Praėjusių metų pabaigoje atlikta apklausa parodė, jog Lietuva pirmauja tarp vartojančių alkoholį šalių. Per metus Lietuvoje vienam žmogui tenka maždaug 14 litrų alkoholio. Antroje vietoje – Austrija, po to rikiuojasi Estija, Čekija, kur vienas gyventojas suvartoja 11–12 l alkoholio per metus. Pastaraisiais metais Lietuvą drebinę kraupūs įvykiai tik įrodo, jog alkoholio problema mūsų šalyje itin opi ir situacija nė kiek negerėja. Vien Šiaulių priklausomybių ligų centre per metus gydomi apie 600 žmonių nuo alkoholizmo, o kiek dar jų nesigydo. Kad žmogus serga pajaučia tada, kai gerti nebegali, tačiau nebegali ir nustoti gerti. Tada pagalbos ranką tiesia Anoniminių alkoholikų grupės. Juk kad alkoholizmas yra rimta liga, visi žinome, tačiau ja nesergant sunku suvokti, ką jaučia ir apie ką galvoja į alkoholizmo liūną paniręs žmogus.

Tautvydas: „Kaip taip galėjau nusiristi“
AA grupės narys šiaulietis Tautvydas (vardas pakeistas) šiandien atvirauja ir prisipažįsta, kad jis alkoholikas, o alkoholizmas – liga.

„Kaip taip galėjau nusiristi. Per savo gyvenimą labai daug kartų elgiausi nesąžiningai, nes neklausiau savo artimųjų nuomonės. Galvojau, kad aš – Dievas. Kai tapo gyvenimas nevaldomas, supratau, jog reikia pagalbos. Taip prieš šešerius metus atradau AA grupę. Atėjęs į grupę išgirdau, kad visi tarytum kalba apie mane, nes mūsų istorijos labai panašios. Buvo atvejų, kai užgėręs atsiradau kitoje valstybėje ir nesuvokiau, kaip atsitiko, kad aš Prahoje. Visada teisindavausi, kad padauginau... Mokėjau save ginti ir sakydavau, jog kaimynas geria daugiau nei aš. Suprantu, kad nesergantys nesupras, ką patyriau, taip kaip aš nesuprantu žmonių, kurie serga cukriniu diabetu. Nesupratau ir savo brolio, kuris sirgo šizofrenija. Visada jam sakydavau kelkis ir eik kažką daryti“, – savo patirtimi dalijasi Tautvydas. Vyras pastebi, jog dažnai tenka jaustis kaip desantininkui, nuleistam į pasaulį, kuriame visi priešai. Ir jei neapsiginsi, pražūsi. Šiandien tą kovą Tautvydas įvardija liga.

„Mano gyvenimo faktai rodo, jog aš sergu, tik tai suvokiau gerokai per vėlai, kai praradau šeimą. Pamenu dieną, kai mane uždarė į sandėliuką, kad nenueičiau nusipirkti gerti, tačiau visą tą laiką sukosi viena mintis, kaip iš ten ištrūkti ir kaip išgerti. Buvo taip, kad negalėjau nei gerti, nei nebegerti. Ta būsena man primena, jog sergu. Mama sakydavo, kad tai yra apsileidimas iš meilės man... Mane žmona mylėjo ir nežinojo, ką su manimi daryti. Aš džiaugiuosi, kad girtas niekada nepaliečiau nei sūnaus, nei dukros. Alkoholizmas – klastinga liga ir niekada negali žinoti, ko iš jos tikėtis“, –  sako Tautvydas.

Tą dieną, kai po ilgų išgertuvių Tautvydas gulėjo lovoje merdintis ir iš mamos gavo raminamąjį vaistą, kad sveikata pagerėtų, prisimena su liūdesiu veide, nes tą kartą jis galėjo mirti. Po poros dienų išėjęs iš ligoninės Tautvydas jau kaip nugalėtojas draugams demonstravo kruvinus riešus ir jais didžiavosi.

