„Beglobių gyvūnų bėdos – keliasdešimt metų negydomas pūlinys, – sako „Nuaro fondo“ komunikacijos vadovas Mindaugas Jonušas. – Mūsų įstaigose Kaune, Klaipėdoje, Alytuje gyvūnų gardai nebūna tušti. Pasidžiaugei, kad ištuštėjo – po valandos jau atvežama kalė su mažyliais šuniukais. Matyt, visur Lietuvoje tas pats, Šiauliuose irgi. Nesterilizuotų patelių jaunikliai dažniausiai atsiduria gyvūnų prieglaudose, tačiau jos neturi tokių pajėgumų, tiek vietos, gardų, kad priimtų visus beglobius gyvūnus. Tik medicinine puse pasirūpina: kastruoja, nublusina, nukirmina, apgydo. Katės sugaudomos, sterilizuojamos ir paleidžiamos.“

Benamių kačių pulkai gatvėse mums gailesčio nebesukelia. Nebent erzina. O kaip katė tampa laukine? Kažkas ją turėjo išmesti...

Katėms vietos nebėra
Į redakciją paskambino sunerimusi šiaulietė Rima, apgailestaudama, kad šėrykla Klevų gatvėje tarp 5 ir 7 namų panaikinta. Pažįsta moteris, kurios katelėmis rūpinosi, vakarais pašerdavo. Ji užjaučia benamius gyvūnėlius ir įtaria, kad šitaip žemės savininkai atkeršijo už tai, jog vasarą buvo priversti šį sklypą nušienauti. Papiktino  moterį miesto Savivaldybės specialistės pasiūlymas kates ,,į kitą šėryklą nukreipti” arba sugaudyti ir Šiaulių gyvūnų globos namuose patalpinti.

,,Atsakingoji ponia turbūt nė karto nėra buvusi gyvūnų prieglaudoje ir nežino, kad nei tinkamų sąlygų, nei vietos dešimčiai laukinių padarėlių ten nėra, – kalbėjo Rima. – Ko vertas tada Savivaldybės raginimas ,,sugauk, sterilizuok, paleisk“. Paleidome badu mirti? O gal maloniau, kad tos katės dabar prie laiptinių rinksis, kąsnelio laukdamos?”

Moteris sakė nesuprantanti, kodėl Savivaldybės specialistė jai pasiūlė surinkti 51 parašą iš Klevų g. 9 namo gyventojų, kad šėrykla būtų vėl įrengta. Tas namas esąs atokiau, už gatvės, kuo čia jie dėti?

Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus vyr. specialistė Eglė Virbukienė  redakcijai paaiškino, kad kačių šėrykla panaikinta remiantis sklypo savininkų prašymu ir Klevų g. 9 namo bendrijos pirmininkės pritarimu. Dabar šioje vietoje kates maitinti draudžiama. Pasak specialistės, buvo siųstas raštas Šiaulių Gyvūnų globos namų direktorei, kad imtųsi priemonių katėms gelbėti.

Pranė Jonaitienė, Klevų g.- 9 namo bendrijos  pirmininkė, sakė, kad jai gaila ir katyčių, ir moterėlių, kurios jas globoja, šeria, tačiau... Viena jų namo gyventoja savo bute laiko gal 5, dėl nemalonaus tvaiko kenčia jos kaimynai. Pirmininkei paskambino iš Savivaldybės, klausdami, kur pasiūlytų perkelti kačių šėryklą, nes savininkai nebeleidžia savo sklype laikyti. Ji apklausė namo gyventojus, dauguma pareiškė, kad nenori, jog arti būtų tie kačių nameliai. Dėl to parašė Savivaldybei, kad šalia jų namo šėrykla nereikalinga.

Maitinti ar nemaitinti?
Ar teisūs esame piktindamiesi benames kates šeriančiomis močiutėmis  ir kas gali nutikti, panaikinus įprastą šėryklą, klausiame Kaune dirbančio veterinarijos specialisto Giedriaus Survilos.

