Grupė „Kitava“ šį rudenį švenčia kūrybinės, koncertinės veiklos 20-metį. Jos atliekama  muzika artima postfolk, modernfolk, worldmusic stilistikai, nes lietuviškos folk intonacijos pinasi su šiuolaikinės muzikos ritmika ir melodika,  instrumentuotėmis. Nesibaigiančiuose grupės kūrybiniuose ieškojimuose užgimsta muzikinės programos, kuriose profesionaliai, išradingai varijuojami muzikos stilių sąskambiai virsta įspūdingu muzikiniu-emociniu plūpsniu.

Apie grupės kelionę į unikalias muzikines patirtis, kūrybos paslaptis ir laukiamą nesurežisuotą šventę pokalbis su „Kitavos“  siela – Rasa Stoškuviene.

– Jūsų su vyru Kęstučiu Stoškumi sukurta grupė yra koncertavusi  beveik visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir mažuose miesteliuose, dalyvavo gausybėje projektų, švenčių, festivalių Lietuvoje ir užsienio šalyse – Latvijoje, Jordanijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Vokietijoje, sužibėjo ne viename televizijos projekte.  Kuo „Kitava“ išsiskiria lietuviškos muzikos fone?
– Mes esame neformatinės muzikos atlikėjai, propaguotojai. Išlikome ištikimi patys sau, tai ir yra turbūt mūsų sėkmė. Mene ir versle išlieka tai, kas originalu, savita. Ar verslas, ar menininkas sėkmingas yra tiek, kiek tiki tuo, ką daro. Mes tikėjome. Kažkas yra pasakęs, jei į tavo koncertą ateina trys žiūrovai, yra prasmė, esi vertas to, ką darai. Pas mus ateina gerokai daugiau. Po karantino, kai viskas atsidarė, supratome, kad esame laukiami, reikalingi.

Pradėjome nuo folko, harmonizuodami liaudies dainas. Pastaruosius 8 metus turbūt  50 proc. atliekamų dainų yra autorinės ir tiek pat – modernizuotas folkas. Dainas kuriu aš, kaip jau man išeina, kaip jaučiu.Vadinu save kūrėja, o mano kūrybinė virtuvė labai kukli. Dauguma dainų yra kilusios iš liaudies dainų intonacijų. Per tokį laiką jų nemažai susikaupė. Yra dainų, kurios tiesiog susidėliojo iš liaudies dainų tekstinių motyvų. Jaunimas dainuoja ir neatpažįsta, net neužuodžia iš tautinės savimonės išplaukiančio archajiškumo.

– „Kitava“ žemaitiškai (kitap, va!)  reiškia  „kitaip“. Jūsų pasirodymas – kaip uraganas. Scenoje toks siautulys, kurio nesusapnuosi. Net neįsivaizdavome, kad liaudies muzika gali skambėti šitaip. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Esu tūkstantį kartą sakiusi, kad „Kitava“ – studentiško entuziazmo pliūpsnis. Kodėl atsirado?  Jei esi alkanas ir ieškai kažko, visada rasi. Mums norėjosi to „kažko“, norėjosi daryti kitaip. Tuometiniame Šiaulių universitete buvo tikrai daug įvairaus žanro kolektyvų, bet mums norėjosi, kad liaudies daina būtų su šiandienos prieskoniu. Pasirinkome stilių, kur laisvės daug, nevaržo jokie rėmai, tik reikėjo originalios šaknies. Ta šaknimi ir tapo folkloras.

„Kitava“ derino liaudies muziką su šiuolaikiškais, populiariaisiais muzikos stiliais (drum&bass, rock, jazz, pop), suteikė šiam žanrui netradicinį, nūdienos klausytojui priimtiną skambesį. Lietuvoje mes – vieni pirmųjų. Vilniuje buvo „Ugnėlakis“,  tais pačiais 2001 m. kūrėsi „Žalvarinis“. Šiauliuose tikrai mes – pirmosios kregždės.

Buvome jauni, gaivalo pilni studentai, repetuodavome Šiaulių universitete šeštojo aukšto koridoriuje, iš mediatekos pasiskolinę kolonėlę. Pasirodėme universitete vieną, antrą kartą ir pajutome – ne tik mus ta muzika „veža“... Mes buvo neformatas: tai, ką darėme scenoje, daug kam patiko, skatino priimti liaudies muziką su gerąja jos genetika – smarkumu, linksmumu ir atgaiva širdžiai.

„Kitava“ – mūsų su vyru pirmas kūdikis. Grupę sukūrėme 2001 m., vaikai gimė vėliau, sūnui dabar 17, dukrai 13 metų – jau brandus jaunimėlis. Keitėsi gyvenimas, virsmas vyko ir grupės sudėtyje, tačiau mes išlikome ištikimi modernizuoto folkloro idėjai. Svarbu, kad žmonės patikėtų.

