Prieš 700 metų garsusis viduramžių Italijos poetas Dante Alighieri užbaigė pasaulinį literatūros šedevrą – poemą „Dieviškoji komedija“. Šis kūrinys įkvėpė daugybę skaitytojų ir menininkų apmąstyti žmogaus dvasinio nuopolio kelią,  suvokti būties prasmę. Ir šiais laikais susidūrę su neįprastais sunkumais neretai pasakome: perėjau devynis pragaro ratus.

Filosofinė šio kūrinio gelmė įtraukė Vilniaus dailės akademijos profesorių tapytoją Giedrių Kazimierėną ir Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, pirmą kartą turime galimybę pamatyti 10 monumentalių tapybos darbų ciklą „Pragaro giesmės“.

Parodos autorius mielai atsakinėjo į žurnalistų ir parodos lankytojų klausimus, jo pasisakymus papildė  dailėtyrininkas Vilniaus dailės akademijos galerijos „Titanikas“ direktorius dr. Vidas Poškus. Pateikiame skaitytojams šiek tiek sutrumpintą pokalbį.

– Šiauliuose jūsų kūryba eksponuojama pirmą kartą. Kaip jaučiatės?
– Prieš kiekvieną parodą dailininkas jaučiasi bjauriai, nejaukiai. Slegia  atsakomybė. Buvo neramu, kaip darbai nepažįstamoje  erdvėje atrodys, ar sutilps.

Bet man kartais sekasi. Taip atsitiko, kad Dantei rugsėjo mėnesį sukako 700 metų, kaip tik tuo metu, kai  „Titanike“ veikė mano paroda. Dabar vėl  esu palepintas, nustebęs, kad gražiai „Laiptų galerijoje“ ekspozicija padaryta. Antras sėkmės dalykas – čia tilpo mano paveikslai, tarsi šis pastatas kaip tik jiems paruoštas. Noriu padėkoti visiems prie eksponavimo prisidėjusiems.

Prieš kelias savaites pirmąsyk šis ciklas Vilniuje eksponuotas, todėl pamažu nurimstu, dabar jau darbai ir autorius truputėlį tolsta vieni nuo kitų. Kol tapai, būni savo kūrinius įsimylėjęs, paskui vyksta skyrybos. Paveikslas pradeda savo gyvenimą. Kad sudegintų, žinoma, nenorėčiau. Bet jei taip atsitiktų – ką padarysi. Geriau gražiai sudegintas negu negražiai pelytų kur nors užmestas.

– Kaip kilo mintis imtis Dantės temos?
– Esu  klasikinis tapytojas: drobė, aliejus – mėgstama technika. Visą gyvenimą tapau, kaip mokė Antanas Gudaitis, prie vieno paveikslo dirbu kelerius metus. Parodų buvo daug – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Skaičius nebesvarbus, nes man jau 73 metai.

Pastaruoju metu gilinausi į Lietuvos istorinę tematiką, tapydamas mūsų herojus prie molberto praleidau 17 metų. Pajutau, kokias gelmes gali atverti reikšminga tema, tad  išdrįsau prisiliesti ir prie ,,Dieviškosios komedijos“.

Kodėl Dantė? Ne todėl, kad žymus rašytojas, genialus poetas. Dantę palietė daugybė meistrų: Mikelandželas, S. Botičeli, G. Dorė, A. Delakrua, Rodenas. Ypač mane paveikė, kurti paakino S. Dali iliustracijos... Dantė yra nuostabi proga kalbėti apie savo laikmetį, vidaus problemas, esmines būties problemas: prasmė, nuodėmė, atgaila. Žmogaus atsakomybės tema įdomu.

Tai bendražmogoškos temos, aktualios visais laikais. Būtų didžiausias nesiskaitymas su Dante, jei sakytume, kad „Pragare“ Dantė vaizduoja kažkokius blogiečius, o mes – geriečiai. Deja, problema sudėtingesnė. Visos aktualijos, net  politinės ar  ekologinės, gimsta mūsų sielose. Tikriausiai „Pragaro“ ir „Rojaus“ elementų yra mūsų viduje. Dantė vaizduoja mus visus.

Mes atpratę žiūrėti į save kaip į bėdų šaltinį, kaltiname valdžią, kultūrą, epochos politinį kontekstą, ką nors kita. Aišku, nejauku prisipažinti, kad mūsų sieloje yra pragaro intonacijų. Bandome nustumti – tai ne aš...

