Prastai matantys mūsų šalies gyventojai net nešiodami akinius ar kontaktinius lęšius susiduria su dideliais sunkumais dėl nepritaikytos aplinkos. Negana to, silpnai reginčių žmonių tik daugėja. Galbūt jau metas imtis priemonių ir prisidėti prie silpnaregiams gyvenimą lengvinančių pokyčių?

Pasigenda dialogo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Akių ligų klinikų gydytojas oftalmologas, Vaikų akių ligų skyriaus vadovas ir Retų akių ligų centro vadovas Arvydas Gelžinis paaiškino, kad silpnaregystė nustatoma matuojant regos aštrumą ir akiplotį. Regos aštrumas, erdvinis akių jautrumas, matuojamas minimaliu kampiniu atstumu tarp atskirai suvokiamų dviejų taškų. Jis tiriamas optotipais, kuriuose dešimtyje ar dvylikoje eilučių pavaizduota įvairių dydžių raidės ar ženklai. Pagal tai silpnaregiu laikomas žmogus, kurio regos aštrumas yra ne mažesnis nei 0,05, o matantis prasčiau jau yra laikomas aklu.

Anot jo, ligos, sukeliančios silpnaregystę, priklauso nuo paciento amžiaus. Tarp vaikų labiau dominuoja įgimtos, paveldimos, genetinės ligos, o vyresniame amžiuje silpnaregystės atvejų padaugėja dėl progresuojančių lėtinių ligų, cukrinio diabeto, kataraktos, glaukomos ir t. t.

Kaip sakė oftalmologas, kai kurie regėjimo sutrikimai yra lengvai koreguojami, tačiau kiti lemia negrįžtantį matymą ar net aklumą. Ne gana to, silpnaregiai susiduria su įvairiomis kitomis problemomis. Dažnai pacientams, kuriems diagnozuota silpnaregystė, trūksta reabilitacijos paslaugų, psichologinės pagalbos. Pašnekovo nuomone, norint išspręsti problemas, su kuriomis susiduria silpnaregiai, skirtingų sričių specialistai – gydytojai, socialiniai darbuotojai, turėtų sutelkti jėgas ir taip palengvinti silpnaregių adaptaciją visuomenėje.

„Šiuo atžvilgiu mes, oftalmologai, esame palikti vieni, nors silpnaregiams dar reikia optometrininkų, reabilitologų ir kitų specialistų“, – pabrėžė A. Gelžinis.

Negerai yra ir tai, kad nežinoma, kiek iš viso Lietuvoje yra aklųjų ir silpnaregių. Skelbiama, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklauso apie 5 tūkst. asmenų, o Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje gali būti apie 300 tūkstančių prastai matančių gyventojų, tačiau tikslios informacijos apie tai niekas negali pateikti, todėl oftalmologams sunku įvertinti savo darbo rezultatus, įsitikinti tam tikrų priemonių veiksmingumu ir pan.

Jis sukritikavo ir pačių oftalmologų ruošimą. Kaip žinia, rezidentūroje tam yra skiriami 3 metai, o tiek laiko neužtenka norint kokybiškai paruošti rezidentą. Anot pašnekovo, esama ir daug kitų problemų, kurių iki šiol niekas nesiruošia spręsti.

Trūksta sąmoningumo
Tai, kad aplinka silpnaregiams iš tiesų nėra labai draugiška, patvirtino ir Lietuvos aklųjų bibliotekos komunikacijos vadovė Ramunė Balčikonienė. Ji pati nuo vaikystės yra trumparegė ir žino, ką reiškia, kai su metais regėjimas vis prastėja. Taip pat gali papasakoti, ką žmogus jaučia, kai išeina iš namų ir patenka į nepažįstamą aplinką.

„Pamačius silpnai matantį žmogų iš šalies nepasakytum, kad jis mato silpnai. Jis už nieko neužkliūva, jis puikiai atlieka funkcijas, nusivalo namuose dulkes, išsivalo langus. Tačiau vos žengę iš pažįstamos aplinkos tokie žmonės atsiduria nemaloniose situacijose“, – kalbėjo R. Balčikonienė.

Anot jos, silpnaregiai, išėję į teatrą, muziejų ar prekybos centrą, patiria didžiulį diskomfortą. Pilkos sienos, laiptai ir grindys nesiskiriantys nuo sienų, stiklinės durys – tai pavojingos erdvės, kur prarandamas judėjimo komfortas, judėjimo greitis ir galu gale – saugumas.

Kaip rodo tyrimai, silpnaregystė labiausiai kerta per dvi žmogaus gyvenimo sritis – mobilumą ar judėjimo laisvę ir socialinius kontaktus. Kadangi jie tarpusavyje susiję, stipriai lemia gyvenimo kokybę. Aišku, yra silpnaregių, kurie norėdami išbandyti kažko naujo, nebijo pakeisti aplinkos, pagriuvę keliasi ir eina tolyn, tačiau yra ir tokių, kurie bijo įtampos, kurią sukels nepažįstama aplinka, todėl lieka ten, kur saugu.