„Svarbu pabrėžti, kad bešeimininkes kates draudžiama šerti viešose, bendro naudojimo vietose ir patalpose, daugiabučių namų balkonuose, mėtant joms maistą per langą ar pan. Už tokį elgesį gresia įspėjimas ar net piniginė bauda, – primena specialistas. – Beglobes kates galima šerti tik specialiai tam įrengtose šėryklose, kurių vietos privalo būti suderintos su savivaldybe ir yra griežtai reglamentuotos. Pavyzdžiui, draudžiama tokias šėryklas įrengti arčiau nei 10 m nuo gydymo ir švietimo įstaigų pastatų, vaikų žaidimo aikštelių. Jos negali būti ant šaligatvių, pėsčiųjų, dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelėse ir kt. Paprastai tariant, šėryklos įrengiamos pakankamai nuošaliai, kad netrukdytų kasdieniam žmonių gyvenimui, o ir pačios beglobės katės ateidamos ėsti jaustųsi saugiai.“

Šėryklų idėja įgyvendinama kartu su sterilizacijos programa, tad nereikia baimintis, kad toks kačių šėrimas skatina jų dauginimąsi ar tam tikrų ligų plitimą. Sėkminga beglobių gyvūnų populiacijos kontrolė leidžia mažinti ir jų platinamų ligų riziką. Oficiali bešeimininkių kačių šėrimo vieta gali būti pakeista, jeigu dėl buvusios sulaukiama tam tikrų gyventojų skundų, ji kliudo palaikyti viešąją tvarką ar sukelia kitų nepatogumų. Žinoma, tokie pokyčiai katėms nėra į naudą, ypač kai šėrykla toje pačioje vietoje gyvavo jau ne vienerius metus. Gyvūnai įpranta tam tikroje vietoje rasti ėdesio, tad šėryklos perkėlimas į kitą vietą jiems sukelia didelį stresą, gali paskatinti aplinkiniams gyventojams nemalonų elgesį, pvz., rausimąsi po šiukšlių konteinerius.

„Deja, bet iki šiol mes elgiamės gana egoistiškai, nes visuomet savo interesą iškeliame aukščiau konkrečios benamės katės gerovės – jos teisės nebūti alkanai. Norėtųsi daugiau supratingumo ir atjautos, juk benamių kačių kolonijos egzistuoja dėl žmogaus kaltės“, – pabrėžia G. Survila.

Šiaulių mieste iki šiol buvo 11 vietų, kuriose maitinamos laukinės katės. Liko 10. Prasideda ruduo su lietumis ir vėsa, ateis žiema. Dalis Klevų gatvės plotus lankiusių gyvūnėlių galbūt išgyvens, slankios pakiemiais liudydamos apie žmogaus nejautrumą, savanaudiškumą.

Gyvūnų auginimo kultūros pokyčiai
Pozityvūs pokyčiai yra šių metų pavasarį Seimo priimti įstatymai, reglamentuojantys tinkamą elgesį su gyvūnais, privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschema bei įregistravimas į Gyvūnų augintinių registrą.

Veterinarijos specialistas Giedrius Survila pastebi, kad dalis žmonių vis dar nesupranta, kodėl svarbu sterilizuoti ir ženklinti augintinius, nemato prasmės juos profesionaliai dresuoti, vesti į gyvūnų kirpyklą, o kartais – net ir pas veterinarą. Manymas, kad visa tai yra laiko ar pinigų švaistymas, tam tikra prabanga, yra atgyvenęs ir labai klaidingas. Tiesa ta, kad visuotinis gyvūnų ženklinimas padeda ne tik tuo atveju, kai gyvūnas pasiklysta (jį paprasta identifikuoti ir grąžinti šeimininkams), bet ir leidžia užkirsti kelią žiauriam elgesiui su gyvūnais, pvz., neteisėtam veisimui, nepriežiūrai.

