Eidamas 88-uosius metus trečiadienį mirė profesorius, orkestrų vadovas, smuikininkas, pasaulyje pripažintas dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Šiaulių miesto garbės pilietis Saulius Sondeckis.

Šiaulietis
Žurnalisto Sauliaus, smuikininko Pauliaus ir violončelisto Vytauto tėvas S. Sondeckis gimė 1928 m. spalio 11 d. Šiauliuose Lietuvos politinio veikėjo Jackaus Sondeckio-Sondos ir Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojos Rozalijos Sondeckienės šeimoje. 1935–1944 m. jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje (dabar – J. Janonio gimnazija), 1946–1947 m. – Vilniaus vidurinėje mokykloje. 1947–1952 m. studijavo LSSR konservatorijos Aleksandro Livonto smuiko klasėje. 1952–1959 m. pradėjo dirbti Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, nuo 1955 m. – M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstytoju, nuo 1957 m. – LSSR konservatorijoje dėstytoju. 1957–1960 m. S. Sondeckis mokėsi Maskvos konservatorijos neakivaizdinėje aspirantūroje. 1959–1987 m. jis buvo LSSR konservatorijos styginių instrumentų katedros vedėju, nuo 1977 m. – profesoriumi.

Maestro
Nuo 1955 m. S. Sondeckis vadovavo M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui, su juo 1976 m. Berlyno Herberto fon Karajano jaunimo orkestrų konkurse laimėjo pirmąją vietą. 1960 m. balandžio 23 d. maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo iki orkestro likvidavimo (2004 m.). Nuo 1989 m. jis buvo Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) valstybinio Ermitažo orkestro „Camerata Sankt Peterburg“ vadovas, nuo 2004 m. –  kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ kviestinis dirigentas, 2005 m. – Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovas.

S. Sondeckis dirigavo daugelio šalių orkestrams, buvo daugelio tarptautinių konkursų žiuri narys. Nuo 1966 m. Naujamečių koncertų Lietuvoje, „Nakties serenadų“ Palangos Tiškevičiaus rūmų rozarijuje, kamerinės muzikos festivalio Vilniuje, S. Sondeckio festivalio Šiauliuose iniciatorius ir vadovas. 2010 m. jo vardu pavadinta Šiaulių konservatorija.

Maestro sulaukė pačių aukščiausių įvertinimų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: 1971 m. LSSR valstybinė premija; 1974 m. LSSR liaudies artistas; 1980 m. SSRS liaudies artistas; 1987 m. SSRS valstybinė premija; 1994 m. DLK Gedimino 5 laipsnio ordinas; 1997 m. DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas; 1998 m. Lietuvos vyriausybės premija; Lietuvos muzikų sąjungos garbės narys; 1999 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija; 1999 m. birželio 16 d. pirmasis Šiaulių universiteto garbės daktaras; 2000 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto garbės pilietis; 2002 m. Sausio 13-osios atminimo medalis; 2002 m. Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas (Estija); 2003 m. Pirmos klasės Austrijos garbės kryžius; 2003 m. Lietuvos muzikos akademijos garbės daktaras; 2006 m. Sankt Peterburgo muzikos akademijos garbės profesorius; 2009 m. Garbės ordinas (Rusija).

Prisiminimai
Maestro S. Sondeckis ne kartą yra davęs interviu „Šiaulių naujienoms“. Tad keletas iš jų.

„Mano jaunystė ir patys šilčiausi prisiminimai visada susiję su Šiauliais – mano gimtine. Aš pradėjau savo muzikos mokslus čia, šitoje muzikos mokymo įstaigoje (dabar S. Sondeckio menų gimnazija), kartu su kitais, todėl ir galiu vadinti save vienu iš pirmųjų konservatorijos mokinių.

Antra vertus, čia mano gimtinė, čia mano Alma Mater. Su labai garbinga Šiaulių konservatorija mane sieja artimas ryšys ne tik todėl, kad esu vienas iš pirmųjų tos iš Klaipėdos 1939 metais perkeltos mokyklos mokinių, bet ir tai, kad visą laiką buvau tampriai su šita mokymo įstaiga susijęs: čia dažnai atvykdavau, bendraudavau ir su mokiniais, ir su mokytojais, būdavau ir valstybinių egzaminų komisijos pirmininku. Ir visokiais kitais būdais dalyvavau šitos mokyklos kūrybinėje veikloje“.

„Man nuo vaikystės, nežinau, nuo kada, buvo potraukis klasikinei muzikai. Gal man buvo devyneri, kai parašiau laišką iškeverzotomis raidėmis į Radiofoną – paprašiau atlikti radijo pageidavimų koncerte Franso Šuberto „Muzikinį momentą“ ir pasirašiau „Sauliukas iš Šiaulių“. Kadangi dažniausiai vaikai prašydavo šiaip dainelių, tai radijo diktorius pasakė: „Sauliukas iš Šiaulių prašo... Mes norime jį pagirti už gerą muzikinį skonį“. Aš tuo metu gal tik smuiku šiek tiek buvau pradėjęs groti ir va – gavau tokį pagyrimą.

