Darbdaviai neranda kvalifikuotos darbo jėgos, be to, stipriai ryškėja reikiamų įgūdžių ir kvalifikacijos paklausos neatitinkanti pasiūla. Vieni dėl to kaltina aukštąsias mokyklas, esą jos neparuošia trūkstamų specialistų, kiti – pačius darbdavius, nes jie galimai sudaro nepalankias darbo sąlygas, dėl kurių ir neatsiranda norinčiųjų dirbti.

Šalyje – kritinis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas
Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, pasak Lietuvos užimtumo tarnybos atstovų, pastaraisiais metais tapo tiesiog kritinis ir išaugo tiek, kad daugiau nei dvigubai viršijo nekvalifikuotų darbuotojų paklausą.

„Tokį pasiūlos ir paklausos neatitikimą lemia daug priežasčių: žema kvalifikacija arba darbo rinkoje nepaklausi profesija, nepakankama profesinė darbo patirtis, konkrečių žinių trūkumas, nemokėjimas dirbti kompiuteriu, mažas mobilumas. Jaunimo įsidarbinimą riboja profesinės kvalifikacijos neturėjimas ir darbo patirties stoka“, – teigia Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė.

Pasak Užimtumo tarnybos vadovės, ieškoti gilėjančios problemos sprendimų verslas ir profesijas ruošiančios mokyklos turėtų kartu.

„Svarbu, kad darbdaviai aktyviau įsitrauktų į mokymo programų rengimą ir tobulinimą, padėtų identifikuoti būtinas kompetencijas atskirų profesijų atstovams. Tai palengvintų trūkstamų kvalifikuotų darbuotojų problemų sprendimą bei jų verslui labiausiai pritaikytų profesijų darbuotojų rengimą, užtikrintų specializuotą profesinį mokymą regionuose ir mokymo kokybės gerinimą bei greitesnę reakciją į darbo rinkos pokyčius“, – dėsto I. Balnanosienė.

Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidento Vytauto Zubro teigimu, profesinės mokyklos bendradarbiauja ir yra pasiruošusios glaudžiau bendradarbiauti, bet ne visuomet žino, kaip tai padaryti.

„Profesinių mokyklų vadovai teigia, kad patiems dažnai sunku surasti verslo partnerių, kurie norėtų plėtoti bendradarbiavimą. Prie to prisideda ne tik žinių, bet laiko ir žmogiškųjų resursų trūkumas“, – teigia V. Zubras.

Tai patvirtino ir VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu šį pavasarį atlikta Lietuvos profesinio mokymo įstaigų vadovų apklausa. Rezultatai parodė, jog kone penktadalis profesinio mokymo mokyklų ir mokymo centrų aktyviai nebendradarbiauja, nors formaliai yra sukūrę partnerystes.

Trūksta verslo įsitraukimo
Anot V. Zubro, profesinių mokymo įstaigų vadovai yra linkę bendradarbiauti su įvairiais verslo sektoriais: prekybos, pramonės, statybos, gamybos ir perdirbimo, inžinerinės pramonės, transporto ir žemės ūkio įmonėmis, asocijuotomis verslo struktūromis. Socialinės gerovės sektorius, menų, architektūros, IT ir medijų sričių verslo įsitraukimas į ugdymo procesą taip pat būtų paklausus.

„Turime daug gerų pavyzdžių. Verslas įsitraukia į mokyklų veiklas, dalyvauja kaip dalininkai, aktyvūs  ugdymo procese. Su įmonėmis, verslo struktūromis įgyvendinami ir įvairūs projektai, parengiamos naujos profesinio mokymo programos. Vis dėlto situacija rinkoje rodo, kad pastangų per maža. Abi pusės – tiek mokyklos, tiek verslo įmonės – turi būti vienodai suinteresuotos siekti postūmio, rodyti iniciatyvą ir glaudžiai bendradarbiauti“, – teigia V. Zubras.

Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidento nuomone, reikėtų daugiau verslo įmonių ir profesinių mokyklų bendradarbiavimą skatinančių renginių. Naudingi būtų ir mokymai mokyklų vadovams, profesijos mokytojams, verslo įmonių profesijos meistrams, dalyvaujantiems mokinių mokymo procese.

Tarp patraukliausių bendradarbiavimo su verslo įmonėmis formų V. Zubras įvardija ne tik praktikos ir pameistrystės galimybes, bet ir mokinių įdarbinimą, pagalbą jauniems žmonėms įgijus kvalifikaciją. Profesinių mokyklų vadovai taip pat norėtų bendro darbo vykdant profesinį orientavimą, profesinio mokymo programų tobulinimą ir naujų kūrimą.

Užimtumo tarnybos vadovės I. Balnanosienės teigimu, bendradarbiavimas su profesinio mokymo įstaigomis, verslo dalyvavimas mokymo procese turėtų būti suprantamas kaip tiesioginė laiko ir finansinių resursų investicija į tinkamą apsirūpinimą kvalifikuota darbo jėga.

