Jau dvidešimt metų iš eilės mažėja pasitikėjimas valdžios institucijomis, o šiais metais – jis sumažėjo tragiškai. Ketinimai ratifikuoti Stambulo konvenciją, priimti partnerystės įstatymą bei bandymas uždėti „neapykantos kalbos“ apynasrį tik dar labiau supriešino visuomenę. Pasigirsta nuomonių, kad tai gali turėti destruktyvių pasekmių ir net signalizuoja apie valstybės suvereniteto problemą, tačiau yra ir pasisakančių visiškai priešingai. Specialistų teigimu, pats metas priimti vakarietiškus žmogaus teisių standartus atitinkančius įstatymus, kurie leistų mums būti tarp tokių valstybių kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Airija, Didžioji Britanija, o ne Rusija ar Baltarusija.

Nesijaučia lygūs
Lietuvoje gyvena apie 600 tūkst. nesusituokusių suaugusių žmonių, nemažai jų laukia, kada politikai realizuos lūkesčius, sukurtus prieš 20 metų, kai partnerystės institutas buvo numatytas Civiliniame kodekse. To ir buvo bandoma pasiekti įregistravus partnerystės įstatymą Seime.

Tuo metu projekto rengėjai teigė, kad sieks visų porų, taip pat ir LGBT, lygybės prieš įstatymą, orumo ir lygiateisiškumo. Dėl to ėmėsi to, ką žadėjo – ilgus dešimtmečius ignoruotų klausimų sprendimų, kad visi Lietuvos piliečiai būtų priimami, nepaisant, kas jie yra ir ką myli. Ėmėsi lyderystės ir tikėjosi, kad Lietuva pagaliau prisijungs prie visų savo piliečių teises užtikrinančių šalių klubo, o partnerystės įstatymas ne tik įgyvendins svarbius teisinius pokyčius, bet ir parodys, jog Lietuvoje galima priimti įvairovę ir niekas nenusipelnė būti išstumtas į paraštes.

Ėmus svarstyti, ar pritarti šiai iniciatyvai kalbėta, kad projektas visiškai nesikerta su Konstitucijos nuostatomis, nekeičia šeimos ar santuokos sampratų, bet paprasčiausiai suteikia galimybę saugiau, apibrėžčiau bei oriau gyventi ir toms poroms, kurios nenori ar negali prisiimti santuokinių įsipareigojimų.

Nori pokyčių
Iš politikų pusės, iki šiol pasigirsta raginimų ne tik užtikrinti visų lygybę prieš įstatymą, bet ir siūlymų ratifikuoti Stambulo konvenciją. Štai LR Seimo narė Dovilė Šakalienė „Šiaulių naujienoms“ yra sakiusi, kad Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir įveikimo (Stambulo konvencija) skirta apsaugoti nuo smurto mergaites, moteris ir visus kitus, patiriančius smurtą artimoje aplinkoje.

„Pažvelgus į smurto artimoje aplinkoje statistiką – akivaizdi nukentėjusių  moterų ir vyrų disproporcija, tad kvaila neigti lyčių nelygybės, abi lytis žlugdančių stereotipų žalą mūsų visuomenei“, – komentavo D. Šakalienė.

Anot jos, Konvencija kaip tik ir sako, kad efektyviausias būdas smurtą įveikti – įtvirtinti teisinį ir faktinį vyrų ir moterų lygiavertiškumą. Ne vienodumą, bet lygiavertiškumą. Didžiausias dėmesys Konvencijoje skiriamas nuo smurto nukentėjusių asmenų apsaugai, pabrėžiamas smurtautojų įpareigojimas atsakyti už savo veiksmus, politinės priemonės sistemingai ir nuosekliai smurto prevencijai. Deja, kol kas mūsų valstybė neturi nė nuoseklios pagalbos sistemos visoms smurto prieš moteris aukoms, pavyzdžiui, nuo lytinės prievartos nukentėjusių pagalbos centrų.