Jau 8 metai, kai sąstatas smarkiai nesikeičia. Subrendome, gyvenimus susikūrėme Šiauliuose. Smagu, kad visi grupės muzikantai – tikri profai, kolektyvui lojalūs. Esu vienintelė moteris, o mūsų grupės vyrai – nepaprasti, įdomūs žmonės. Per šitiek metų būta, kad skruodi padebesiais, o kitąsyk – nusėdi. Mūsų sėkmė, kad atlaikėme, buvome su Kęstučiu šalia, kaip tėtis ir mama.

– Taigi drauge su grupės gitaristu, prodiuseriu, aranžuotoju Kęstučiu Stoškumi turite „tris vaikus“. Apie „pirmagimį“ jau šiek tiek sužinojome. O sūnus ir dukra taip pat muzikuoja?
– Sūnus groja elektrine gitara ir akustine, dukra griežia smuiku, dainuoja. Kol kas nė vienas neplanuoja būti profesionaliais muzikantais, bet mus pranoksta savo gebėjimais. Sūnus kartais talkina grupėje, pagroja, kai prireikia. Dukrai galiu pavydėti gražaus balso ir gebėjimo jį valdyti. Mūsų sceninės patirties, žinoma, neatimsi, bet smagu, kad vaikai turi puikų muzikinį skonį, tą gurmanišką alkį.

– Mokytojai skundžiasi ne tik mažais atlyginimais, bet ir slegiančia ugdymo institucijų atmosfera, sekinančiu darbu. Jūs, Rasa, kaip vijurkas sukatės scenoje, natūralus artistiškumas prasiveržia pokalbyje. Esate socialinių mokslų daktarė, abu su vyru – muzikos mokytojai ekspertai. Kaip pavyksta, kad tos optimizmo šviesos neužgesina mokyklos rutina?
– Nors tikrai myliu savo darbą, mokyklos nenupaišysiu tik šviesiomis spalvomis. Duok Dieve, valstybei protingo požiūrio į ugdymą, į mokytoją. Mes atsidūrėme geroje mokykloje, kur sveikas požiūris į menininką, mecenatiškas. Su gimnazistais  pastatėme 3 miuziklus, 2 muzikinius spektaklius. Ažiotažiniai pasirodymai, emocijos. Žmonės po 5 ir po 10 metų sugrįžta, prisimena – niekur daugiau šito nepatyrė. Tos blizgančios meno skonį pajutusių akys – tarsi dividendai. Mokykla – sustrateguota institucija, bet menui reikia laisvės ir paramos. Nemenkinu „Dainų dainelės“, tradicinių konkursų. Reikia. Ir mes tai darome, dalyvaujame. Bet jei man nurodytų: tiek turi konkursui paruošti, tiek dainų šventei, jei mane sustatytų į rėmus, aš turbūt nebedirbčiau. Bet čia gal tik man taip.

Kai gali kūrybiniu grūdu dalytis, nesi alkanas ir piktas. Meno tiek formų – kuo įvairesnių, tuo daugiau laisvės minčiai ir kūrybai. Kad pedagogikoje būčiau laiminga, padeda kūrybinė veikla. Švietimui norėčiau palinkėti – saugokit šviesuliukus mokyklose. Be kūrybiškumo kas mūsų laukia?  Kai žmogus nebeieško, vyksta atsikartojimas, t. y. degeneracija, daromės toksiški – nebeįdomūs nei sau, nei kitiems.  

Sakoma, laimė ne piniguose, bet gražiomis idėjomis vaikų nepamaitinsi. Džiaugiuosi, kad randu balansą tarp to ir ano, galiu leisti sau pasaulio pamatyti. Ne visos mokytojos gali. O privalai pats turtėti, kad kitiems duotum. Tad piniguose ne laimė, o patogumas ir ramybė.

– Esate grupės ašis, pati kuriate dainas ir pati jas atliekate. Ta kūrybinė jėga, žemaitiškas pasiutimas paveldėtas iš tėvų ir senelių? Kiek į kūrybos procesą įsileidžiate šeimos narius?
– Buvo daugybė paskaitų, atvykdavo galybė mokytojų-mentorių, kurie mokė, kaip teisingai gyventi: kada ir kiek valgyti, gerti vandenį, pasėdėti pirty... Supratau, kad labai neteisingai gyvenu. Bet man taip gerai.

Girdėjau, kaip teisingi žmonės atsisėda ir kuria. Bandžiau – nieko neišeina. O galvą išsiplovus džiovinu plaukus ir – ooo... Važiuoju mašina, staiga wow – kaip žaibas plyksteli. Man pirma muzika atsiranda – kažkoks jausmas, vidinė emocija, būsena: net kelias dienas kutena, virkdo ar džiugina. Dieną, kitą galvoju – žodžių nėra. O paskui išlenda, iš kažkokio žodynėlio kalasi.