Sterilizacija yra vienintelis patikimas ir humaniškas būdas užkirsti kelią neteisėtam gyvūnų dauginimui, leidžia kontroliuoti jų populiaciją, taigi kartu mažina ir beglobių gyvūnų skaičių gatvėse bei gyvūnų globos namuose. Profesionali dresūra svarbi, nes ne tik padeda lengviau „susikalbėti“ su augintiniu, bet ir kuria darnų bei saugų gyvūno ryšį tiek su supančia aplinka, tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Net gyvūnų kirpyklos nėra prabangos reikalas, tam tikrų veislių augintiniams profesionalus iššukavimas ir kirpimas yra būtinybė, reikalinga jų geros savijautos bei sveikatos palaikymui. Ką jau kalbėti apie veterinarines paslaugas...

Deja, kai kuriems žmonėms vis dar trūksta žinių, greičiausiai dėl to jie tam tikras paslaugas gyvūnams vertina skeptiškai.

Tačiau visuomenė tapo jautresnė ir atsakingesnė gyvūnų atžvilgiu, todėl nedvejoja informuoti atitinkamas tarnybas sužinoję, kad kažkas su savo augintiniu elgiasi netinkamai. Pranešimų apie žiauraus elgesio su gyvūnų atvejus apstu, laimė, itin žiaurių atvejų pasitaiko vis mažiau.

Baudos už gyvūnų nepriežiūrą ar žiaurų elgesį su jais, specialisto teigimu, reikalingos, tik jos turėtų būti proporcingos įvykdytam nusižengimui. Visgi baudos neturėtų tapti pagrindine priemone kovoje prieš žiaurų elgesį su keturkojais. Deja, gyvūnų teises pažeidžiantys asmenys dažnai nė nesusimąsto apie laukiančias pasekmes. Todėl kur kas svarbiau visuomenės švietimas, pradedant jaunąja karta.

Perki pigiau? Remi gyvūnų kankintojus
Pastaraisiais metais G. Survilai teko susidurti su ne vienu gyvūnų konfiskacijos iš nelegalių daugyklų atveju. Pagrindinis specialistų rūpestis būna užtikrinti tinkamas konfiskuotų keturkojų gyvenimo sąlygas, pasirūpinti jų sveikata ir, žinoma, užkirsti kelią tolesniam nelegaliam keturkojų dauginimui.

„Pvz., man teko dalyvauti vienoje gyvūnų konfiskacijos iš nelegalios daugyklos Kaune operacijų, kurios metu nedideliame name aptikta per 80 šunų. Visi jie gyveno narvuose, apgailėtinomis sąlygomis, dauguma turėjo sveikatos problemų, apie jokią gerovę ten nė kalbėti nebuvo galima. Pribloškė tiek gyvūnų gausa, tiek sąlygos, kuriomis jie buvo laikomi“, – teigia G. Survila. Jo nuomone, žmonės, kurie įsigyja augintinius iš nelegalių daugyklų, rizikuoja, kad gyvūnai bus prastos fizinės sveikatos (siekiant sumažinti išlaidas, dažnai jie būna neapžiūrėti veterinaro, jiems neatliktas nukirminimas, jie būna nevakcinuoti ir kt.), turės psichikos, elgesio sutrikimų. Pastarieji gali išryškėti ir vėliau, gyvūnui subrendus. Maža to, pirkdami keturkojus iš daugintojų žmonės remia šią nelegalią veiklą, taigi kartu ir patys stoja prieš gyvūnų gerovę.

Oficialūs ir patikimi veislynai veikia atsižvelgdami į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) keliamus reikalavimus, priklauso kinologinei ar felinologinei organizacijai, užtikrina tinkamas sąlygas laikomiems gyvūnams, rūpinasi jų sveikata, dalyvauja su keturkojais parodose. Taigi prieš įsigydami augintinį turėtumėte pasidomėti, ar veislynas veikia legaliai. Lengviausia tai padaryti VMVT tinklalapyje, kur matysite, ar veislynas įtrauktas į šios įstaigos kontrolės objektų sąrašą. Iš oficialaus veislyno įsigytas gyvūnas privalo būti ženklintas mikroschema, turėti kilmės dokumentus, vakcinacijos pažymėjimą, jį įsigyjant turi būti sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis.