D. Šakalienė atkreipė dėmesį, kad vis dar labai fragmentiškas lyčių lygybės švietimas, kuris yra viena pagrindinių smurto prevencijos prielaidų. Tad ratifikavus Konvenciją galėtume turėti aiškų valstybės įsipareigojimą ne fragmentišką, nuo politinių vėjų priklausantį darbą mažinant smurtą šeimoje ir smurtą prieš moteris, bet nuoseklų, adekvačiai finansuojamą, ir prižiūrimą GREVIO – Europos Tarybos grupės, skirtos šios konvencijos stebėsenai. Deja, kai tarptautinės struktūros mus prižiūri – valdžia labiau stengiasi kokybiškai įvykdyti įsipareigojimus mūsų piliečių teisių apsaugos srityje.

Seimo narė priminė, kad Konvenciją jau ratifikavo tokios šalys, kaip Lenkija, Gruzija, Kroatija ir daug kitų valstybių, kuriose tikrai stipri bažnyčia ir kelia klausimą, ar jos mažiau tikinčios.

„Manau, kad atvirkščiai – krikščioniškos atjautos, gailestingumo ir smurto netoleravimo vertybės visiškai sutampa su Konvencijos nuostatomis. Beje, Venecijos komisija – autoritetingiausių Europos teisininkų komisija, kurią sudaro tik aukščiausios reputacijos, savo šalyse gerbiamiausi teisės ekspertai, teisėjai, mokslininkai – nagrinėjo Armėnijos kreipimąsi dėl Konvencijos įvertinimo ir nerado nieko, kas prieštarautų Armėnijos Konstitucijai, kuri vertybine prasme niekuo nesiskiria nuo mūsų. Tad kai kurių asmenų skleidžiamos baimės ir sąmokslo teorijos tiek pat pagrįstos kaip antivakserių pasakos apie beždžionių embrionus skiepuose – iškraipoma tiesa daro didelę žalą, tad siūlau remtis teisės mokslininkų išvadomis ir siekti, kad Lietuva pradėtų sistemingai kovoti su smurtu, imdamasi visų įmanomų teisinių, politinių, socialinių, administracinių ir kitų priemonių“, – sakė D. Šakalienė.

Klesti skandalai
Žinoma, šalyje yra nemažai žmonių, kurie apie partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją atsiliepia visiškai priešingai. Štai vykusioje konferencijoje „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“ prof. dr. Alvydas Jokubaitis kalbėjo, kad šiuo metu mes susiduriame su naujais dideliais liberalų laisvės pažadais, kurie jo nuomone, po truputį virsta karnavalu. Anot jo, pastaruoju metu svarbiausiu dalyku tampa išsimušimas iš įprastų gyvenimo vėžių ir nusistovėjusių normų nepaisymas. Dabar būtinai reikia išsiskirti ir leistis niekinamam arba niekinti kitus. Baisiausia, kad po truputį nelieka įprastinių hierarchinių santykių, suklesti komiški keiksmai ir skandalai.

Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad jaunų žmonių gyvenimas pasidarė svarbesnis už vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą. Vyresnieji tapo šiuolaikiniais „numirėliais“, o jaunieji gyvena ant baltosios karštinės slenksčio, kur vis labiau nelieka skirtumo tarp melo ir tiesos.

„Neaišku, kas laukia anksčiau turėtų gyvenimo ir mirties, proto ir beprotybės perskyrų. Atrodo, kad pasaulis nebeturi dogmatiško rimtumo ir tapo laisvas iki pamišimo. Vieno Fiodoro Dostojevskio apsakymo veikėjo žodžiais: garbė ir reikšmingumas – viskas išnyko per vieną vakarą“, – taip susidariusią situaciją apibūdino A. Jokubaitis.

Jis apgailestavo, kad šiuo metu kovojantys už homoseksualų teises ir Šventąjį Raštą cituojantys katalikai yra pravardžiuojami homofobais ir neprogresyviais kvaileliais. Kai tuo tarpu tuščias lengvabūdiškumas, ir vulgarus bohemiškas individualizmas tapo aukščiausiu gėriu.

Gilėjančią politinio liberalizmo krizę rodo ir svarstymai dėl Partnerystės įstatymo. Profesoriaus nuomone, jeigu katalikai staiga valstybės pareikalautų įtvirtinti jų šeimos sampratą, kiltų skandalas, o kai dabar tą daro liberalai –  skamba pagyrimai ir aplodismentai.

