Vakar buvo minima Duonos diena. Sakoma, jog naminės duonos skonis – tai tikrasis mūsų gyvenimo skonis. Dabar jau mažai kas savo namuose kepa, o ir daugelis net nesugeba išsikepti tikros naminės duonos, kai prieš keletą dešimtmečių šiokia ar tokia šeimininkė duoną kepė. Kvapi, natūraliai subrandinta naminė duonelė šiandien be vargo atkeliauja ant mūsų vaišių stalo, todėl Šiaulių „Aušros“ muziejaus edukacinių programų kuratorė, muziejininkė Laimutė Tomkuvienė pastebi, jog nebeliko pagarbos duonai. Seniau nė trupinėlio duonos neišmesdavo, nes žmonės taupydavo ir ją gerbdavo, todėl muziejininkė pataria kiekvienai šeimai bent kartą pabandyti iškepti savo šeimos duoną, gal tada atsiras ir pagarba.

Duonos trūkumas – negarbė šeimai
„Duonele kiekviena šeima seniau rūpindavosi pati, nes kokį derlių užsiaugindavo, tokią ir duoną valgydavo. Ir kiekvienų namų duonos skonis priklausydavo nuo derliaus. Žemaitijoje labiausiai buvo mėgstama ir sočiausia laikoma ruginė duona. Jei kartais trūkdavo ruginių miltų, įminkydavo kitų turimų. Sunkmečio laiku, kai trūko miltų, kepdavo nesijotų grūdų – vadinamą bėralinę duoną. Kiekvienos šeimos rūpestis buvo, kad duonelės nepritrūktų, nes tai negarbė šeimai. Galime sakyti, kad XIX amžiaus pabaigoje duona buvo kone pagrindinis maistas. Trūko maisto, todėl neretai žmonės jautė alkį. Nebuvo iš ko persivalgyti ar net sočiai pavalgyti. Šalia duonos ant stalo buvo dedama tai, ką ta šeima užsiaugindavo. Ne kasdien ir mėsos ant stalo rasdavo. Dažniausiai paršiuką papjaudavo tik prieš didžiąsias šventes“, – pasakoja L. Tomkuvienė.

Per kiekvieną valgymą duona garbingai gulėdavo ant stalo ir kiekvienam būdavo atriekiama pakankamai duonos. Pasak muziejininkės, net istoriniuose šaltiniuose minima, kad ko buvo, ko nebuvo, tačiau duonos visiems užteko. Taip pat minima, kad net plutelė ir kiekvienas trupinėlis buvo suvalgomas, nes tada žmonės jautė begalinę pagarbą duonai.

„Badas ir nepriteklius vertė gerbti duoną. Nebuvo mados, kai duona kvepėjo kiekvienuose namuose, ją išmesti ar duoti gyvuliukams. Šie dalykai atėjo žymiai vėliau. Dabar duona kepama kepyklose, todėl iš tikrųjų ji tapo bevertė. Tačiau niekas savo rankų keptos duonelės niekada nemėtė. Tikriausiai ne vienas girdėjo aukso žodžius, kad nukritusią duonelę pakėlus reikia nupūsti, pabučiuoti ir suvalgyti. Seniau dar ir persižegnodavo pakeltą riekę“, – sako muziejininkė.

Šeimos gerovė atspindėjo duonos skonį
Kai kurie ir dabar kepa savo šeimos duoną, tačiau tokių vienetai. Tačiau seniau kepamos duonos ritualas turėjo ir sakralinę reikšmę. Net pats duonkubilis, kurio nevalia plauti, eidavo iš kartos į kartą. Taip tėvai mokydavo vaikus duonos kepimo ritualo. Ilgaamžis tradicijų tęstinumas, pasak L. Tomkuvienės, ir kuria šeimos duoną.