„Ir aš pati pasveriu, ar man svarbiau pamatyti naują muziejaus parodą, ar išvengti streso, kurį man sukels pilka aplinka, prastas apšvietimas ir tie sprendimai būna įvairūs. Kartais tu rizikuoji ir eini, kartais – renkiesi pažįstamą saugumą. Lygiai taip pat apriboja socialiniai kontaktai. Jie gali vykti tamsiuoju paros metu, šviesiu paros metu, pusrūsyje, senamiesčio bare ir tu pagalvoji, ar tau ten eiti, ar geriau pasaugoti sveikatą ir pabūti saugioje erdvėje“, – atviravo R. Balčikonienė.

Ir iš tiesų, pasiklausius, kaip silpnaregiai jaučiasi atsistoję virš jiems nepritaikytų laiptų, visai nesunku suprasti, kodėl jie vis dėlto dažniau renkasi saugumą: „Kai tu atsistoji nepritaikytų laiptų viršuje, širdis pradeda daužytis kažkur galugerklyje, keliai pradeda drebėti ir pasidaro beprotiškai baisu. Nesinešioju baltosios lazdelės, man jos kol kas nereikia, bet kai laiptai yra spindintys ir dar tos pačios spalvos kaip sienos, tu neturi jokio vizualinio rakto, akis negali už nieko užsikabinti ir tokių laiptų viršuje stovėdamas žmogus jaučia ne ką kitą, kaip mirties baimę.“

Anot jos, siekiant palengvinti silpnaregių gyvenimą, įvairioms įstaigoms, privatiems verslams reikėtų pagalvoti apie klientą, kuris ten ateina. Teatrams – apie žmogų, atėjusį pažiūrėti spektaklio, galerijoms – apie žmogų, atėjusį pažiūrėti paveikslo, parduotuvėms – apie žmogų, atėjusį nusipirkti švarko ir pan. Prieš įrengiant patalpas taip pat būtų pravartu su prasčiau matančiu ištestuoti aplinką.

„Sprendimai, skirti silpnaregiams, dažniausiai nėra brangūs, kartais užtenka tik išdažyti sienas ar pažymėti laiptų pakopas. Tiek nedaug tereikia, kad žmogus, atėjęs į biblioteką pasiimti knygos, nejaustų tos mirties baimės“, –  susimąstyti ragino R. Balčikonienė.

Tam, kad būtų aiškiau, ji priminė, kad silpnaregiams pritaikyta aplinka yra tokia, kur grindų ir durų spalva skiriasi nuo sienų, kur pakabintos didelės iškabos ir yra turėklai: „Jeigu tokių vietų būtų daugiau, būtų daug lengviau gyventi mums visiems, todėl galvokime apie kiekvieną žmogų, klientą, kuris mato prastai.“

Ragina bendradarbiauti
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos fizinės bei informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Vytautas Gendvilas patvirtino, kad ilgą laiką, siekiant pritaikyti aplinką akliesiems ir silpnaregiams, buvo pasitelkiami tik dizaino sprendimai. Tai negelbėjo, nes kai pastatai jau pastatyti, sienos sumūrytos ir laiptai įrengti, nelabai galima ką nors pakeisti. Situacija šiek tiek pasikeitė 2019 m.  ministrui išleidus įsakymą dėl statybos techninio reglamento, kuriuo privalo naudotis architektai ir statytojai savo veikloje. Šio dokumento tikslas – nurodyti, kaip statiniai privalo būti pritaikyti žmonėms su įvairiomis negaliomis – paaiškinama, kokio pločio turi būti aikštelės, koridoriai, patalpos, wc ir kitos erdvės statiniuose, viešose erdvėse ir pan.

Akivaizdu, kad dėl to pavyko pasiekti tam tikrų pokyčių. Pavyzdžiui, ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir kituose šalies miestuose galima pastebėti tekstūruotas plyteles ir trinkeles, skirtas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Eidami tais gumbeliais ir linijomis, prastai matantys žmonės gali lengviau priimti sprendimą, kuria kryptimi turėtų judėti.

Tačiau V. Gendvilas apgailestavo, kad vis dar yra bandančių reglamente nurodytas nuostatas apeiti. Trukdo ir tai, kad kai kurie tarptautiniai standartai yra pasiekiami tik papildomai sumokėjus ir anglų kalba: „Įsigyti abu pagrindinius standartus kainuotų šiek tiek daugiau nei 100 eurų. Žmogui, kuris iš to duoną valgo, t. y. architektas arba statybas vykdantis žmogus, kartą susimokėjęs, vykdys ne vieną statybą, bet jeigu smalsus aklasis, silpnaregis arba jo draugas norėtų sužinoti, kaip iš tiesų turi būti pritaikyta, tam turėtų susirasti pinigų ir vertėją.“

Kaip ir prieš tai kalbėjusi pašnekovė, specialistas patvirtino, kad silpnaregiams nepritaikytą aplinką galima sutvarkyti nebrangiomis priemonėmis, todėl paragino, užuot ieškojus dingsčių atsitraukti, pradėti bendradarbiauti: „Nebūtina visko dažyti geltona ir juoda spalva, svarbiausia, kad būtų kontrastas ir tą galima padaryti skoningai, todėl patarčiau kiekvienu atveju tartis ir nepamiršti, kad aplinka turėtų būti tinkama visiems.“