„Kiekviena diena lyg maratonas. Bėgam ir bėgam. Reikia skubėti, reikia gyventi greitai, čia ir dabar. Šiandien pasiektą asmeninį rekordą ryt būtinai sumalsim į miltus. Reikia griebti rieškučiomis daug, kol gyvi, kol galim... O ką mes kiekvienas matome šiandien, šią akimirką? Kokią kuriame ateitį nebūdami šiandien?“ – klausia kuršėnietė psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė.

Deja, savo skubėjimą, neišsipildžiusius lūkesčius mes sukrauname ir savo vaikams. Mums vaiko ateitis rūpi. Juk išsilavinimas – geriausia investicija: po pamokų šokių būrelis, užsienio kalbų mokyklėkė, savaitgaliais treniruotės...

Kokius klausimus vakare dažniausiai užduodame savo vaikui? „Pamokas paruošei? Ar susiradai pratybas rytojui? Būreliui batelius nepamiršai?“
O ko nori vaikas šiandien, kodėl surūgęs murkso ant sofos, – nė nepastebėjom...

Vaiko atostogos – ne lygtims spręsti
Psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė dalijasi nugirstu sūnaus ir mamos  pokalbiu: „Nespėjai išmokti spręsti lygčių? Atostogos netrukus. Pasėdėsi.... Dar pasikartosi daugybos lentelę, anglų žodžius...“ „Mam, bet aš pažadėjau Dariui, atvažiuosiu, įsirengsim palėpę, žvejosim...“

Taigi moksleivių atostogos. Tarsi galybė laiko pasikartoti, patobulinti, išmokti.

„Įdomu, ar suaugusieji atostogų metu skuba repetuoti savo darbų? Ar kirpėja apkerpa visus kaimynus? Ar gaisrininkas traukia vandens žarną ir gesina įsivaizduojamą gaisrą? Tai kodėl iš pačių mažiausiųjų to reikalaujame?

Manau, išmokti plaukti, važiuoti dviračiu, iškepti obuolių pyragą ar išmokti spręsti kiemo draugų konfliktus yra lygiai taip pat svarbu kaip akademinės žinios! – teigia D. Grakauskaitė-Šličienė. –
Linkiu visiems maksimaliai pasimėgauti ATOSTOGOMIS.“

Ar būreliai vaikui – poilsis?
Turime prisipažinti, jog neretai pamirštame, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir pailsėti, teigiama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešime spaudai. Jame  psichologė Jūratė Marcinkevičienė pabrėžia, kad būreliai vaikui ne visada yra poilsis, nes čia irgi tenka mokytis, įtempti protą ir fizines jėgas.

,,Būreliai – veiklos keitimas, čia nėra namų darbų (ne visada), nėra vertinimų (taip pat ne visada). Yra intensyvios popamokinės veiklos: muzikos pamokos, šokiai, sportas, kur reikia rezultatų. Tai vertinčiau kaip aktyvų laisvalaikį. Jeigu vaikas patenkintas, ,,pravėdina“ galvą, vadinčiau poilsiu nuo kitos veiklos, pvz. mokyklos, bet reikia atsižvelgti, ar vaikui ši veikla pareiga, ar malonumas. Negalima jo versti ,,ilsėtis“, kaip jam nemalonu.

Ypač blogai, kai tėvai taip realizuoja save: vaikas nori šokti, o tėvas verčia lankyti boksą. Tėvai turi lūkesčių, ignoruodami vaiko savitumą, vaikas to būrelio lankymą mato kaip pareigą, bijo nuvilti tėvus. Tėvai turi matyti vaiko savastį, pavyzdžiui, judriam vaikui didesnį malonumą teiks sportas, galimybė „išsikrauti“ fiziškai nei piešimas“, – užsimena J. Marcinkevičienė.  

Nieko neveikti – ar taip blogai?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė svarsto, gal reikėtų pirmiausia pagalvoti, ar vaikas nepavargo ir su juo aptarti, kaip jam geriausia pailsėti.  

,,Jeigu vaikas, atrodytų, ,,nieko neveikia“, tėvai skuba jį pamokyti: užsiimk kuo nors, neslampinėk, susitvarkyk, jeigu neturi ką veikti, išvesk šunį. Ar vaikui tai poilsis? Vienam poilsis yra pagulinėjimas, spalvinimas – veikla, kuri nereikalauja protinio ir fizinio įsitempimo. Pasiūlymas išvesti šunį – jei vaikas taip atitrūks nuo ,,darbinių“ minčių, tai poilsis, bet jeigu jis po kūno kultūros pamokos – vargu ar pasivaikščiojimas su šuniuku bus poilsis“, – svarsto psichologė.

Pasak jos, suaugusieji gali matyti „nieko neveikimą“, o vaikui „panirimas“ į save leidžia pailsėti psichiškai.“

Psichologė siūlo kūrybiškai žvelgti į vaiko nuobodžiavimą, kai jo nedomina būreliai, kai mažesnieji vaikai ignoruoja, tėvų manymu, net itin gerus žaislus. Ne vienas girdėjome pasakojimų apie vaikystę kaime pas senelius, kur buvo nuobodu, nes su vaiku užsiimti jie neturėjo laiko, tik vesdavosi vaiką visur kartu.  

