„Taip susiklostė, kad paskutinis vasaros mėnuo ypatingas, lyg ėjimas į mūsų visų svajonę – Laisvę, – sako Algirdas Kulikauskas, Sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininkas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus tarybos narys, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. – Rugpjūčio mėnuo yra didelių virsmų sankaupa: nuo Baltijos kelio 1989-aisiais iki sovietų armijos išvedimo 1993 rugpjūčio 31-ąją. Nors mūsų Nepriklausomybė atkurta 1990 m. kovo 11-ąją, galutinis išsivadavimas iš okupacijos įvyko tik paskutiniam svetimos šalies kareiviui išėjus iš Lietuvos.“

Baltijos kelias – nepamirštamas
Prieš 32 metus įvyko  stebuklas – trys mažos valstybės įrodė, kad maži gali būti stiprūs. 650 km ilgio 2 mln. rankomis susikibusių žmonių grandinė sujungė Vilnių, Rygą ir Taliną. Simboliška, bet stovėdami veidu į Vakarus, nugara į Rytus žmonės giesme pareiškė protestą dėl slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių okupacijos. Tai buvo fenomenali Baltijos šalių pergalė. Pasaulis mus išgirdo. Po kelių mėnesių Maskva pripažino, kad Molotovo-Ribentropo paktas neteisėtas.

„Baltijos kelio pamiršti neįmanoma, tąsyk dalyvavo arti milijono Lietuvos žmonių, – sako A. Kulikauskas. – Atrodė labai daug, bet jei tada būtume turėję tiek transporto kaip dabar, manau, būtų dalyvavę antra tiek. Tada važiavo visi, kas turėjo kuo judėti: „žiguliukais“, „moskvičiais“ ir vos judančiais „zapo-rupu-žiukais“.

Niekam nerūpėjo, kaip atrodo, svarbu, kad juda, svarbu pasiekti Kelią. Šiauliams buvo skirtas kelio ruožas prie Pumpėnų Pasvalio rajone. Pasak sąjūdiečio, įstabu, kad toks reiškinys vyko dar būnant Sovietų sąjungoje, kai dar neturėjome interneto ir mobiliųjų telefonų. Nešėsi radijukus, kas kokius turėjo.

gedo mašinos, kiti strigo spūstyse, treti pakliuvo į provokatorių spąstus: Panevėžyje nežinia kam kilo mintis traukinio sąstatu užtverti pagrindinį išvažiavimą iš miesto. Kilo išgąstis, žmonės pajuto, kad nesuspės laiku į grandinę. Per radiją pasigirdo koordinatorių raminimai, kad nenusimintų, galima stoti toje vietoje, kur esą, svarbu susikibti rankomis ir sugiedoti „Tautišką giesmę“.

„Daug masinių renginių matome, daugelyje dalyvaujame. Daug jų esu užfiksavęs. Šurmuliai būna, didesni ar mažesni, – pasakoja A. Kulikauskas. – Ten, Baltijos kelyje – visai kita nuotaika. Daugiau santūrumo. Žmonės suvokia, kad ne šiaip pasilinksminimas, tai – būsena. Kai susikibo rankomis, man teko fotografuoti, filmuoti. Pažinau tremtinius ir daugelį tarybinių darbuotojų pažinau. Įdomu buvo stebėti susikibusius. Niekam nerūpėjo, kas kieno ranką laiko. Skriaudas patyrę ir skriaudas darę drauge giedojo. Visus jungė, sakyčiau, širdies atsivėrimo jausmas. O gal proto atsivėrimo... Vieningumas. Visi jautė bendrumą to reiškinio, kuriame šiuo momentu yra. Juk gyvenome tuo metu, kai iš esmės viskas buvo draudžiama. Netgi tie, kurie organizuodavo nuskriaudimus, irgi kentėdavo. Piramidė, kurioje aukštesnysis engė žemiau stovintį. Penkias dešimtis metų gyventa jaučiant baimę kentėti už pasakytą žodį. Baimė buvo apėmusi ir skundžiamuosius, ir skundikus. O čia atsirado naujas pojūtis: aš pats savyje laisvas. Žmogus ne dėl ko nors stojo į Baltijos kelią, ne kam nors. Žmogus save pajuto. Laisvę savo viduje.“

Pasak pašnekovo, vėliau kai kas bandė sumenkinti, tą euforiją apibūdinti kaip atrakcijų ištroškusių žmonių prasiblaškymą, suėjimą. Gal ne iš pikto, gal ne visi vienodai giliai suprato, pajautė... O tiems, kurie stengėsi kilti komunizmo statybos karjeros laiptais, darėsi baugu.