VMVT pasitelkusi visuomenines organizacijas šiuo metu rengia veislynų reitingavimo tvarką. Tai žmonėms padės lengviau išsirinkti augintinį ir išvengti apmaudžių klaidų.

Gyvūno psichiką neigiamai paveikia ne tik alkis, mušimas, bet ir vienatvė
Teko girdėti, kad neprižiūrimi šunys darosi pikti, agresyvūs. Šiauliuose buvo atvejis, kai voljere laikomas šuo nukando ranką moteriai. Bute paliktas katinas išdraskydavo gėles, priteršdavo šeimininkų batus, o atėjusiai pamaitinti šeimininkės draugei puolė į veidą, vos neapdraskė nagais.

„Gyvūno elgesio pakitimai gali būti nulemti tiek sveikatos sutrikimų, tiek ir netinkamo elgesio su juo, – komentuoja G. Survila. – Kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas individualiai ir pasitelkus specialistus. Vienais atvejais situaciją įmanoma koreguoti, kitais pakitimai būna negrįžtami – viskas priklauso nuo juos sukėlusios priežasties, esamos gyvūno būklės ir kitų individualių aplinkybių. Tarkime, gyvūnas ėmė šlapintis bet kur namuose.

Dažnai šeimininkai galvoja, kad jis taip už kažką kerštauja, bet už tokio elgesio gali slypėti šlapimo takų, inkstų ligos ar kitos sveikatos problemos. Destruktyvų elgesį gali paskatinti ir skausmas ar kiti negalavimai, apie kuriuos keturkojai bičiuliai negali mums niekaip kitaip pranešti, tik pakitusiu elgesiu. Netiesa, kad elgdamasis netinkamai (mūsų supratimu) gyvūnas už ką nors kerštauja, smaginasi, erzina mus ar pan. Už destruktyvaus elgesio visuomet slypi konkreti priežastis, kurią būtina spręsti. Dažnai tai būna netinkamas žmonių elgesys su augintiniais. Nebūtinai vien tiesioginis smurtas. Nepriežiūra gali turėti įvairiausių pavidalų, tai gali būti ir bendravimo poreikio nepatenkinimas, alkis, netinkamos gyvenimo sąlygos ir kt.

Gyvūnas – ne žaislas
Gyvūnų prieglaudos kviečia geraširdžius žmones tapti naujais keturkojų šeimininkais. G. Survila ragina savo sprendimą rimtai apsvarstyti: „Pirmiausia turite būti įsitikinę savo pačių galimybėmis laikyti augintinį – ar galėsite jam skirti pakankamai laiko, dėmesio, lėšų, ar jūsų namai tinkami pasirinktam gyvūnui. Gyvūnas – ne žaislas, tai yra įsipareigojimas visam jo gyvenimui. Svarbu suprasti, kad tai nebus vien malonumas, bet kartu ir didžiulė atsakomybė.“

Apsisprendę priglausti gyvūną, į gyvūnų globos namus jau turėtumėte keliauti žinodami, ko ieškote – šuns ar katės, kokio amžiaus, dydžio, norite aktyvaus ar ramaus keturkojo bičiulio ir pan. Nevertėtų pasiduoti akimirkos emocijai ir jokiu būdu nesirinkite gyvūno vien pagal jo išvaizdą. Augintinis turi atitikti jūsų lūkesčius, gyvenimo būdą, jūsų pačių charakterį. Nemažai vertingos informacijos apie šunį ar katę gali suteikti gyvūnų globos namų darbuotojas, ypač jeigu gyvūnas čia gyvena jau kurį laiką. Svarbu pasidomėti keturkojo sveikatos būkle, amžiumi, charakteriu, kaip jis sutaria su kitais gyvūnais (ypač jeigu namuose jau turite augintinių), pabandyti su juo užmegzti ryšį – pakalbinti, paglostyti, esant galimybei trumpai pavedžioti ar pažaisti. Taip labiau atsiskleis šuns ar katės būdas, santykis su aplinka ir žmonėmis.