Man iš tikrųjų tada patiko tokia muzika, aš ją gaudžiau. Mano mama buvo gimnazijos (dabar – J. Janonio) mokytoja ir jai reikėdavo kai kada šokių vakaruose budėti. Kai ji ten mane kartais pasiimdavo, nors ir graži buvo ta šokių lengvoji muzika, bet man buvo liūdna. Man linksma vaikystėje buvo klausyti V. A. Mocarto simfoninės muzikos. Tuo metu per radiją perduodavo daug geros muzikos, tik aparatai buvo prasti – traškėdavo, braškėdavo, sunku buvo stotį nustatyti. Kartais „Traviatą“ groja, o aš negaliu radijo sureguliuoti.

Kas ką anksčiau atradome, aš nežinau. Bet muzika kaip profesija... Aš norėjau, bet nedrįsau svajoti, kad muzika bus mano profesija.

Manau, kad galėjau likti laimingas muzikos diletantas, jei ne istoriniai posūkiai. Kai aš baigiau gimnaziją, mano tėvas buvo emigravęs, o reikėjo socialinės kilmės charakteristikos, kurią turėjo tvirtinti partijos komiteto pirmasis sekretorius. Buvo 1946 metai ir su tokia charakteristika į universitetą patekti šansų neturėjau, bet į konservatoriją priėmė. Mes tik penki įstojome į pirmąjį kursą. Taip aš tapau muzikantu, nors visapusiškai buvau aktyvus: dalyvavau ir literatūros būrelio veikloje, ir sporto – juk buvau ir miesto krepšinio rinktinėje. Ir muzika buvo vienas iš interesų. Paskui gyvenimas pasisuko ir aš to nesigailiu“.

„Dirigentas yra muzikos režisierius. Režisuoja muzikinę dramaturgiją. Kompozitorius parašo muzikinį kūrinį, kaip ir V. Šekspyras – pjesę, bet kūrinio traktuočių gali būti labai įvairių. Vienas režisierius iškelia vienas detales, kitas kitaip pasuka, kažką paryškina, kažką mažiau. Nuo to priklauso atlikimo koncepcija, nors tekstas ir nesikeičia. Mums, profesionalams, svarbiausia – atlikimo detalės. Sakykime, Liudvigo van Bethoveno simfonijas aš žinau atmintinai, tai man įdomu, kaip kitų dirigentų pasukta ta vieta, kokiu tempu čia prieita.

Be to, dirigentas yra ir pedagogas. Yra dirigentų – tik interpretatorių. Tai kviestiniai dirigentai. Ką tik grįžau iš Odesos, ten turėjau koncertą su garsiais „Maskvos virtuozais“ – Vladimiro Spivakovo orkestru. Turėjau vieną repeticiją: atėjau, parepetavau, pasakiau, ko noriu, ir jie padarė tą visą mano režisūrą. Su dideliais meistrais labai trumpa ir aiški kalba, nes ugdyti jų sugebėjimų nereikia. Kai sudarau savo kolektyvą, tai turiu atlikėjus išugdyti. Būtent mano kelias į dirigavimą ir ėjo per pedagogiką.

Aš buvau smuiko pedagogas, nes baigiau konservatoriją kaip smuikininkas. Beugdant smuikininkus man pasiūlė M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių orkestrą. Pradėjau nuo tokio orkestro, kaip ir šiandien Nijolė Prascevičienė, ir priėjau iki H. fon Karajano aukso medalio. Ugdydamas orkestrą augau ir pats.

Man gyvenime pavyko. Vienas žymiausių pasaulyje dirigentų Igoris Markevičius, rusų kilmės, 1963-iaisiais sutiko pusę metų nemokamai Maskvoje mokyti grupę dirigentų. Aš pakliuvau į tą grupę, kurioje buvo trylika žmonių iš visos Sąjungos – geriausių Maskvos, Peterburgo konservatorijų studentų. (Mane todėl atrinko, kad sėkmingai pasirodžiau su savo moksleivių orkestru Maskvoje – 1963 metų sausio mėnesį.) Taip pusę metų Maskvoje gavau pamokas iš geriausių pasaulio pedagogų. I. Markevičius ir jo asistentas Otas Vemeris Miuleris (dabar – pagrindinis dirigavimo profesorius JAV) mokė mus šešis mėnesius, po šešias dienas per savaitę, po šešias valandas kasdien. Jei ne tas pusmetis, aš, kaip dirigentas, karjeros nebūčiau galėjęs padaryti, o būčiau likęs tik orkestro pedagogas“.

„Man, kaip ir visiems žmonėms, muzika yra didelis džiaugsmo ir estetinio pasitenkinimo šaltinis. Bet gali būti, kad man yra šiek tiek kitaip nei jums, ne profesionalams, nes man tai galų gale yra mano profesija, mano darbas. Galbūt man kartais tą džiaugsmą patirti yra sunkiau nei jums, nes atsiranda visokių profesinių kabliukų. Sakykime, nepakankamai aukšto lygio atlikimas, kažkokios grubios klaidos... Gal mes, profesionalai, ta prasme esame labiau nuskriausti nei jūs, mėgėjai. Jūs kaip vaikai iš karto priimate arba ne, o mums kaip gurmanams būna truputėlį sunkiau. Aš labai pavydžiu ir labai džiaugiuosi ta mėgėjų laime – suvokti muziką savaip, kaip nori, kaip išgyveni“.