis dėlto numatyti tikslaus scenarijaus neįmanoma. Niekas negali garantuoti, ar priešas mus puls šiandien, ar rytoj. Tačiau galima aiškiai pasakyti, kad informacinis karas Lietuvos gyventojų sąmonę veikia jau dabar. Todėl kiekvienam reikia žinoti kaip nuo to apsiginti.

Siekia „praplauti“ smegenis
Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Chaimo Frenkelio viloje Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistas Tomas Čeponis skaitė pranešimą „Propaganda ir priešiškos informacinės operacijos Lietuvoje“.

Jis kalbėjo, kad visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog pagrindinis kariuomenės tikslas, jos paskirtis – sunaikinti priešininką ir jį supančią aplinką. T. Čeponio teigimu, taip nėra ir niekada nebuvo: „Kariuomenės pagrindinis tikslas yra grobis. Kitaip tariant, jeigu tu puldamas nieko nesunaikini, grobis būna didesnis. Tam tinkamiausi informaciniai karai, nes jų metu viskas nėra sunaikinama, taigi grobis gaunamas didžiausias.“

Specialistas primena, kad skirtingais laikotarpiais, įvairiose žemės vietose buvo naudojamos skirtingos karo technikos. Tačiau juos visus vienijo bendras tikslas – paveikti savo priešininką informacija.

Šiandien mūšiai, karai vyksta ne miškuose ar laukuose, bet apgyvendintose teritorijose. Taip elgtis paranku, nes betoninės džiunglės yra labai tinkamos bręsti informaciniams karams, be to, tokiu būdu išsaugomos žmonių gyvybės.
„Kai atsiranda aukų, vėliau žmonės labai neigiamai prisimena tą informaciją. Po to naujam atėjūnui reikia daug investuoti, kad negatyvas pasimirštų ir būtų pakeistas pozityvu. Tuo tarpu tiesiogiai nepuolant, bet naudojantis informacinėmis priemonėmis, to negatyvo žmonių prisiminimuose nelieka ir tai kitai pusei yra labai naudinga“, – paaiškina komunikacijos specialistas.

Jeigu tam tikros valstybės gyventojai neturi išugdytos valios priešintis kitų žmonių primetamiems veiksmams, tokią šalį lengva užpulti ir nereikia naudoti karinės jėgos. Tam tikslui užtenka informacinių priemonių, kurios taip paveikia žmones, kad jie galiausiai savo valia prisijungia prie priešininko galios centro.

Informacinės atakos kelia didžiausią pavojų
Informacinės, psichologinės atakos prieš Lietuvos gyventojus vykdomos jau seniai. Tačiau į tai pradėta labiau gilintis tik tada, kai Lietuva įstojo į NATO. Būtent tuomet ir buvo priimtas ryžtingas sprendimas tos informacijos neslėpti įslaptintose bylose, nelaikyti stalčiuose ir seifuose, bet informacija dalytis su gyventojais.

„Rusija skleidžiamai propagandai, informaciniams karams skiria labai daug pinigų. Tuo tarpu Lietuva kovai su propaganda tiek lėšų skirti negali. Todėl mūsų pirmas gynybos lygis – informuoti žmones , kad tai vyksta. Kai žmonės žino apie tai, jie vartodami informaciją yra gudresni, atsargesni“, – akcentuoja T. Čeponis.

Specialistas sako, kad iš keturių mūšio laukų (sausuma, jūra, oras, informacija) informacinis mūšio laukas kelia didžiausią grėsmę.

Kariai labiausiai mėgsta tris pirmuosius mūšio laukus, nes tuomet lengviau perprasti priešininką. Nesunku sužinoti, kiek priešininkas skiria lėšų karo pramonei, kiek jis turi kareivių, laivų, lėktuvų ir pan. Vadovaujantis tomis žiniomis galima daryti išvadas ir kurti naujas strategijas. Tuo tarpu pasipriešinti vykstant informaciniam karui yra daug sunkiau. Tuomet sunku numatyti, kas yra priešininkų galvose, kaip jie ketina veikti toliau ir kaip kritiniu metu elgsis propagandos paveikti vietiniai gyventojai.

Šalies patriotai – paskutinė viltis
Analizuojant paskutinius karinių konfliktų atvejus matyti, kad dažniausiai pergalė arba sėkmė yra toje pusėje, kurią labiau remia visuomenė. Remiantis kariniuose vadovėliuose pateikiama informacija, galima teigti, kad kariniai padaliniai be vietinių gyventojų paramos sėkmingai veikia tik šešis mėnesius. Todėl mes turėtume susirūpinti, kad ištikus krizei šalyje dar būtų patriotų, pasiryžusių Lietuvos kariuomenei pagelbėti.

„Tokių žmonių mes negalime atsivežti, juos turime išsiauginti patys. Tik pilietiški, patriotiški žmonės jaučiasi savo valstybės kūrėjais. Atėjus lemiamam momentui tik jie prisideda prie savo valstybės gynybos“, – išskiria specialistas.
Tai žinantys priešininkai investuoja dideles pinigų sumas, kad iškreiptų informacinį lauką ir transliuotų mums nenaudingas žinutes. Viso to tikslas – padaryti taip, kad žmonės nesijaustų savo valstybės kūrėjais, o kritiniu atveju – valstybės gynėjais.

