Senatvės niekas nelaukia. Neretai savo mintyse ir vaizduotėje šį laikotarpį nuspalviname pernelyg baugiomis spalvomis arba artėjančią ateitį idealizuojame. Taip nutinka dėl to, kad mums trūksta žinių apie tai, kas yra senatvė. Be to, neteisingą mąstymą susikuriame ir kliaudamiesi vyraujančiais stereotipais. Manome, kad senas žmogus – būtinai bambeklis, piktas, menko proto ir, žinoma, nelaimingas. Specialistai tam prieštarauja ir sako, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir mąstymo. Psichologų teigimu, lengviau priimsime senatvę, jeigu pažinsime save, harmoningai gyvensime su savimi ir gamta.

Serga tiek jauni, tiek seni
Šiaulių centro poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja Regina Januškienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad netiesa, jog pensinio amžiaus žmonės serga dažniau už kitus. Tiesiog jie lankosi poliklinikoje, kad sumažintų rimtų ligų tikimybę.

Kaip žinia, šio amžiaus žmonės mažiau juda, ne visuomet vartoja visavertį maistą. Todėl jiems patartina reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją.

Vis dėlto gydytoja pastebi, kad neretai pensininkai lankosi pas specialistą ne todėl, kad prastai jaučiasi, bet tiesiog norėdami pabendrauti ar gauti konsultaciją jiems rūpimais klausimais.

„Žmonės nori su mumis daugiau pabendrauti. Gaila, tačiau gydytojai, slaugytojai turi labai daug darbo, todėl ne visada pavyksta pacientui skirti daugiau laiko“, – tvirtina R. Januškienė.

Gydytoja pabrėžia, kad gyventojai ilgiau išliks sveiki, jeigu atsisakys žalingų įpročių, laikysis sveiko gyvenimo būdo, atliks ligų profilaktiką. Pensinio amžiaus žmogui patartina periodiškai matuoti kraujospūdį, pulsą, atlikti kraujo tyrimus. Taip pat rekomenduojama nevartoti riebaus maisto, gyventi fiziškai aktyvesnį gyvenimą, išlaikyti normalų kūno svorį.

Pagalbą priima ne iš visų
Šiaulių socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorė Rita Kukanauzienė antrina, kad seneliai nebūtinai yra tik likimo nuskriausti žmonės. Kai kurie iš tiesų sunkiau gyvena, negali savimi visiškai pasirūpinti, tačiau tarp jų yra ir tokių, kurie myli gyvenimą ir džiaugiasi kiekviena jo akimirka.

Pašnekovė pasakoja, kad seneliams socialiniai darbuotojai dažniausiai padeda nusipirkti maisto ir vaistų. Lydi pas gydytojus, sutvarko kambarius, padeda sumokėti įvairius mokesčius, sutvarkyti kompensacijos dokumentus ir pan. Žodžiu, atlieka tokias paslaugas, kurios tuo metu žmogui yra pačios reikalingiausios.

„Tie, kurie patys kreipiasi į mus pagalbos, ją priima ir dėl to nesigėdija. Galbūt tik tie, kurie dar nėra visiškai pensinio amžiaus, šiek tiek gėdijasi savo negalios ir pan. Tačiau po mėnesio jie tampa kur kas drąsesni ir patys pasako, ko jiems labiausiai trūksta“, – pasakoja R. Kukanauzienė.

Socialinio darbo organizatorė sako, kad senelius giminaičiai aplanko tik savaitgaliais. Todėl jie priversti pagalbos kreiptis į specialistus. Vis dėlto į savo namus jie bet ko iš gatvės nepriima. Pensinio amžiaus žmonės baiminasi sukčių, todėl priima pagalbą tik iš tų, kuriuos gerai pažįsta, arba žino, kad tai tikrai yra oficialiai dirbantis asmuo.

Nors nuobodžiauja – nesiruošia nieko keisti
Socialinio darbo organizatorė sako, kad seneliai yra labai išsiilgę bendravimo. Pasitaiko atvejų, kai jie paprašo pagalbos, nes tiesiog nori su kuo nors pakalbėti. Netrūksta ir šiek tiek piktybiškų asmenų.
„Kai kurie jų į mus žiūri kaip į žemesnės klasės atstovus. Laiko mus valytojomis, net su pirštu parodo ką daryti“, – atvirauja ji.

Moteris pasakoja, kad yra ir tokių, kurie nuolat skundžiasi, jog jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Tokiais atvejais socialiniai darbuotojai kviečia juos apsilankyti socialinių paslaugų centre ir prisidėti prie dainavimo, mezgimo, lipdymo ir t. t. būrelių.

„Atsiunčiame net savo transportą. Seneliams tereikia nulipti laiptais ir prisidėti prie kitų. Tačiau prie šių veiklų prisideda tik keletas žmonių. Sako, kad pagalvos, bet taip ir nepasirodo. Manau, kad viskas priklauso ne nuo amžiaus, bet mąstymo ir žmogaus būdo“, – svarsto centro darbuotoja.

Senėjimas – nėra liga
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis sako, kad pagrindinė problema yra ta, kad didelė dalis žmonių apskritai nesuvokia, kas yra senatvė. Žinoma, nerealu, kad mes visi tapsime psichologais, bet bent jau bendrąjį supratimą reikia turėti.

