Praktiškai kas antra Lietuvoje sudaryta santuoka baigiasi skyrybomis. Deja, bet ne visi sutuoktiniai išsiskiria taikiai. Daug dažniau poros plūsta vienas kitą ir teismo salėje elgiasi lyg mūšio lauke. Dėl to didžiausias stresas tenka vaikams. Kodėl taip yra ir ką būtų galima pakeisti?

Kaltina nebūtais dalykais
„Tėvų skyrybų procesas turbūt yra vienas sudėtingiausių momentų šeimoje. Nesu matęs nė vienų skyrybų, kur būtų taikiai paspaudžiamos rankos ir ramiai išeinama. Tai sunkus krizinis išgyvenimas, neretai užstringantis tam tikroje vietoje. Tas užstrigimas kartais kainuoja labai brangiai ne kam nors kitam, o vaikams“, – kalba Seimo Sveikatos reikalų komiteto Psichikos sveikatos pakomitečio pirmininkas, Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narys, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.

Anot jo, skyrybų metu vaikai susiduria su įvairiomis problemomis. Pirmiausia tėvai teisminį procesą išnaudoja ne kažkokių teisinių aplinkybių išsiaiškinimui, bet vaikų dalyboms: „Vaikas tampa daiktu, kurio reikia prisiplėšti daugiau. Vaiku naudojamasi kaip įrankiu, kad kuo daugiau laiko būtų praleista su juo, nes tai reiškia, kad besirūpinančiam vaiku reikės mažiau prisidėti finansiškai. Ir taip prasideda mūšis.“

Psichiatro aiškinimu, tokiais atvejais tėvai stengiasi įrodyti, kad globai yra vienas už kitą tinkamesni ir taip įsisuka į neefektingą teismų karuselę. Ilgiausia byla, kurią jam teko stebėti, truko septynerius metus. Kol tėvai vaikščiojo po teismus, vaikui teko lankytis pas psichologus ir ne dėl to, kad turėjo problemų, o todėl, jog to pageidavo vienas iš tėvų.

„Vienam iš tėvų atrodo, kad psichologas turi pakeisti vaiko nusistatymą prieš jį. Pageidauja, kad vaikas jam nebejaustų pykčio, pagiežos, nusistatymo ir, jeigu psichologas pareiškia, jog viskas vyksta ne taip, jis yra pakeičiamas kitu“, – sakė L. Slušnys.

Pašnekovo pastebėjimu, lankytis pas psichologus dažniausiai reikalauja būtent tie tėvai, kurie patys nemoka palaikyti šilto, empatiško kontakto. Užuot įsiklausę, jie mieliau vienas kitą kaltina vaikų nuteikinėjimu ir nenustoja tarpusavyje rietis.

„Esminė problema ta, kad šiandien teismų, demokratijos, psichologinės pagalbos sistemas mes pavertėme tarsi psichologinio smurto sistemomis, į kurias ilgam įtraukiami vaikai. Vietoje to, kad galėtų užsiimti savo kasdienine veikla, mokymusi, daugybė vaikų įpareigojami vaikščioti pas psichologus kaip į darbą, ir taip bandoma spręsti tėvų problemas“, – apgailestauja L. Slušnys.

Jo nuomone, reikia ieškoti būdų, kaip apsaugoti vaikus nuo betikslio siuntinėjimo pas psichologus, kitu atveju, prireikus tikros pagalbos, jau suaugę žmonės nebenorės jos ieškoti pas psichikos sveikatos specialistus.

Jaučia lojalumo konfliktą
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė patvirtina, kad konfliktinės situacijos gilėja ir jų ypač padaugėjo karantino metu.

Tai liudija ir tarnybai teikiamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimų skaičius. Per metus tarnyba vidutiniškai sulaukia apie 40 tūkst. pranešimų. Vien pirmąjį šių metų pusmetį jau sulaukė beveik – 20 tūkst.

Įdomu tai, kad praėjusiais metais ištuokų skaičius pasiekė beveik 8 tūkst. ir net 6 118 vaikų po ištuokos liko su vienu iš tėvų.

Direktorės teigimu, besiskiriantys vaikai dažniausiai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos, išlaikymo dydžio, kitų klausimų, susijusių su vaiku. Tokiais atvejais tarnybos specialistai pirmiausia ragina atsižvelgti į paties vaiko interesus ir išklausyti jo nuomonę.