„Darbdaviai galėtų aktyviau dalyvauti pameistrystės programose, nes tokiu būdu jau mokymosi metu būsimasis darbuotojas įgyja reikiamų profesinių įgūdžių konkrečioje darbo vietoje, išmoksta dirbti su įrenginiais, prisitaiko prie įmonės kultūros, vidinių procesų. Tikėtina, kad toks darbuotojas įmonėje dirbs ilgiau ir jau po mokymo kurs didesnę pridėtinę vertę“, – pažymi I. Balnanosienė.

Neįdarbina vyresnio amžiaus
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Ingos Ruginienės nuomone, darbuotojų trūks tol, kol jie bus laikomi priedais prie šluotų. Anot jos, pastaruoju metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai skambina pasipiktinę vyresnio amžiaus žmonės, kurie sako nesuprantantys verslininkų virkavimų dėl darbuotojų trūkumo, nes jų pačių pastangos susirasti darbą atsimuša į sieną.

Taip išryškėjo tendencija, kad darbdaviams, pasirodo, reikia jaunų ir stiprių, nes siūlomas darbo krūvis yra nepakeliamas vyresniems. Skambinant pagal darbo skelbimą užtenka pasakyti savo amžių ir jums bus atsakyta. Nuvarytų arklių dabar nenušauna, o jų tiesiog nepriima į darbą.

Jei pasiūlytas atlyginimas kur nors yra didesnis nei minimali alga, tai dažniausiai turėsite dirbti tiek, jog būsite patenkinti vien dėl to, kad kartais gausite išsimiegoti. Valytojams parduotuvėse siūloma ne tik valyti didžiulius plotus, bet dar ir prižiūrėti, pvz., daržovių skyrių.

Gamybinėje įmonėje 40 val. darbo savaitė pavirsta į darbą kasdien po dešimt valandų su viena išeigine sekmadienį. Arba kad ir aštuonių valandų darbo diena, bet šaldytuve, be jokio poilsio ir tik su dvidešimties minučių pietų pertrauka. Arba kokioje degalinėje jūs ne tik pardavinėsite prekes, kepsite dešreles, bet ir po darbo valandų plausite tualetus bei valysite teritoriją, o namo už savo pinigus turėsite grįžti su taksi, nes nebevažiuoja joks viešasis transportas.

Neapskaitomi (tad ir neapmokami) viršvalandžiai yra taip plačiai paplitę, kad tai drąsiai galima vadinti maru.

„Pavyzdžių begalybė, ir tegu tik man verslininkai nesako, jog mes nuolat kalbame tik apie blogus darbdavius, kad tai esantys vien tik išimtiniai atvejai. Į mus kreipiasi daugybė nevilties palaužtų žmonių, kurie baigia prarasti fizinę ir psichinę sveikatą dirbdami nežmoniškomis sąlygomis. Ir kai kurie iš jų tikrai verčiau rinksis pabadauti, nei galutinai prarasti sveikatą ar net numirti darbe“, – sako I. Ruginienė.

Būtina keisti požiūrį
Anot jos, profesines sąjungas kaltinti subjektyvumu ar net neišmanymu, bet draudimo bendrovės „If“ atlikta apklausa kalba skaičiais: 51 proc. darbuotojų Lietuvoje dirba aplinkoje, kuri jų visiškai netenkina. Dar 35 proc. respondentų dirba vidutiniškai tenkinančiomis darbo sąlygomis ir tik 14 proc. Lietuvos darbuotojų turi jų vertinimu gerą darbą ir tinkamas darbo sąlygas.

„Tad jeigu verslas gyvas tik dėl to, kad išnaudojami darbuotojai, tai jis nevertas net verslo vardo. Mane šokiravo Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos posėdyje išreikštas pageidavimas sukurti tokį mechanizmą, kuris „priverstų“ žmones dirbti. Didesnių atlyginimų mokėti neva nėra iš ko, padoraus požiūrio į darbuotojus per trisdešimt metų irgi neatsirado. Štai vienas jau ne tokio smulkaus verslo atstovas iš „Linavos“ apskritai pareiškė, jog noras gerinti darbuotojams darbo sąlygas yra „briedas“. Kitas jo kolega anksčiau yra sakęs, kad vairuotojai tėra tik „šluotos laikytojai“. Tada visi kalti: vyriausybė, kad žlugdo verslą, nes ragina darbuotojams gerinti darbo sąlygas, profesinės sąjungos, kad nesistengia „suprasti“ verslininkų, ir patys darbuotojai, kad jie yra tinginiai ir veltėdžiai“, – pasakoja I. Ruginienė.

Tai ką daryti? Konfederacijos pirmininkės teigimu, darbdaviai turi iš esmės keisti požiūrį į darbuotojus, nebegalima dirbančių žmonių laikyti baudžiauninkais ar dar blogiau – įrankiais, kuriuos panaudojus galima išmesti. Kai verslininkai ne tik nekalbės, bet ir negalvos apie darbuotojus kaip apie šluotos laikytojus, kai supras, kad juos reikia traktuoti kaip partnerius, kartu kuriančius pridėtinę vertę, tada ir tik tada bus galim kalbėti apie sveiką darbo aplinką, kurioje norisi dirbti. Tam, žinoma, prireiks ir pačių darbuotojų pastangų, kurios turėtų būti nukreiptos į vieningą, organizuotą kovą už geresnes darbo sąlygas.