„Man net gydytojas sakė, jog dar ne kartą grįšiu į gydymo įstaigą, tačiau buvau tikras, jog to nebus. Net mirties akivaizdoje aš negalėjau sustoti gerti. Buvo bandymų, kai stengiausi mesti gerti. Esu bandęs gerti tik silpnesnius gėrimus, tačiau tokie bandymai dabar tik kelia juoką, nors tą dieną galvojau, jog tai labai protingas sumanymas“, – prisimena Tautvydas.

Dabar į pasaulį blaiviomis akimis žvelgiantis Tautvydas atvirauja, jog nustojus gerti dar daug laiko reikėjo, kol atsistojo tvirtai ant kojų, nes artimieji nežinojo, kaip elgtis su blaiviu vyru šeimoje, o ir vaikai jau buvo įpratę matyti girtą tėvą.

Birutė: „Gerti pradėjau po vyro mirties“
„Per porą metų nusigėriau. Pastarieji metai buvo mano kelias į beprotybę. Buvau alkoholio vergė. Pradėjusi po nedaug gerti su kaimyne, vėliau gėriau viena namuose. Liga paūmėjo po vyro laidotuvių“, – taip savo istoriją pradėjo Birutė (vardas pakeistas).

Moteris prisimena, atėjus penktadieniui visada ruošdavosi išgertuvėms, tačiau savo bėdą slėpė. „Gerdavau viena ir namuose vaikščiodavau keliais, kad veido nesusidaužyčiau, nes žinojau, jog reikės eiti į darbą. Ir tai dažnėjo. Gėriau, rūkiau ir norėjau numirti. Bet kažkodėl norėdavau numirti naktį, kai užmigdavau. Prabudusi rytą norėdavau vėl gerti. Ir atėjo diena, kai negalėjau gerti ir negalėjau negerti. Tada jau nebenorėjau numirti, bet buvau pragėrusi save... Bijodavau važiuoti autobusu į darbą, nes nežinojau, ar pataikysiu užlipti ant laiptelio. Darbe slėpiausi. Gyvenimas apsivertė, kai mane užtiko sesuo su vyru. Buvo didžiulė gėda“, – prisimena Birutė.

Gyvenimą nemenkai sudrebino Birutės sesers parašyta žinutė, po kurios moteris ryžosi nueiti pas gydytoją. Toliau kelias vedė į Anoniminių alkoholikų grupę.

„AA grupėje išgirdau, jog tai yra liga. Išgirdau tai, jog taurelę aš pakeliu dar būdama blaiva... Nereikia gerti, jei negali. Eidama į grupės susitikimus gėdijausi sutikti pažįstamą, o kad tas pažįstamas serga ta pačia liga, nesuvokiau. Dabar esu blaivi alkoholikė, kuri turi savo nuomonę, gerbia save. Nuo tada atsirado kiti draugai, pomėgiai, pamačiau ryškias gyvenimo spalvas. Man reikėjo išmokti gyventi blaiviai. Supratau, kad aš galiu ir šokti, ir dainuoti blaiva. Noriu pasakyti visiems, kad reikia save mylėti“, – taip kalba jau besišypsanti Birutė.

Daug reikėjo laiko, kol artimieji patikėjo, jog Birutė nebevartoja alkoholio, tačiau šiandien ji pavyzdys kitiems.
„Esu pats sau daktaras ir mano ligos gydymas nieko nekainuoja. Išmokau tenkintis tuo, ką uždirbu, ir kiekviena diena, nes tai didžiulė gyvenimo dovana. Man Dievas davė galimybę pamatyti, kokį gyvenimą gyvenau ir kokį galiu gyventi“, – sako Birutė.

Simas: „Šiandien aš gyvenu, o anksčiau tik egzistavau“
Kad Simas (vardas pakeistas) yra alkoholikas, jis ilgai nepripažino. Vartoti alkoholį vyras pradėjo palyginti vėlai, nes griežtai laikė tėvai, turėjo papildomo užimtumo, sportavo. Ruošdamasis tarnauti armijoje Simas kurį laiką dirbo Kurtuvėnų girininkijoje, kirsdavo miškus. Ten pat nuomojosi kambarėlį. Pajutęs laisvę ir pradėjo išgėrinėti.

