Šiuo metu net du trečdaliai jaunuolių (nuo 15 iki 24 metų) yra neaktyvūs darbo rinkoje – nei dirba, nei ieško darbo. Ekonomistų teigimu, taip yra ne dėl to, kad šalyje trūktų darbo. Pagrindinė problema ta, jog jaunimas nenori dirbti, be to, puoselėja pernelyg didelius lūkesčius. Pavyzdžiui, iš karto svajoja tapti įmonių vadovais ir uždirbti milijonus. Situaciją apsunkina ir vidurinio lavinimo, profesinių bei aukštųjų mokyklų nesusikalbėjimas. Šalyje nevyksta specialistų poreikio planavimas. Ruošiami pertekliniai socialinių sričių specialistai, nors iš tiesų trūksta tiksliuosius mokslus išmanančiųjų. Verslininkai sako, kad kai kurie studentai nėra tinkamai pasiruošę darbo rinkai. Jiems trūksta praktinių žinių ir noro jų įgyti dar studijų metu.

Pateikia penkias priežastis
Ekonomistas Nerijus Mačiulis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad jauni žmonės darbo rinkoje nėra aktyvūs mažiausiai dėl penkių priežasčių. Pirma, Lietuvoje moksleiviai mokyklą pradeda lankyti vėliau nei galėtų, tai yra, septynerių metų, kai tuo tarpu kitose šalyse – sulaukę penkerių, o kai kur – net ketverių metų. Antra, Lietuvos moksleiviai per ilgai atostogauja. Pas mus vasaros poilsis trunka trylika savaičių, nors galbūt užtektų šešių. Trečia, Lietuvoje dirbtinai ir be reikalo ištęstos ir universitetinės studijos. Beveik visose ES valstybėse bakalauro studijos tose mokslo kryptyse, kur įmanoma, trunka trejus metus, o Lietuvoje – ketverius. Magistrantūros studijos daugelyje ES šalių trunka nuo metų iki pusantrų, Lietuvoje – beveik visur dvejus metus. Ketvirta, absoliuti dauguma mokyklą baigusių jaunuolių renkasi aukštąjį, o ne profesinį išsilavinimą. Deja, neretai universiteto ar kolegijos diplomą gavę jaunuoliai darbo rinkoje dirba darbus, kuriems reikia profesinio, o ne universitetinio ugdymo. Galiausiai – studijos Lietuvoje retai yra suderinamos su dalyvavimu darbo rinkoje. Mažiau nei dešimtadalis jaunuolių Lietuvoje tuo pačiu metu ir mokosi, ir dirba. Palyginkime, šias dvi veiklas derinančių jaunuolių Olandijoje, Šveicarijoje ar Danijoje yra apie 40 proc.

Prestižas nusveria praktiškumą
„Situacija galbūt pasikeistų, jeigu moksleiviai mokyklą pradėtų lankyti anksčiau ir taip ilgai neatostogautų. Tokios ilgos vasaros atostogos būtų pateisinamos, jeigu jų metu jaunuoliai turėtų pakankamą pasirinkimą įperkamų neformalaus ugdymo alternatyvų“, – tvirtina N. Mačiulis.

Mokyklos turėtų užtikrinti, kad moksleiviai įgytų gebėjimus, kurių XXI a. reikia labiausiai. Greitai darbuotojams teks konkuruoti su išmaniosiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu, todėl svarbiausia nesistengti visko mokytis atmintinai, bet įgyti kuo daugiau kognityvinių gebėjimų. Taip pat mokytojai turėtų labiau skatinti kūrybiškumą, gebėjimą identifikuoti problemas, ieškoti inovatyvių problemos sprendimo būdų. Žodžiu, svarbiausia įgyti tokius gebėjimus, kurių kompiuteris galbūt dar ilgą laiką neturės. Specialisto nuomone, jaunimas galbūt greičiau integruotųsi į darbo rinką, jeigu taip ilgai nesimokytų aukštosiose mokyklose. Gaila, tačiau universitetai nėra suinteresuoti koncentruoti studijų į trumpesnį laikotarpį. Taip yra, nes universitetų pajamos priklauso nuo to, kiek laiko studentas praleidžia mokymo institucijoje.

Ne ką mažesnė bėda yra ta, kad jauni žmonės neskuba įgyti profesinio išsilavinimo. Neretai prestižo ir statuso kriterijus nusveria praktiškumą. „Reikia pripažinti, kad ne visi jauni žmonės turi pakankamai kompetencijų, kad galėtų studijuoti universitetuose. Problema ta, kad universitetai priima mokytis visus norinčius. Gaila, kad nemotyvuoti asmenys negauna maksimalios naudos iš tokių studijų ir tik iššvaisto savo laiką bei pinigus“, – sako N. Mačiulis. Deja, mūsų šalyje apie profesines studijas yra susidariusi nepalanki nuomonė. Jauni žmonės nori mokytis universitetuose ir kolegijose nepaisant to, kad pabaigus tokio pobūdžio institucijas, įsidarbinimo galimybių nepadaugėja.