„Dešimtmetis berniukas iš medžio žievių susigalvojo daryti laivelius, juos plukdė veršelių girdykloje, pastatė tvorelę prie serbentų, kad šie nelinktų. Nuobodžiaujantis vaikas pasirausė senoje dėžėje ir rado senelio laikų knygą su neregėtu užrašu ,,Elementorius“, dar įdomiau buvo jį paskaityti. Taip iš nuobodumo atsirado daug veiklos, – teigia psichologė. –  Panašiai yra ir su dabartiniais vaikais: mergaitė, ignoruodama brangių lėlių lentyną, iš šaliko kuria skrybėlę, berniukas iš dirželio daro trasą mašinėlei.“

Taigi iš nuobodumo neretai randasi kūrybiškumas. Pasak psichologės, vaikų kūrybiškumas sprendžiant, kaip jiems ilsėtis – beribis, tereikia netrukdyti. Jei vaikas klausia, ką veikti, reikėtų susilaikyti nuo siūlymų. Taip vaikas pats galvos, kuo užsiimti. Nuolat sulaukiantis siūlymų, tikėtina, ir ateityje nerodys iniciatyvos generuoti savo idėjas.

Kiek kitaip yra su paaugliais. „Pastebima, kad vos nereikia atlikti jokios pareigos, jie ,,lenda“ į internetą. Tai nei gerai, nei blogai, žiūrint, kaip tai veikia vaiką – jeigu tai laiko ,,stūmimas“ rašinėjant žinutes ,,ką tu?“, tai gali virsti įpročiu ,,užmušti laiką“, bet kryptingas skatinimas iš to gali užauginti IT specialistą, žurnalistą, interneto svetainių administratorių“, – teigia J. Marcinkevičienė.

Ar leisti ilsėtis su draugais?
Į šį klausimą psichologė J. Marcinkevičienė atsako: „taip, leisti“. Tik tėvai turi prisiimti atsakomybę už tokio poilsio kokybę ir poveikį vaikui. Penkiametis, stebimas suaugusiųjų, pailsi žaisdamas su draugais, bet paauglio savarankišką poilsį būtina kontroliuoti: reikėtų išmokyti jį saikingai priimti draugų nuomonę, kad poilsis su jais netaptų pagunda įklimpti į priklausomybes ar net nusikaltimus. ,,Matykite, ar paauglys moka draugams sakyti ,,ne“, ar jis per stipriai nepaveiktas grupės lyderio, o gal pats linkęs diktuoti bendraamžiams ne visai tinkamas taisykles“, – pataria psichologė.

Išgirskime savo vaikus
Kiekvienas vaikas savaip pakelia fizinį, protinį ir emocinį krūvį. Kas suaugusiam lengva, vaikui gali būti sunku – net pramogų vietose matome ,,besispyriojančius“ vaikus, informacijos gausa vaiką vargina“, – pastebi J. Marcinkevičienė.

Pasak psichologės, vyresni vaikai moka išsakyti nuovargį, pasirinkti poilsio būdą: pagulinėti, panaršyti internete, gal pasigaminti mėgstamą patiekalą, t. y. užsiimti tuo, kas nereikalauja įtampos. o mažesni vaikai, darželinukai, nemoka žodžiais išsakyti nuovargio ir jo priežasčių. Darželyje juk taip pat vyksta intensyvus ugdymo procesas, nesvarbu, kad tai vyksta per žaidimą. Vaikas mokomas raidžių, mintinai mokosi eilėraščių, sportuoja, visą dieną leidžia bendraamžių būryje, kur nuolat reikia prisitaikyti ir bendrauti, o mažyliui tai yra darbas.

„Mažylį reikia stebėti – kodėl irzlus ar mieguistas, ir iš to daryti išvadas: gal vaiką panešioti ar leisti pabūti vienam, o ne po darželio skubinti į anglų kalbos pamokėlę ar baseiną, – pataria psichologė. – Prisiminkim: kas suaugusiam yra poilsis, vaikui gali būti darbas. Pavyzdžiui, giminių šventės, kur reikia vykti pasipuošus, mandagiai elgtis, saugotis neištepti puošnių rūbų, laikytis stalo etiketo, suaugusius džiugina, o bet kokio amžiaus vaiką gali išvarginti.“

Negalima ignoruoti vaiko sakymo, kad pavargo. Blogiausia atsakyti: ,,Nuo ko pavargai, juk tik trys pamokos buvo, ir tai ne matematika.“ Taip vaikas sumenkinamas. Gal jis pavargo klausydamas mokytojos, nesuprato, kas dėstyta. Pervargimas gali silpninti vaiko imunitetą, sukelti kai kurias ligas: vaikas gali skųstis pilvo, galvos skausmais.  

J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad miegas yra būtinas poilsio procesui. Jeigu net ir paaugęs vaikas nori pamiegoti dieną, reiškia, jo toks organizmas ir tuomet dienos miego nereikėtų keisti kokia nors veikla, net ir žaidybine.

Tėvams būtina išlaikyti artimą ryšį su vaikais, domėtis jų laisvalaikiu, pomėgiais, draugais, sunkumais, įvertinti jo pasiekimus bei pastangas, sudaryti sąlygas įvairiapusiškam poilsiui ir jokiu būdu nesumenkinti vaiko, jeigu jis skundžiasi nuovargiu ar kurį laiką nenori jokios veiklos.

„Tikrą meilę savo vaikui galime parodyti labai paprastai, – sako ir D. Grakauskaitė-Šličienė. –  Suteikime laisvę būti paprastu vaiku, galimybę pažinti pasaulį patiems. Leiskime patiems spręsti, kokius būrelius norės lankyti, kaip pailsėti. Ir draugus leiskime rinktis patiems. Kalbėkimės su savo vaikais. Tik ne pamokslaukime, o išklausykime.“