Įvykiai Ukrainoje Lietuvos kariuomenei galutinai atmerkė akis, kad Rusija niekada netaps demokratine ES valstybe. Be to, tai liudija ir kiti faktai. Pavyzdžiui, pasiklausius politikų pasisakymų matyti, kad jie planuoja pergalingus žygius iki Berlyno per tam tikras šalis, įskaitant ir Baltijos valstybes, kurios turėtų būti ištrintos nuo žemės paviršiaus. Ši informacija laisvai sklinda tiek žiniasklaidos priemonėse, tiek atsispindi įvairiuose dokumentuose.

Lietuviai – Rusijos tėvynainiai?
Žvelgiant į viešai prieinamus dokumentus akivaizdu, kad Rusijos užsienio reikalų veiklos prioritetas – Lietuva. Manoma, kad posovietinėms šalims lengviausia daryti įtaką, nes tokio likimo valstybių gyventojų mąstymas yra paveiktas ilgo okupacijos laikotarpio. Žodžiu, žmonių suvokimas apie istoriją, kultūrinius reiškinius ir galiausiai – net jų elgesys yra pakitęs. Todėl tokius asmenis paveikti yra daug lengviau negu tuos, kurie ilgos okupacijos nepatyrė.
Kaip besivadintų Rusijos imperija – carine Rusija, Sovietų sąjunga ar Rusijos Federacija, joje visada buvo galima įžvelgti imperijos bruožų. Iš istorijos puikiai prisimename, kad imperija turi demonstruoti galią, plėstis, nes kitaip ji nustoja egzistuoti ir subyra. Šiandien aiškiai matyti, kad plėtimosi procesai vyksta, galios demonstravimas taip pat, vadinasi, grėsmė neišvengiama.

Tą patvirtina ir Rusijos Federacijos nacionalinė doktrina, kurioje įtvirtinta galimybė rusams kištis į kitų valstybių reikalus. Dokumente tai įvardijama kaip tėvynainių gynimas. Spėkite, ką Rusijos gyventojai laiko tėvynainiais – lietuvius.

Atrodo, kad praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, bet lietuviai vis tiek laikomi Rusijos Federacijos tėvynainiais, nes tai žmonės, kurie gimė Sovietų sąjungos laikais. Tų žmonių vaikai arba iš Rusijos į Lietuvą atvykę gyventi asmenys tai pat priskiriami tėvynainiams, ir net jeigu jie puikiai jaučiasi būdami Lietuvos piliečiais, ruso akimis, Lietuva ir jos gyventojai vis tiek yra sudėtinė Rusijos dalis.

Rusai nori, kad tai pripažintų ir kitos šalys bei pati Lietuva. Todėl kuria nebūtas istorijas, naujienas ir jas skelbia per įvairius kanalus: televiziją, internetą, radiją, spaudą, filmus ir t. t.

Ragina kritiškai mąstyti
Per medijas skleidžiama propaganda taikomasi į Lietuvos politiką, istoriją, kultūrą, sportą, tautines bendrijas, Lietuvos narystę NATO, Lietuvos ir Lenkijos santykius ir t. t.

Pavyzdžiui, žiniasklaidoje nesunku rasti informacijos, kurioje skelbiama, esą jungtis prie NATO nėra prasmės, nes tai tėra betikslė organizacija, kuri tik siurbia narių pinigus ir pan.

Matyti, kad ši informacija veikia, nes ne visos šalys ryžtasi prisijungti prie bendrų pajėgumų, o ir lietuviai nevengia tarpusavyje pakalbėti, kad iš NATO Lietuvai jokios naudos.

Vis dėlto T. Čeponis ramina ir sako, kad viskas nėra labai blogai. Lietuva kovoja su priešiška propaganda ir tai jai neblogai sekasi. Anot jo, pas mus netrūksta specialistų, kurie geba atskirti ir pastebėti tiek informacines, tiek psichologines atakas. Tarp jų yra nemažai politologų, politikų, įvairių organizacijos atstovų, karių. Žodžiu, pažinimo stadiją jau esame įveikę. Plačiai taikoma ir antroji stadija. Visuomenė yra informuojama apie šalyje plintančius propagandos atvejus. Ši informacija nuo mūsų nėra slepiama, todėl žmonės tampa atsparesni ir atsargiau reaguoja į skleidžiamą informaciją.

Specialistas sako, kad su propaganda kovojama ir naudojantis šalies įstatymais. Pavyzdžiui, iš kanalų, kuriose yra skleidžiamas visiškas melas, atimama licencija. O propagandą skleidžiantys asmenys pakliūva į teisėsaugos specialistų akiratį.

Reziumuodamas komunikacijos specialistas pabrėžia, kad viskas priklauso ir nuo kiekvieno gyventojo individualiai. Negalima tikėti viskuo, ką mums sako aplinkiniai, reikia išsiugdyti gebėjimą kritiškai ir racionaliai mąstyti.