2014–2021 metais sukurtą dešimties drobių ciklą sudaro 7 paveikslai pagal Dantės „Dieviškosios komedijos“ pirmosios dalies „Pragaras“ pasirinktas 7 giesmes („Kokonai“, „Ištvirkėliai“, „Savižudžiai“, „Veidmainiai“, „Išdavikai“, „Prekiautojai bažnytinėmis apeigomis“, „Paniekinę Dievą, gamtą ir meną“) ir 3 paveikslai iš antrosios dalies „Skaistykla“ („Pavyduoliai“, „Išpuikėliai“, „Pavydo mišios“). Juose kalbu apie šiuolaikinį pasaulį, savo epochą.

– Paveiksluose matome skaistyklą, vartus į pragarą ir patį pragarą. Kodėl nepasiekiamas rojus?
– Apsidairiau ir neišdrįsau liesti „Rojaus“. Šiuolaikiniame pasauly kabo Pragaro ir Skaistyklos dvasia. Vargu ar sugebėtume suvokti signalus, kurie skamba „Rojaus“ dalyje. Dantė parašė poemą kaip paminklą savo meilei Beatričei. Reikia taip mylėti, reikia taip tikėti, kad galėtum pajusti, suvokti. Vargu ar šiuolaikinis žmogus tai sugeba.
Mane domino psichologiniai motyvai, kurie gyvena mumyse: veidmainiškumas, didybės manija, pavydas klesti, bet mums atrodo, kad esame tokie nekalti. Kaltas kažkas kitas. Mane domina motyvai, susiję su žmogaus psichologija.

Tapydamas įsivaizdavau save. Kiekviena nuodėmė – dalelė manęs. Žiūrovų, manau, bus, kurie pabandys šias nuodėmas taikyti ne kaimynui, o pirmiausia sau. Sunku, bet įmanoma.

 – Įspūdingo dydžio paveikslai iš tolo patraukia spalvomis, ryškiomis figūromis, o kai prieini, randi daugybę smulkių detalių. Per kiek laiko šie monumentalūs darbai sukurti?
– Nuo didumo paveikslo gerumas nepriklauso. Gali būti mažame plote koncentruotai puiki mintis išsakyta, gali didelis kūrinys būti tuščias, išskydęs. Meno vertė taip pat nepriklauso nuo laiko, kiek tapyta.

Viso ciklo kūrimas – figūratyvas, detalės, apmąstymas – užtruko 7 metus. Vienam paveikslui – maždaug 2 metai. Mus A. Gudaitis mokė taip, kad paveikslas turi patraukti. Dar nežinai, kas pavaizduota, o didžiosios dėmės tave veikia. Didžioji plastika turi patraukti, o gurmanas prikišęs nosį irgi ras, ką patyrinėti. Geras paveikslas turi būti įdomus iš toli ir iš arti.

Publikai labai įdomu detalės, ornamentika, bet yra pavojus nusaldinti. Aš bijojau, kad nebūtų per daug gražu. Paveiksle turi būti rūstybės dvelksmas.

Kai kuriuose paveiksluose daug puošnių liturginių drabužių, pvz. „Veidmainiai“. Tai pirmas ciklo paveikslas, jame išryškinamas kontrastas tarp rafinuotai tviskančios išorės ir nykaus švininio vidaus. Dariau ne šiaip auksinius gaubtus, o ypatingus ornamentais ištapytus drabužius – tai gražbylystės, veidmainiškumo ženklas. Spindinčių gaubtų vidus padengtas švinu. Po apsimestinai puošnia iškalba, oria išvaizda slypi tuščia dvasia.

– Giesmė paprastai yra šlovinantis žanras. Kokia pavadinimo „Pragaro giesmės“ prasmė – išaukštinti nuodėmę ar įspėti: įsižiūrėk į save, žmogau?
– Mano paveikslai turi daugiasluoksnes prasmes. Faktiškai prasmė gali būti ir tokia, ir tokia. Palieku žiūrovams spręsti, palieku jį sudirgintą, bet laisvą. Norisi intelektualaus, mąstančio žiūrovo. Dantė ir dailininkas kviečia paieškoti problemos savyje. Jei kalba apie veidmainius, tai ne apie kažkokius kitus blogiečius, bet apie tai, kas yra manyje. Jei žiūrovas intelektualiai gyvas, bus pajėgus peržengti tą saugią ribą – gal broleli, ir aš esu veidmainis...