„Katalikai susitaikė su juridiniu palyginimu profsąjungai ir filatelistų klubui, tą patį dabar turi padaryti jų idėjiniai oponentai, tačiau jie elgiasi priešingai ir šeimos sampratą padarė priklausomą nuo rinkimų rezultatų ar Konstitucinio teismo teisėjų sugebėjimo prisitaikyti prie politinės konjunktūros“, – pabrėžė A. Jokubaitis.

Per daug neadekvatumo
Jo teigimu, politiniam liberalizmui šiandien iššūkį meta ne katalikai, o save liberalais vadinantys žmonės. Net neturėdami nieko panašaus į katalikų bažnyčią, jie reikalauja valstybinio savo tikėjimo įtvirtinimo, nors taip neturėtų būti. Tarp katalikų bažnyčios ir Partnerystės įstatymo šalininkų atsirado nesutarimas, kurį pašalinti galima tik perėjus prie abiejų pusių funkcionavimo visuomenės lygmeniu, kai nei viena iš jų negali būti palaikoma valstybės.

„Abi pusės turi savo gėrio sampratas, negalinčias tapti visos visuomenės gyvenimo pagrindu. Nesutarimo situacijoje valstybė privalo ieškoti neutralaus sprendimo, tačiau elgiamasi priešingai. Liberalai valstybę pradeda naudoti savo doktrinai įtvirtinti“, – paradoksą atskleidė profesorius.

Anot jo, liberalai nesupranta, kad vis labiau imasi to, ką galima vadinti apsišvietusia diktatūra.

Niekas neabejoja būtinybe ginti homoseksualų teises, tačiau kyla abejonių ar liberali valstybė turi teisę vienašališkai įtvirtinti liberalų gėrio sampratą ir taip nepaisyti liberalizmo principų.

Kaip sakė A. Jokubaitis, liberalai virsta pasaulį per valstybę išganyti norinčiais misionieriais. Nors valstybės negalima naudoti religinėms misijoms, ji vis intensyviau tam naudojama ir tai galima prilyginti liberalizmo krizei.

„Šių dienų liberalai pradėjo nebesuvokti ne tik visuomenės kišimosi į žmogaus gyvenimą, bet ir valstybės ribų. Jie nori persekioti tuos, kurie myli savo vaikus ir artimuosius bei juos nepagrįstai apšaukti nužmogėjusiais homofobais ir tik suvokę šio, akmeniu virtusio žodžio neadekvatumą, mes galėsime pradėti rimtą politinę diskusiją“, – kalbėjo A. Jokubaitis.

Neprisiima atsakomybės
Dr. Irena Eglė Laumenskaitė, tęsdama diskusiją, priminė, kad mes visi gimstame kaip berniukai ar mergaitės, vyriškos ar moteriškos lyties asmenys, o visa kita gauname arba įgyjame vėliau.

Gimstame šeimoje, kuri būtina mūsų psichologiniam saugumui, savivertei ugdyti, kuri parengia mus tolimesniam gyvenimui, kai patys kursime šeimas. Tačiau šeima, kaip ir lytis, negali būti socialiniai konstruktai, nes jos pirmesnės už visuomenės sąrangą bei valstybę, todėl jų dirbtinis perkūrimas, anot  jos, yra pavojingas antropologiškai.

„Netiesa, kad tai neliestų kitų jau esančių šeimų. Paliestų jas per jų vaikų lytinę sumaištį, kuri dabar didėja, o priėmus siūlomus įstatymus, bus ugdomi vaikai pagal naująją ideologiją, kaip lytiškai kitokios būtybės“, – perspėjo I. Laumenskaitė.

Ji kalbėjo, kad skoniai ir emocinis prieraišumas bei tarpusavio supratimas yra subjektyvūs ir labai nestabilūs dalykai, kuriais teisiniai įsipareigojimai vargu ar galimi. Tuo tarpu nuomonė, ar šeima galima laikyti tos pačios lyties partnerius, per pastaruosius kelius metus išlieka stabili.