„Padedant spręsti konfliktus, vaikai mums pasipasakoja, kad jaučia lojalumo konfliktą, gilų skausmą ir liūdesį, pyktį, nerimą, baimę, gėdą, prisiima perdėtą atsakomybę už suaugusiųjų problemas. Manau, šito pavyktų išvengti, jeigu tėvai labiau susikoncentruotų į vaiko poreikius, dalyvautų atvejo vadybos procese, priimtų specialistų teikiamą pagalbą“, – sako I. Skuodienė.

Vietoje taikos renkasi karą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Gediminas Sagatys išskyrė keturias priežastis, dėl kurių, jo nuomone, vaikai kenčia labiausiai. Pirmoji priežastis ta, kad tėvai kovoja dėl vaiko „mirk arba gyvenk“ karą, nes bijo jį prarasti. Antroji – tėvai pradeda naudotis vaiku procese kaip įrankiu. Bene banaliausia priežastis – kai skyrybų procese siekiama pasiekti geresnį turtinį rezultatą. Trečioji ir ketvirtoji priežastys yra susijusios su pačiu teismo procesu. Kai skyrybų procesas užsitęsia pernelyg ilgai – vaikas kenčia arba vaikas būna netinkamai įtraukiamas į skyrybų procesą. Siekiant pokyčių, išeitis tik viena – reikia kovoti su visomis išvardytomis priežastimis.

„Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai maksimaliai sulyginti tėvų teises tiek „de jure“, tiek „de facto“. Kai tėvai bus tikri, kad jų teisės, nepaisant to, su kuo bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, išliks vienodos, jie kovos ne taip aršiai, tai nebebus „mirk arba gyvenk“ klausimas“, – kalba G. Sagatys.

Teisėjo teigimu, šiuo požiūriu Lietuvos įstatymai yra pakankamai modernūs. Civiliniame kodekse aiškiai parašyta, kad nepaisant tėvų skyrybų, jų teisės ir pareigos išlieka vienodos, išskyrus vieną – tas tėvas arba mama, su kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, įgyja vaiko turto administravimo teisę. Ši civilinio kodekso norma, atrodo, yra pakankamai aiški, bet arba apie ją žmonės nežino, arba nenori žinoti, arba ja netiki.

„Šiuo požiūriu, teismų užduotis – suteikti jėgos tai normai ir, kai kyla panašaus pobūdžio ginčai, tą normą kartoti tol, kol galų gale visiems taps aišku, kad tai įprastinis, nekvestionuojamas dalykas“, – išeitį pateikia G. Sagatys.

Savo problemas užkrauna vaikams
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės aiškinimu, valstybė supranta, kad padėti reikia ne tik esantiems socialinėje rizikoje ir susiduriančiais su tam tikrais sunkumais, bet apskritai – visiems šalies piliečiams.

„Dėl tėvų lygiateisiškumo, mums stipriai kiša koją tarybinių laikų paveldas, kai būtent mamai buvo skiriami vaikai, o tėčiai turėjo juos išlaikyti finansiškai. Dar iš kartos į kartą mamos perduoda požiūrį, esą jeigu aš viena išauginau vaikus, tai išauginsi ir tu. Be to, nemažai žmonių turi iškreiptą pažintį su JAV teisine sistema. Įsivaizduoja, kad tas, kuriam bus priskirtos vaiko globos teisės, tas ir bus pagrindinis tėvas, nors Civiliniame kodekse aiškiai nurodyta, kad skyrybų atveju tėvų teisės ir pareigos išlieka lygios“, – priežastis, kodėl tėvai linkę tarpusavyje kariauti atskleidė E. Žiobienė.

Ji apgailestauja, kad prasidėjus skyrybų procesui, žmonės, kurie anksčiau vienas kitą mylėjo, tampa didžiausiais priešais, norinčiais nukirsti visus tarpusavio saitus: „Ne, jūs nenukirsite saitų, nes tėvų teisės yra ribojamos tik išskirtiniais atvejais. Bent jau iki tol, kol jūsų vaikui sukaks 18 metų, išliksite tėvais su visomis teisėmis ir pareigomis.“

Besiskiriančioms poroms ji linkėjo nepabijoti kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir dėl skyrybų pasitarti su specialistais. Taip pat pasinaudoti kitomis valstybės teikiamomis paslaugomis bei nepamiršti bendradarbiauti, nes priešingu atveju suteikta pagalba bus betikslė.

„Kai skyrybų procesas trunka labai ilgai, kartu su vaikais auga ir to pasekmės. Nerodant geranoriškumo, problemos tik įsisenėja ir jos tampa sunkiau išsprendžiamos. Todėl visiems patariu nebijoti ieškoti pagalbos ir savo problemas išspręsti, neužkraunant jų ant vaiko“, – sako E. Žiobienė.