Papasakoti labai nuosekliai apie bet kurį paveikslą būtų sudėtinga, gal ir nereikia. Nėra siužeto. Šiuolaikinio meno kūrinys pateikia provokatyvius punktyrus, nukreipia žiūrovo suvokimą tam tikra kryptimi ir palieka savarankiškai medituoti. Vaizdai padeda žvelgti į mūsų pasaulio aktualijas.

– Poveikis išties stiprus. Atrodo, laikote save maištininku. Ar pasaulis be vilties? Ar dar tikite, kad menas gali išgelbėti?
– Maištininku? Laikau. Mano užduotis –  atspindėti Dantę, savo laikmetį ir dailininko asmenybę, t. y. save. Visuose kūriniuose šie trys sandai egzistuoja. O kas kitas išgelbės pasaulį, jeigu ne menas? Toks, kaip M. Diušano – ne. O kaip Čiurlionio, Renuaro – išgelbės.

Tarkim, vienas iš įdomiausių, nešantis didžiulę įtampą paveikslas „Paniekinę gamtą, Dievą ir meną“ (Canto XIV. Pragaras. „Maištas“). Viršuje pavaizduotas Kristaus veidas, kokį nutapė Dantės amžininkas Antonello da Messina. Žemiau Kazimiro Malevičiaus „Juodasis kvadratas“. Kodėl sudėjau šiuos motyvus? Kodėl sugretinu Kristų ir „Juodąjį kvadratą“? Kodėl ant visų
 krinta ugninės snaigės?

K. Malevičius apie savo kvadratą sakė: „Žiūriu į tą juodą erdvę, kaip žmonės kažkada žiūrėdavo į Kristaus veidą.“ Dar K. Malevičius yra pasakęs, kad vaizduojamąjį meną reikia nužudyti, įdėti į karstą ir užklijuoti juoduoju kvadratu. Ir dar, kad praeities epochos yra mirusios, menas negyvas, jį reikia sunaikinti, nusigręžti nuo jo. Rubenso paveikslų pelenai būtų žymiai įdomesni nei jo darbai. Šitos idėjos išsakytos 1915 metais artėjant Spalio revoliucijai.

Čia reikėtų pridėti ir F. Ničę, kuris teigė, kad Dievas mirė, jo nėra. Kuriamas „naujas žmogus“, naujam žmogui reikia „naujo meno“. Toks K. Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ kontekstas. Apačioje matyti šių idėjų tęsinys – „Fluksus“. Prisimename kūrinį „Degtukų dėžutė“, už kurį A. Zuokas sumokėjo  milijonus litų. Jurgio Mačiūno idėja – eini per pasaulį ir padegi bet kurį meno kūrinį –Čiurlionio, Botičelio, Gudaičio... Kai nebelieka degtukų, paskutiniu degtuku padegi dėžutę. Liepsnų liepsnos motyvas nukreipia mąstyti, nėra ką pasakoti. Kur link mes judame? Dievo nereikia? Nereikia meno? Koks mūsų kultūros, civilizacijos likimas?

– Paveiksluose figūros labai tikroviškos, bet drauge ir mistiškos. Smulkiosios detalės irgi ne vien dėl estetikos, jos turi nemenką prasminį svorį. Būtina nemažai žinoti, kad suprastum simboliką. Gal tie tekstai prie paveikslų rodo nepasitikėjimą žiūrovu?
– Jokiu būdu. Nemanau, kad kiekvienas imsis skaityti tekstus, juk ne dėl to ateiname į parodą. Tekstai tik tam, kad žiūrovas neieškotų siužeto, kurio čia nėra. Vis dėlto tikiuosi pastabaus, mąstančio žiūrovo. Norisi pabėgti nuo tiesmuko pasaulio vaizdavimo. Bukas realizmas apriboja. Realizme Europa plūduriavo kelis šimtmečius, tai nėra įdomu. Įdomiau, kai yra laisvė suvokti, mąstyti. Dantė padeda mums vaizduoti, analizuoti savo pasaulį.