Palyginus visus šiais metais ir per keturis metus atliktus apklausų duomenis, pastebėta, kad jie nekinta. Vienalyčių asmenų partnerystei be dvejonės pritaria tik 10 proc. apklausose dalyvavusių Lietuvos gyventojų, o nepritaria apie 60 proc. Tai reiškia, kad didesnė visuomenės dalis homoseksualių porų nelaiko šeimomis, bet sutinka, kad reikia joms užtikrinti teisinę apsaugą ir tam tikras garantijas.

Kaip rodo abi, šių metų sausį atliktos visuomenės apklausos, šiuo atžvilgiu tolerantiškiausi yra didesnes pajamas gaunantys jaunuoliai iki 29 metų. Tačiau į tai galima pažvelgti ir kitu aspektu.

Edukologams ir psichologams žinoma, kad jaunimas labiau priklausomas nuo kitų bendraamžių nuomonės naujausių idėjų bei požiūrio, vyraujančio internete ir bendraamžių socialiniuose tinkluose.

Jaunuolių pozicija „kodėl gi ne“, kurią jie išreiškia šiose apklausose, tuo pačiu rodo ir jaunų žmonių socialinį nebrandumą bei atsakomybės stoką, nes nemažai jų yra tėvų išlaikomi, studijuoja, turi trumpalaikius darbus bei seksualinius santykius ir todėl nėra niekam rimčiau įsipareigoję. „Suprantama, kad viengungiai rečiau pasisako už vaikus auginančių vyrų ar moterų šeimos stiprinimą, bet jūs pasidomėkite, jaunų žmonių patirtis pasikeičia jiems sukūrus šeimą ir pirmiausia santuokos pagrindu, o ypač susilaukus vaikų. Todėl tuo pačiu įstatymu numatoma partnerystė skirtingos lyties asmenims, susilpnins jaunų žmonių atsakomybę vienas kitam, o tuo pačiu ir jų vaikams. Ar tikrai mes to norime?“ – retoriškai klausė I. Laumenskaitė.

Gresia rimta krizė
Ji paneigė ir Seime iškeltą hipotezę, esą priėmus visuomenei primetamą įstatymą, su laiku jos nuomonė tam bus vis palankesnė, o su nauja karta vis daugės pritariančių vienalyčių asmenų partnerystei ir santuokoms.

I. Laumenskaitė prisiminė, kad dar sovietiniais laikais respondentų buvo klausiama, ar darbas jų gyvenime yra svarbus. Daugumos atsakymai buvo, kad svarbus ar labai svarbus, kadangi to meto ideologija tai propagavo ir baudė „veltėdžius“. Nors iš tiesų darbas buvo imituojamas, ką liudija ir toks pasakymas: „Jie vaidina, kad mums moka, o mes vaidiname, kad dirbame.“

Analizuodama surinktus duomenis, I. Laumenskaitė pastebėjo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vykdant gyventojų apklausas paaiškėjo, jog gyventojų išsakomas palankumas vienalyčių santuokoms valdant demokratams augo, prie prezidento Donaldo Trampo nukrito, o dabar su demokratų politiniais sprendimais vėl grįžta į ankstesnę poziciją.

Jos nuomone, vyksta kažkas panašaus į vėlyvojo sovietmečio nuobodulio visuomenę, kai viešai sakoma tai, ko reikalauja įstatymai, bet tikroji pozicija galimai yra kitokia. Tai matyti iš tai vienur, tai kitur didėjančio visuomenės pasipriešinimo gėjų ir translyčių teisėms, kurios riboja visuomenės daugumos teises. Didėjant pandemijos apribojimams ir piliečių laisvėms, šis pasipriešinimas dar labiau auga, o tai reiškia, kad politinė sistemos krizė aiškiai gilėja.

I. Laumenskaitės nuomone, tų skirtumų pagrindas yra žmogaus samprata visuomenėje. Žmogų galima vertinti pagal atskiras jo charakteristikas, bet galima jį matyti ir kaip vertingą ir unikalų asmenį. Anot daktarės, pastaroji samprata ir yra ta, kurios reikėtų laikytis. Būtina stiprinti vyro ir žmonos šeimos pamatą, o ne remtis likvidžia meile, nes priešingu atveju – mūsų gyvenimo struktūra pradės aižėti, o susipriešinimas tik didės.