„Ne kartą mane leisgyvį sniege radę kolegos nešdavo butelį. Alkoholis mane išlaisvindavo. Neblaivus galėjau plėšti, vogti, buvau drąsus. Pradžioje gėrimų man buvo nesuprantama, kaip žmonės geria dvi dienas. Tačiau netrukus ir aš gėriau kartu su jais antrą dieną. Taip ir prasidėjo... Buvo pirma diena, antra, trečia“, – atviravo Simas.

Kai tik pradėdavo vemti, gerti sustodavo. Tada laukdavo tiek pat bemiegių naktų.

„Tikėjau kodais, torpedomis, tačiau padėdavo tik laikinai. Niekada nenorėjau nustoti gerti. Mano tikslas buvo išmokti gerti, kad galėčiau save kontroliuoti. Tačiau po kiekvieno kodo gerdavau vis daugiau, kai jau atsidūriau ir penktoje ištiso gėrimo dienoje...“ – prisimena Simas.

Kiekvienas, pasak Simo, turi savo dugną. Nors Simas nestovėjo prie konteinerio ir negėrė odekoloną, tačiau ne kartą rinko butelius, kai trūko pinigų alkoholiui. Alkoholis vos neišardė Simo šeimos. Po to atsirado sveikatos problemų, sekė teisių praradimas, kol galiausiai kilo mintis nusižudyti.

„Norėjosi sustoti, tačiau pačiam nepavyko. Kai gulėjau ligoninėje karantino palatoje, man vienas žmogus pakišo lapelį su AA grupės kontaktais. Taip ištiesė pagalbos ranką, nors į tai žiūrėjau skeptiškai. Išsaugojęs lapelį nusprendžiau nueiti į užsiėmimą. Tai buvo lietingas birželio sekmadienis ir proga išeiti iš namų. Tądien ketinęs išgerti kelis bokalus alaus, niekur neužsukęs, grįžau namo. Reikėjo dvejų metų, kad nustočiau gerti visiškai. Neseniai švenčiau dešimties metų blaivybės jubiliejų. Po septynerių metų mano blaivybės dukra padovanojo maikutę su užrašu „Geriausias tėtis“. Sėdėjau ir verkiau. Tai dovanos, kurių nenusipirksi. Dabar turiu pasitikėjimą. Manęs niekas nebeuosto, neskambinėja, jei užtrunku važiuodamas namo, nes šeima pasitiki. Šiandien aš gyvenu, o anksčiau tik egzistavau, o kaip bus toliau, niekas nežino“, – taip savo istoriją baigė Simas.

Nė vienas nėra apsaugotas nuo galimybės susirgti
Viešame Anoniminių alkoholikų (AA) grupės susitikime alkoholikai pasakojo, kaip jiems pavyko išbristi iš alkoholio liūno ir gyvenimą kardinaliai pakeisti.

„Dabar gyvenu“, „iš naujo mokausi būti tėvu“, „blaivi turiu daug naujų idėjų“ ir daug kitų pozityvių minčių girdėjome susirinkime. Neslėpsime, susitikime buvo ir su „kvapeliu“ atėjusių, galimai dar tik sveikstančių, žmonių, kurie braukdami ašaras klausėsi tokio paties likimo žmonių istorijų. Tačiau šios grupės pagrindinis tikslas – sveikti dalijantis patirtimi.

AA grupės nariai sako, jog nė vienas nėra apsaugotas nuo galimybės susirgti. Kai ką gali pastūmėti pradėti vartoti alkoholį net artimojo netektis ar per daug laisvas gyvenimo būdas. Tą patį tvirtina ir Šiaulių priklausomybių ligų centro gydytojas psichiatras Elmantas Pranas Zevertas, kuris sako, jog kol kas nei gydytojas, nei koks vaistas negeba išgydyti alkoholizmo, tačiau kol žmogus yra užsiėmęs, jis negeria.

„Kaip futbolininkai dvi valandas žaidžia ir negeria, šachmatininkai, šokėjai, dainininkai savo veikla užsiima ir negeria, taip ir anoniminiai alkoholikai, kol jie lanko užsiėmimus, kalbasi, kurį laiką negeria. Anoniminiai alkoholikai po kurio laiko vėl pradeda gerti, nes jų galvos smegenų kaktinės dalies žievė, kur yra kognityvinės pažinimo funkcijos, pažeista. Nors ir kelerius metus negėręs žmogus galiausiai užmiršta savo sunkumą ir vėl pradeda gerti. Tai vadinasi atkrytis. Žmogus būtybė, siekianti malonumų: nori šokti, dainuoti, tačiau nesuvokia, jog alkoholis, narkotikai, cigaretės žaloja jo sveikatą“, – aiškina E. P. Zevertas.