Įstabu, kad ir prieš 700 metų buvo manoma, kad pragaras – vieta, kur kenčia tie, kas nepadarė nei gero, nei blogo: Canto II. Pragaro prieangis. „Kokonai“. Virš įėjimo užrašas: „Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.“ Kokonas – metafora, nuostabi idėja. Įlendi į savo pasaulėlį ir niekur nesikiši. Kaip manote, kiek tokių prisitaikėlių mūsų Lietuvoje? Spalvos iš Sicilijos – Etnos ugnikalnio lavos ir skurdžios augmenijos. Kairėje auksinis tuščiaviduris nimbas. Prisitaikėliai pasmerkti amžinai būti tarp pragaro ir dangaus. Antai vyskupas su sparneliais – iš viduramžių estetikos. Katedrose vaizduojami panašūs griliai – pabaisos. Įpaišai tokių smulkmenų, susipina tikrovė, mistika, fantazija.

Savižudybės tema labai mums skaudi. Savižudžiai paveiksle „Miškas“ (CANTO XV. Pragaras. „Miškas“) virsta keistais medžiais, jų šakose lizdus suka piktos dvasios harpijos. Atmesti Dievo dovaną-gyvybę – sunki nuodėmė pagal Dantę. Vienam iš nusidėjėlių ant kaklo kaip girnapusė kabo „Madona su kūdikėliu“, IX a. ikona, kitaip dar vadinama „Ji, kuri rodo kelią“. Ši ikona yra  Šv. Morkaus katedroje, Venecijoje. Per sunki našta yra krikščioniška idėja, kad gyvybė – Dievo dovana, vertybė, už kurią esi atsakingas. Kai kalbame apie savižudybę, galime ne tik apie konkretų žmogų kalbėti. Gali būti civilizacijos ar tautos išnykimas. Gal ir Lietuva panašius dalykus išgyvena. Kai negerbiame savo kultūros, savo esmės, kokiu keliu einame?

Dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus: „Ši ekspozicija stebėtinai sutilpo, vizualiai gerai atrodo. Monumentalumas ją sieja su sienine tapyba. Antra vertus, ankštumas net sustiprina Pragaro įspūdį – tarsi girdisi dantų griežimas, kaulų traškėjimas ir dejonės. Nutapyti savojo pragaro versiją – aktuali tema, kaip prieš septynis šimtus metų, taip ir dabar. Profesorius Giedrius Kazimierėnas priklauso tai kategorijai menininkų, kurie numato ateitį, strateguoja. Šis ciklas pradėtas, kai apie covido pandemiją nė sapnuoti niekas nesapnavo, o atsirado paroda mus visus ištikusio pragaro kontekste ir jos aktualumas stiprėja.

G. Kazimierėnas yra figūratyvinis tapytojas – žmogaus figūra yra jo tapybos plastinis ir semantinis elementas. Žmogaus struktūra, figūra – kenčianti, besidžiaugianti, jų gestai ir judesiai sukuria dramatinę kiekvieno konkretaus paveikslo įtampą. G. Kazimierėno tapybos darbų ciklas ne veltui yra pavadintas „Giesmėmis“. Figūros gestikuliuoja, kuria pantomimos teatrą, jauti muzikinį ritmą Tai antikinių sirenų giesmėms prilygstanti dermė: beprotiškai gražu ir svaigiai žudo.

Tapytojo darbus vadinčiau ne tiek „Pragaru“, kiek  „Bakchanalija“, puota, kurioje karaliauja spalvos. Jomis pabrėžiama žemiškojo gyvenimo tuštybė. Antano Gudaičio lietuviškos tapybos mokyklos bruožas – spalva. Menininkas tiesiog „kaifuoja“, hedonistiškai džiaugiasi, mėgaujasi  spalvų deriniais. Kadangi paroda buvo pas mus „Titanike“, visą mėnesį galėjau matyti, analizuoti – skanus pojūtis, tikra spalvų fiesta.

Į šiuos paveikslus galima žiūrėti kaip į abstrakčias kompozicijas, spalvines pievas, kuriose malonu kentauriškai pasiganyti. Judesiai, ritmas – tiesiog pantomimos teatras, kalbantis  apie patirtis, apie tai, kaip mes išgyvename ar išgyvensime kiekvienas savo pragarus.“

Parodos momentai.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

G. Kazimierėnas: „Mano užduotis – atspindėti Dantę, savo laikmetį ir dailininko asmenybę, tai yra, save.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Paroda atidaryta (iš kairės): dailėtyrininkas dr. V. Poškus, J. Ališauskienė, prof. G. Kazimierėnas.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.