Sąjūdžio žmonės nepamiršo sava tapusios istorinės vietos, to vienybę primenančio žemės lopinėlio. Nutarta, kad kiekvienas miestas ar savivaldybė statys atminimo ženklus savo kelio ruože. „Prie Pumpėnų pastatėme stogastulpį. Paskui nuvažiuodavome jo aplankyti. Švęsdami 15-ąsias metines jo neberadome. Nugriuvo, kažkas sunaikino, kažkam nepatiko. Kaip pirmasis atrodė – neliko aprašymų, bet radau nuotrauką, – pasakoja A. Kulikauskas. – Pastatėme naują, dar didesnį.“

Per 30 ąsias Baltijos kelio metines ties Pumpėnais vėl šiauliečiai drauge su vietos bendruomene stojo į simbolinę grandinę, jaunimui leisdami pajusti bent atgarsį tos ypatingos būsenos.  

Ne veltui Baltijos kelias įtrauktas į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“. Šiauliuose  tęsiama graži atminimo tradicija – kasmetiniai koncertai Saulės laikrodžio aikštėje.

TFP nešė žinią apie mūsų laisvės siekį
Paskutinį rugpjūčio šeštadienį (šiemet – rugpjūčio 28 d. 15. 30 val.) kasmet Šiauliuose, Sukilėlių kalnelyje, vyksta susitikimas su tarptautine katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP).

A. Kulikauskas pasakoja, kad ši organizacija labai daug prisidėjo prie mūsų laisvės. Ji parėmė nepriklausomybės siekiančią Lietuvą ir per 130 dienų surinko per 5,3 milijono įvarių pasaulio šalių gyventojų parašų. Tikrai didelis žingsnis, galima sakyti, kiekvienam mūsų – po du parašus. Peticija su parašais buvo perduota tuometiniam Sovietų sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Taigi TFP paskleidė pasauliui žinią apie Lietuvą ir prisidėjo, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė būtų pripažinta.

„Susitikimai su TFP atstovais vyksta jau 20 metų, tik nedaug šiauliečių apie juos sužino, – pabrėžia A. Kulikauskas. – Susirenka 50 ar kiek daugiau žmonių. O visai įdomu su neeiliniais svečiais pabendrauti, pasišnekučiuoti. Be to, TFP atsiveža savo leidžiamų kalendorių. Jie įdomūs tuo, kad prasideda ne nuo sausio, o nuo rugpjūčio.“

Šiemet sukilėlių kalnelyje susitikimo metu gros Šiaulių pučiamųjų orkestras, dalyvaus aktorius Vladas Baranauskas. Po to vyks Padėkos ir Vilties žygis į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, bendra malda. A. Kulikauskas ragina šiauliečius neužmiršti šventos kovos už Lietuvos laisvę ir drauge su TFP pasimelsti, kad stiprėtų katalikiškos vertybės mūsų širdyse.

Laisvės diena
„Perestroikės“ laikmečiu sovietų armija pirmiausia turėjo išeiti iš Vokietijos. Galbūt smulkmena, bet labai saldi mums, kad iš Lietuvos išėjo pirmiau, – sako A. Kulikauskas. – Mes, Lietuvos žmonės, patyrėme pasaulinio lygio reiškinį:  Sovietų sąjungos kariuomenė pradėjo žengti atgal,  nebeokupuodama, o grįždama, atsitraukdama. Ir tai prasidėjo nuo mūsų. Ar neverta pasidžiaugti Laisvės diena, kai paskutinis kareivis išėjo iš Lietuvos?“

Šventė prasidės rugpjūčio 31 d. 17 val. šv. Mišiomis Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. 18 val. Laisvės dienos minėjimas Šiaulių kultūros centre. Dainuos Šiaulių kultūros centro jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“, bus pristatyta knyga „Birželis kvietė į kovą“.

Gyvename nestabiliame pasaulyje, pilname įtampų. Kai kas sako, kad jau vyksta trečiasis pasaulinis karas, tik be apkasų ir atviros ugnies, nors ir ši įsiplieskia tai Ukrainoje, tai Čečėnijoje, tai kitur. Daug nestabilumo pandeminis laikas, krizė pasienyje sukėlė mūsų pačių dvasioje. Norisi, kad mes nepamirštume, neleistume užmurzinti didingos Baltijos kelio atminties. Norisi, kad nepamestume to vienybės pojūčio. Švęsdami Laisvės dieną nepamirškime, kad yra nemažai jėgų, norinčių perbraižyti pasaulio žemėlapį. Mūsų tauta sugebėjo nusimesti nelaisvės apynasrį. Turėkime stiprybės būti verti kovotojų, kurių palaikus dar vis atkasa nuošaliuose miškeliuose, išsaugokime pagarbą žmonėms, kurie atvedė mus į Kovo 11. Džiaugdamiesi laisve, švęsdami laisvę pamąstykime: ar mokame įvertinti, kiek daug visko turime? Gyvenimą, tikėjimą, meilę... Mokėkime džiaugtis, pasitikėti, branginti.

Algirdas Kulikauskas.
Autorės nuotr.

Šiauliečių stogastulpis Pumpėnuose.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.

Baltijos keliui 30. Šiauliečiai Pumpėnuose.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.