Beje, svarbu žinoti, kad gyvūnų globos namuose esantys gyvūnai prieš dovanojimą privalo būti praėję veterinarinę patikrą, vakcinuoti, paženklinti mikroschema ir gavę kitas būtinas procedūras. Visgi pas veterinarą verta apsilankyti su naujuoju augintiniu – jis sudarys tolesnį gyvūno sveikatos priežiūros planą, patars dėl geriausio pašaro, kraiko, atsakys į kylančius klausimus apie keturkojo bičiulio priežiūrą. Įsigijus šuniuką visuomet rekomenduojama ir profesionali dresūra – bent jau patys pagrindai. Atsakingas požiūris į gyvūną užtikrina saugumą, leidžia užgimti darniai tarpusavio draugystei.

„Turėtume nepamiršti, kad į namus parsivedame ne daiktą, o šeimos narį, – kolegai pritaria M. Jonušas. – Pirmiausia apmąstykime, kodėl prireikė augintinio. Todėl, kad aš noriu, nes patiko? Po savaitės ar po kelių dienų paiškės, kad nebepatinka, ne tokia spalva, per didelis, namus priteršė ar pan. Atsibodo – išmesiu. Kaip padėvėtus batus? Nenori rūpesčio, pasikabink nuotrauką ant sienos, kol atsibos, pasižiūrėsi. Imiesi augintinį – prisiimi atsakomybę už gydymą, slaugą, auklėjimą, užimtumą.“

Pasak M. Jonušo, daugybė žmonių dejuoja esą išsekinti pandemijos, kuri dar labiau išryškino vienatvę, psichologines problemas. Priimti į savo namus beglobį gyvūną, vienas iš būdų nesijausti vienišam. Mindaugas džiaugiasi  iš globos namų paimtu šuneliu Bela: „Priglaudžiau šunelį. Iš patirties galiu pasakyti, kad beglobis gali būti geriausias draugas. Abipusis prieraišumas suteikia malonių emocijų, praturtina laisvalaikį, padeda atsirinkti, kur galime eiti kartu, kad bendrystę išsaugotume. Suprantu, kai kam atrodys kvailai – vieną šunį priglaudęs giriasi lyg pasaulį išgelbėjęs. Bet mano vidinį pasaulį Bela gelbsti tikrai“.

Geri darbai prasideda nuo mažų dalykų. M. Jonušas linki drąsos pasiimti gyvūnėlį iš prieglaudos. Kai toks stiprus susipriešinimas visuomenėje, gyvūnas gali tapti laidininku. Šunelio auginimas, pasivaikščiojimai padeda rasti bendraminčių, draugų, o kai kam – net antrąją pusę.

Gyvūnų gerovės metams artėjant
Ateinančiuosius Seimas paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Gerai, jei tai ne eilinis patosas. Kai gyvi padarėliai miršta iš alkio po mūsų langais, ką reiškia kalbos apie krikščioniškas vertybes, gailestingumą. Užsidarei duris, kad nematytumei tų, kurie kenčia suluošinti, pririšti miške prie medžio, išmesti pakelės sodybose, ir gyvensi laimingas? Stabtelėjimas prie kito, silpnesnio, yra mūsų pareiga. Kol mums reikia aštrių siužetų, kad suklustume, teks pripažinti, kad nežmoniški ne kiti – mes patys.

„Gyvūnas ne daiktas, ne pramoga, ne pliušinis žaisliukas, kuriuo nusibodus nusprendžiame atsikratyti, išmesti, o gyva ir turinti jausmus būtybė. Tai – draugas, kuris gamtos sukurtas būti laimingas ir mylimas, – apibendrina M. Jonušas. – Tik bendrystėje išauga širdies šiluma, viltis ir pasitikėjimas. Esame žmonės, todėl atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname ir suteikiame namus. Esame atsakingi, kad jie daugiau niekada netaptų benamiais, beglobiais.“

Redakcijos archyvo nuotr.