„Pas mus senas žmogus dažnai suvokiamas kaip ligotas. Iš dalies tai yra teisybė, nes dalis vyresnio amžiaus žmonių turi ne tik prastesnę sveikatą, bet ir serga įvairiomis ligomis, susijusiomis su amžiumi. Tačiau jeigu mes šiek tiek teisingiau suprastumėme senatvę, tai pastebėtumėme, kad ji tarsi susideda iš dvejų dalių: ligos ir natūralaus senėjimo“, – išskiria psichologas.

Pavyzdžiui, žmogaus akys pradeda senti kone nuo gimimo, bet regos sutrikimais vieni skundžiasi dažniau, kiti – rečiau. Akinių kartais prireikia ne tik seneliui, bet ir vaikui.

Natūralu, kad sergantis asmuo, kuris nuolat guli lovoje, negyvena aktyvaus seksualinio gyvenimo. Tačiau jeigu žmogus neserga, poreikis intymumui išlieka. Šie pavyzdžiai, leidžia kitaip pažiūrėti į senatvę. Žodžiu, nepaisant vienodo amžiaus, žmonės gali gyventi visiškai skirtingą gyvenimą. Natūralus senėjimas – nėra liga. Tiesiog tuomet keičiasi kai kurios funkcijos.

„Ligoniui mes nustatome vienus apribojimus ir reikalavimus, o kai procesai suvokiami kaip natūralus intensyvumo mažėjimas, tada mums nekyla mintis pasakyti, kad tu esi senas. Todėl jeigu mes nepainiosime ligos su senatve, tada tiek senelių, tiek aplinkinių žmonių požiūris į save ir kitus bus teisingesnis“, – paaiškina G. Navaitis.

Nori, bet bijo būti tarp jaunesnių
Vis dėlto situacijos nereikėtų suabsoliutinti. Yra vienišų, sunkiai sergančių senelių, kurie gaudami tik 200 eurų pensiją negali savimi pasirūpinti. Tačiau yra ir tokių, kurie būdami pensininkais gyvena daug geriau nei jaunystėje.

Natūralu, kad vyresnio amžiaus žmogaus poreikiai skiriasi nuo jauno. Pavyzdžiui, seneliams nebereikia sukti galvos dėl būsto, studijų, vaikų priežiūros. Jie turi sukaupę visą reikalingą turtą, tereikia atnaujinti vieną, kitą buitinį prietaisą. Tad vieniems galbūt iki laimės terūksta skrydžio į egzotinius kraštus, kitiems – maisto ir vaistų.

Bet kuriuo atveju seneliai, kaip ir visi kiti žmonės, nori sulaukti aplinkinių dėmesio. Pavyzdžiui, kartais močiutė paskambina savo anūkui ir skundžiasi, kad prastai jaučiasi, nors iš tiesų jai tereikia su kuo nors pasikalbėti.

Profesorius svarsto, kad galbūt skundžiantis siekiama sulaukti daugiau dėmesio.     Tik perspėja, kad tai ne pats geriausias būdas į save atkreipti dėmesį: „Jeigu močiutė užuot pasiskundusi būtų pasakiusi, kad rytoj planuoja iškepti ypatingą pyragą, manau, kad tuomet anūką jai būtų daug lengviau pasikviesti, nei tikintis, jog jis ateis jos slaugyti.“
Svarbiausia neapsiriboti vien tik savimi, stengtis palaikyti ryšius su aplinkiniais ir nuolat juos puoselėti.

Ragina atsikratyti stereotipų
Gyvenimo kokybė senatvėje priklauso ne tik nuo materialių dalykų. Seneliai bijo suvaikėti, tapti nekūrybiški, neproduktyvūs, likti vieniši ir pan.

Profesoriaus teigimu, jausti tokias baimes yra natūralu. Todėl itin svarbu, kad vyresnio amžiaus žmogus kiek galėdamas plėstų savo bendravimo ratą ir nepradėtų pats savęs riboti.

Pavyzdžiui, kavinėse lankosi daug įvairaus amžiaus žmonių. O vyresnių nei 60 m. –  praktiškai nematyti. Ir tai tikrai ne vien ekonominė problema. Puodelį arbatos kavinėje kartkartėmis gali sau leisti ir senjoras.

Tačiau visuomenėje gajūs stereotipai, senų žmonių nepriėmimas, nemokėjimas prisitaikyti prie jų poreikių stumia juos iš miesto centro į periferiją. Skandinavijos šalyje labai daug senų žmonių matyti gatvėse su vežimėliais, vaikštynėmis ir pan. Kodėl pas mus jie neina? Turbūt bijo, kaip į juos bus žiūrima. Senoliai atsisako to, ko galbūt labai norėtų, vien dėl to, kad tai būtų neįprasta.

„Toks elgesys slepia dideles psichologines problemas. Čia yra du pasirinkimai: save laikyti senu ir sakyti, kad gyvenimas jau baigiasi, arba manyti, kad dabar galiu pagyventi savo malonumui. Žmogus pats gali save nukreipti tiek į vieną, tiek į kitą pusę“, – pabrėžia psichologas.

Neabejotinai senstant taip pat galima jaustis laimingam. Tereikia savęs paklausti, o kas man teikia laimės.

Senstant taip pat galima jaustis laimingam.
Artūro STAPONKAUS nuotr.