„O kokia kepama duona – ar saldi, ar skani, o gal rūgšti, aplinkiniai spręsdavo ne pagal tikrą duonos skonį, o pagal tai, kaip ta šeima gyvena. Jei šeima tvarkinga, jos darbai klostosi, auginami padoriai vaikai, jų ir duona skani. Dažniausiai girdavo ne pačią šeimą, o duoną. Jei šeima apsileidusi, niekur nesuspėja ir dar prie tinginio, tuomet sakydavo, kad jų duona rūgšti ir tokių šeimų dukterys nebuvo imamos į marčias“, – pasakoja muziejininkė.

Dabar duonų įvairovė lepina mūsų gomurius, todėl, anot muziejininkės, natūralu, kad kiekvienas gali ir noriai renkasi pagal savo skonį duoną.

„Norėtųsi, kad šiuolaikiniai žmonės vis dar trokštų išsikepti savo šeimos naminę duoną. Nes namuose kepta ir savo rankomis, rūpesčiu bei laukimu sukurta duona įgauna didžiulę vertę, nei ta, kurią galima nusipirkti. Duonos kepimas visiems prieinamas. Jei anuomet šiokia ar tokia moteris gebėjo išsikepti duoną, tai ir dabar norint galima ją kepti. Dabar žmonės išrankesni ir valgo maistą įvertinę jį vizualiai, kai seniau net ir ne visai vykusią duoną šeima iš pagarbos maistui valgydavo. Tačiau jei namuose šilta ir jauku, duonelė gerai užklostyta, ji gerai iškyla ir iškepusi yra skani“, – sako L. Tomkuvienė.

Natūralus raugas ir duonos kepimas
Žaliūkų malūno sodyboje natūralus duonos raugas gyvuoja jau penktus metus. Edukacinių užsiėmimų metu, kai muziejininkė pasakoja apie duonos kepimą, moko, kaip patiems išsikepti duoną, paprašius noriai dalijasi raugu. Pasak L. Tomkuvienės, užtenka trijų šaukštų raugo, kad būtų galima užsimaišyti savo duoną.

„Tačiau jei nėra iš kur gauti duonos raugo, jį galima pasigaminti patiems. Tereikia būti kantriems ir išlaukti.

Paprasčiausiai į dubenėlį įpylus stiklinę miltų sumaišius su šiltu vandenuku reikia laukti porą dienų, kada prasideda rūgimas. Uždengus rankšluosčiu, kasdien raugas gavęs naują šaukštą miltų gauna darbo ir toliau rūgsta. Jau 7–9 dieną raugas turi kvepėti duona. Tokį paruoštą raugą galime naudoti duonos maišymui ir ją pernakt pakildinus kitą dieną išsikepti.

Nuo senų laikų pagrindiniai duonos skanintojai – kmynai. Kai kur užplikomi kmynai ir su nuoviru įmaišomi į duoną. Druskos ar cukraus skaninimas priklauso nuo kiekvieno valgytojo atskirai“, – sako muziejininkė.

Jei norėsite kepaliuką duonos minkyti rankomis, reikės dėti daugiau miltų. Tačiau užmaišytą duoną rekomenduojama kepti aukštoje skardoje, kad ji turėtų vietos kilti. O kad iškepta duona būtų minkštesnė, dar karštą ją rekomenduojama apkloti šlapiu rankšluosčiu, kad garuodama suminkštėtų. Taip pat dabar labai dažnai, pasak L. Tomkuvienės, duonos pluta minkštinama sviestu.

„Galima sakyti, jog duona žmogų lydėjo nuo pat gimimo iki mirties. Duoną valgė jau mažas kūdikis. Mama pakramčiusi duonos ir įbėrusi cukraus, dėdavo ir lininį skudurėlį ir tokį čiulptuką duodavo vaikui. Iš anytos pasakojimų žinau, kad seniau tėvai rytą atnešdavo į lovą duonos ir eidavo darbus dirbti, o kai namai sušildavo, tada keldavosi vaikai. Taip pat senas paprotys numirus ant stalo dėti kuo daugiau duonos. Toks ženklas rodė, kad žmogus pasiturintis“, – pasakoja muziejininkė.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus edukacinių programų kuratorė, muziejininkė L. Tomkuvienė pataria kiekvienai šeimai pabandyti išsikepti savo šeimos duoną.
Asmeninio archyvo nuotr.