Anot specialisto, jaunuoliai greičiau pasidarytų karjerą ir uždirbtų daugiau, jeigu pasirinktų profesines studijas ir įgytų konkretų amatą. Taip pat jeigu prieš pasirinkdami specialybę atkreiptų dėmesį į darbo rinkos poreikius.

Ekonomistas sako, kad jeigu šalyje pradeda trūkti tam tikros srities specialistų, susidaro nenormalios situacijos, kai pavyzdžiui, statybininkai uždirba daugiau nei universitetuose dirbantys profesoriai.

„Galbūt laikui bėgant žmonės supras, kad santechnikai, suvirintojai, šaltkalviai uždirba daugiau negu nereikalingą specialybę įgiję asmenys. Norėtųsi, kad profesinį išsilavinimą rinktųsi nebūtinai tik manantys, jog neturi kitų alternatyvų“, – viliasi pašnekovas.

Nežino, ko nori
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (ŠPPAR) prezidentas Vidmantas Japertas pritaria minčiai, kad verslui nebūtinai reikalingi tik asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą. „Manau, kad jaunimo noras mokytis universitetuose yra perdėtas. Suprantu, kad tai yra prestižas, bet reikia suprasti, jog kai kurių specialistų yra per daug“, – kalba ŠPPAR prezidentas.

Jis sako, kad šiandien verslui labiausiai trūksta inžinierių, savo sritį gerai išmanančių IT specialistų ir, be abejo, profesinį išsilavinimą turinčių asmenų.

Pašnekovas pritaria minčiai, kad jaunuoliai neskuba įsitvirtinti darbo rinkoje, nes pernelyg ilgai užsibūna aukštosiose mokyklose. Jeigu jauni žmonės studijuotų tikrai žinodami, ko nori, ir savo ateitį sietų su pasirinkta specialybe, tuomet viskas būtų gerai. Tačiau kai kurie jaunuoliai tik apsimeta, kad mokosi, ir tuo pačiu metu niekur nedirba. Taip jie susikuria papildomų problemų, nes vėliau jiems integruotis į darbo rinką tampa daug sunkiau. „Vieša paslaptis, kad darbdaviai iš darbuotojų reikalauja praktinių žinių. Būtent praktinių žinių trūkumas lemia priežastis, kodėl studijas baigę jaunuoliai vėliau neranda darbo“, – pabrėžia V. Japertas. Jis siūlo įgyti praktinių žinių atliekant praktikas įvairiose įmonėse. Tačiau jaunuoliai šia galimybe pernelyg nesižavi. Neretai jie nenori dirbti nemokamai, o praktikas atlieka tik dėl to, kad to reikalauja aukštoji mokykla.

Žodžiu, tuomet nemotyvuoti studentai įmonei nesukuria jokios pridėtinės vertės, atima kitų darbuotojų laiką ir patys nieko neišmoksta. Tuo tarpu labiau motyvuoti turi potencialią galimybę ko nors išmokti ir galbūt ateityje toje vietoje įsidarbinti.

Trūksta praktinių žinių
Vis dėlto neaišku, ar iš praktikų grįžę studentai savo įgytas žinias toliau tobulina aukštosiose mokyklose. Verslininkas pastebi, kad ne visos universitetų programos yra orientuotos į būsimą karjeros vietą. Neretai jaunuoliams suteikiamos tik abstrakčios žinios, kurios ne visada įsidarbinus yra panaudojamos.

Aukštosios mokyklos šią bėdą bando spręsti siūlydamos patiems verslininkams apmokyti potencialius darbuotojus. Tačiau ši alternatyva domina ne visus. „Studentas įmonei ne visada sukuria pridėtinę vertę, o pačiai įmonei už studentų apmokymą nėra sumokama. Be to, darbdavys nėra garantuotas, kad praktinių žinių įgijęs asmuo toliau toje įmonėje dirbs“, – pagrindines priežastis, kodėl verslininkai kartais nesutinka apmokyti studento, dėsto ŠPPAR prezidentas.

Žodžiu, visi labiau išloštų jeigu būtų pasirašoma trišalė sutartis tarp įmonės, universiteto ir studento. Tuomet visos šalys žinotų, ko siekia, ir potencialūs darbdaviai būtų labiau pasiryžę investuoti į studento žinias. Pašnekovas svarsto, kad jaunuoliai neskuba ieškoti darbo, nes juos pernelyg ilgai išlaiko tėvai. Jeigu tėvai pilnametystės sulaukusias savo atžalas skatintų pinigus užsidirbti patiems, tuomet jauni žmonės anksčiau atrastų savo gyvenimo kelią ir integruotųsi į darbo rinką. Taip pat jis įžvelgia ydų valstybės politikoje. Pavyzdžiui, valstybė turėtų skatinti jaunų žmonių veiklumą, o ne jiems dalyti pašalpas. „Suprantu, kad po mokslų reikia pailsėti, bet pati didžiausia klaida, kurią absolventas gali padaryti, tai iš karto po studijų prisiregistruoti darbo biržoje. Už dyką teikiamos pašalpos gali galutinai panaikinti norą dirbti“, – svarsto V. Japertas.

Net du trečdaliai jaunuolių yra neaktyvūs darbo rinkoje – nei dirba, nei ieško darbo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.