A A grupės veikla Šiauliuose, pasak E. P. Zeverto, buvo pradėta 1983 metais, kada ligoninės narkologiniame skyriuje buvo įkurtas antialkoholinis klubas „Lemtis“. Tačiau per dešimtmečius situacija dėl alkoholio vartojimo nė kiek nepagerėjo. Kaip teigia gydytojas, dažniausiai alkoholio mėgėjai visą savo gyvenimą serga, todėl bet kada vėl gali stverti taurelę.

„Alkoholizmas –  liga. Kai sergantysis paslysta, jis vėl gydomas pas mus arba keliauja kuriam laikui į psichiatrijos ligoninę. Dėl komplikacijų neretai alkoholikai yra gydomi Nefrologijos ir toksikologijos skyriuje, kai dėl sunkių apsinuodijimų sutrinka  jų širdies darbas, kepenų ir kasos veikla. Alkoholizmas – nepagydoma liga, nes ilgai vartojant alkoholį yra negrįžtamai pakenkta smegenims“, – sako E. P. Zevertas.

Kovoti reikia ne su pasekmėmis
Pasak E. P. Zeverto, reikia kovoti ne su pasekmėmis, kai žmogus tampa alkoholiku, o su priežastimis, kad jis toks niekada netaptų.

„Kai žmogus tampa alkoholiku, liga vystosi, atsiranda epilepsijos priepuolių, o staiga nustojus gerti sulaukiama ir psichozių, kurių metu nesusivokdami, ką daro, žudo žmones, smaugia vaikus, padeginėja, prievartauja. O jei sulaukiama trečiosios stadijos, sutrinka žmogaus atmintis dabarties įvykiams ir galiausiai aplinkos nesuvokiantis žmogus gauna pirmosios grupės invalidumą. Jei toks žmogus nenumiršta nuo alkoholizmą lydimų komplikacijų, atsiduria socialiniuose ir globos rūpybos skyriuose, psichochronikų namuose, kur juo rūpinamasi iki mirties. Dėl to mūsų šalyje plečiama socialinė pagalba. Lietuva užsikrauna didelę naštą. O kad viso to nebūtų, reikia pradėti nuo mažumės ugdyti vaikus ir rodyti gerą pavyzdį. Tvarkingos šeimos tėvai turi turėti darbus, vaikai eiti į mokyklas, turi būti ribotas alkoholio vartojimas“, – sako E. P. Zevertas.

Nors vis dažniau girdime, jog reikia kelti alkoholio akcizą, gydytojas E. P. Zevertas sako, jog tai ne sprendimo būdas kovai su alkoholiu.

„Jei didins alkoholio akcizą, žmonės, kurie gėrė, gers, mokės didesnę dalį savo pinigų ir jų mažiau liks maistui. Galvojantys, jog pakėlus alkoholio akcizą, situacija pagerės, labai klysta“, – sako E. P. Zevertas.

„Negaliu nei gerti, nei negerti“, – taip sako visi alkoholikai, pasiekę dugną. Nors dažniausiai turintys priklausomybę alkoholiui mato, kad serga Jonas ir Petras, bet ne jis pats.  

„Vartojantis psichotropines medžiagas pripranta prie nuodo. Taip pat prie greitesnio nusigėrimo prisideda galvos traumos, kepenų veiklos sutrikimai, cukraligė ir kitos ligos. Žmogus per pusę metų gali tapti priklausomas nuo alkoholio, jei dažnai perlenkia lazdą išgėrinėdamas“, – aiškina gydytojas.

Šiaulių priklausomybių ligų centro gydytojas psichiatras Elmantas Pranas Zevertas, kuris sako, jog kol kas nei gydytojas, nei koks vaistas negeba išgydyti alkoholizmo, tačiau kol žmogus turi užimtumą, jis negeria.
Redakcijos archyvo nuotr.