Esu jaustukinis kūrėjas, ištiktukas emocinis. Emociją įdedu į muziką, į žodžius ir suskamba gal ir netobuli tekstai, bet... jei dainuoja, vadinasi, kažkas ir gerai ten.

Vyras Kęstutis yra mano geriausias draugas ir patarėjas. Kartais ir pakritikuoja. Aš parašau melodiją, jis kabinėjasi: „Na kam čia dar vienas akordas, kam čia tas pragrojimas, kam tas gitaros solo...“ Supykstu, pasišiaušiu viduje kaip koks katinas, bet praeina.

Manęs kartais klausia: namuose kartu, mokykloje dirbate kartu, grojate kartu – kaip nenublūdot? Esu be galo laiminga, kad šalia visuomet yra mano širdžiai brangiausias žmogus, muzikinis bendramintis. Vaikai – jau irgi neblogi patarėjai, kaip atrodyti scenoje, su jais tariuosi. Apskritai, darbas su gimnazistais padeda neatitrūkti nuo  jaunimo receptorių. Su kiekviena karta mokausi, todėl galiu eiti su laiku. Nei mokytojas, nei kūrėjas  neturi teisės užsikonservuoti „kaip afigienas agurkas“.  Kasmet reikia naujo raugo.

 Su metais supranti, kad svarbu ne tikslas, o kelionė. Pats procesas: nuo kūrybinio momento iki repetecijų, koncertų – kai lyja, šalta ar spigina saulė. Ne veltui mūsų naujausios kompaktinės plokštelės pavadinimas „Čia gerai“. Mums iš tikro gerai.

O dėl prigimties... Esu jau pasakojusi, kad ir mamos, ir tėčio giminė buvo kaimo muzikantai, mokėjo dainą užplėšti, visus sukelti ant kojų vakaruškose ar vestuvėse. Mano tėvai buvo paprasti žemaičiai, mylintys muziką. Kai klausiau, kodėl aš tokia pasiutusi, mama sakė: „Nu tep išeja.“

– Kasmet po keliasdešimt koncertų, įtemta pedagoginė veikla. O kaip ilsitės?
– Užsidarome vartus, mėgaujamės ramybe, savo šeima ir žiūrime kriminalus, detektyvus (gerai „perkrauna“). Per karantiną tikrai buvome užsidarę. Nuo vaikystės patinka šitaip persikrauti. Paprastai mūsų gyvenime daug emocijų, išgyvenimų, nesibaigiančio šou. O kai žiūri rimtą kriminalą, tada veikia logika, „pasikasai“ visai kitus smegenų taškus.

Be to, mes keliauti mėgstame. Kelionėje lengviausia „perkrauti savo hardą“. Investuojame ne į prašmatnius daiktus, ne į automobilius. Svarbu, kad mašina užsikurtų, nebildėtų. Investuojame  į patirtis, į laimingas akimirkas.

– Sekmadienį  20-ojo gimtadienio koncertas „Čia gerai!“ Ko tikėtis jūsų muzikos gerbėjams?
– Norime jaukaus vakaro su draugais. Bus šmaikštumo ir muzikos, naujo albumo pristatymas. Laukiame mano sielos draugės Katažinos, mūsų bičiulio Faros-Rondo, mieliausios kaimynės Lauros Remeikienės ir nepakartojamos grupės „Ritmas kitaip“. Svečiai atliks savo ir mūsų dainas. Vakarą ves aktoriai Modestas ir Romanas. Jiems skirta užduotis – sujaukti vakarą. Įsivaizduoju, kad sėdime gerame vakare, kurio nevaržo joks scenarijus, galime pasijuokti, pasiklausyti smagios pozityvios muzikos. Bus ir siurprizų. Gal dviračių, o gal sniego. Gal valtis scenoje. Pažadu – visi pasijusime emociniais ištiktukais.

– Per 20 metų likote ištikimi savo lietuviškoms šaknims, ir į koncertus susirenka įvairių kartų klausytojai, kurie ilgisi tikrumo. Tikėtina, bus ypatingas gimtadienis, daug pozityvios energijos. O kas toliau?  
– Mums labai gera ČIA ir DABAR. 20-mečio jubiliejus – ne tikslas, o kelionė tiems, kurie alkani lietuviškos muzikos, pozityvios energijos ir emocijų. Kadangi tikslo dar nepasiekėme, bandysime užkariauti pasaulį.

Savo draugus, gerbėjus, muzikos gurmanus „Kitava“  kviečia į jubiliejinį koncertą spalio 3 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

„Duokim garo!“  LRT, 2018.
Grupės „Kitava“ archyvo nuotr.

Plakatas. 2020.
Grupės „Kitava“ archyvo nuotr.

Šiaulių dienos. 2020.
Grupės „Kitava“ archyvo nuotr.

Fotosesija. 2021.
Grupės „Kitava“ archyvo nuotr.