Feliksas Paškevičius – regbio bei žolės riedulio žaidimų pradininkas Šiauliuose ir Lietuvoje, šalies žolės riedulio ir regbio rinktinių visuomeninis treneris, gydytojas, pedagogas. Jo kandidatūrą Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademija pasiūlė Šiaulių miesto garbės piliečio vardo suteikimo komisijai.
„Šiaulių naujienų“ skaitytojams siūlome susipažinti su šiuo puikiu žmogumi išsamiau.
Šiaulių regbio ir žolės riedulio tėvas
„Moterų žolės riedulio istorijos 44 puslapis jau skaitomas, kitąmet sukanka 45-eri metai, kai Šiauliuose buvo įkurta pirmoji klubinė komanda („Tauras“). 2023 metais sukaks 50 metų, kai šiauliečiai pradėjo žaisti regbį“, – sakė Feliksas Paškevičius, kuris Saulės mieste gyveno nuo 1973 iki 1982 metų, bet per tuos 9 metus taip susisaistė su Šiauliais, kad iki šiol save laiko šiauliečiu. Pasak jo, tuomet nepaprastai reikšmingų dalykų įvyko, per tą trumpą laiką jaunas gydytojas, treneris visuomenininkas surinko sporto entuziastus ir padėjo tvirtus pamatus dabartinėms regbio ir žolės riedulio žaidimo „imperijoms“.
1973 m. lapkričio 1 d. Šiauliuose oficialiai įkuriama pirmoji vyrų regbio-15 komanda „Gėluva“ (vėliau ‒ „Vairas“) ir iki 1977 m. Lietuvos čempionatuose, atvirose miesto pirmenybėse ir tarptautiniuose turnyruose šiauliečiai regbininkai laimėjo 15 medalių komplektų, 1977-aisiais rungtyniavo Lietuvos čempionato aukščiausiojoje lygoje. F. Paškevičius labai didžiuojasi savo garsiaisiais auklėtiniais, daugkartiniais Lietuvos čempionais – P. Astrausku, V. Kalinausku, S. Kukulskiu – regbio grandais, iškiliais treneriais, išugdžiusiais Europos čempionus. Šiuos faktus ne sykį minėjo ir regbio legenda laikomas Sigitas Kukulskis bei dabartinis Lietuvos regbio federacijos prezidentas Irmantas Kukulskis.
1977 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose Feliksas Paškevičius įkūrė pirmąją mieste ir Lietuvoje moterų žolės riedulio komandą „Tauras“ (vėliau „Gintra-Strektė“). Subūrė gražų ir kūrybingą kolektyvą, išugdė psichologiškai tvirtą merginų ansamblį, kuris tris sezonus Sovietų Sąjungoje rodė stebuklus. 1979 m. Šiaulių „Tauro“ merginos žaidė SSRS čempionato pirmojoje lygoje, nepatyrė nė vieno pralaimėjimo ir iškovojo teisę 1980 m. rungtyniauti aukščiausiojoje lygoje.
F. Paškevičius ypač didžiuojasi iškilių auklėtinių – A. Maldonytės-Bučmienės, V. Povilonytės-Čaikauskienės, O. Šimkutės-Kanaporienės, G. Tijūnaitytės-Juodienės – pirmo ryškumo žolės riedulio žaidimo žvaigždžių – fantastiškais pasiekimais.
F. Paškevičiui brangi vieta Šiauliuose yra namas Vytauto g. 112, kuriame įkurtas memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Feliksas čia ne tik gyveno, kai dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gydytoju terapeutu, Dainų poliklinikos apylinkės gydytoju, Šiaulių medicinos mokyklos vidaus ligų dėstytoju, Šiaulių kūno kultūros ir medicinos dispanserio gydytoju. Beveik tuo pat metu jis buvo dvylikos regbio ir aštuonių žolės riedulio įvairaus amžiaus rinktinių visuomeninis treneris, vyriausiasis treneris, gydytojas ar vadovas. Šiame name įsikūrė Šiaulių miesto regbio federacijos ir Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) būstinė, specifinio inventoriaus sandėlis. Abiem federacijoms vadovavo F. Paškevičius.
Įdomi buvusi pradžia, Feliksas motociklu lakstydavęs po visą miestą ne tik dėl to, kad jį geriau pažintų. Jis lankėsi mokyklose, kalbino jaunuolius, klijuodavo skelbimus, kviečiančius į treniruotes, visose įmanomose vietose – ant stulpų, ant medžių. O šįsyk paklaustas, koks ryškesnis momentas įsiminė atvykus į Šiaulius, jis sako, kad Vilniaus gatvė: „Su dabartine nėra ko lyginti. Ne rami pėsčiųjų zona, o pridūmyta, dulkina gatvė, per bruką darda sunkvežimiai. Stoviu ties „Baltijos“ restoranu, pravažiuoja čiaudėdamas sunkvežimis, nutįsta juodas šleifas, o antrapus gatvės ant suolelio sėdi žmogelis užbintuotomis ausimis... pastato svininkas. Pasikeitę dabar Šiauliai, kasmet atvažiuodavau į regbio ir žolės riedulio turnyrus F. Paškevičiaus taurei laimėti. Pandemija, karantinas, mano paties ligos šiek tiek planus pakeitė, bet tebesu amžinas šiaulietis, ilgametis kūno kultūros ir sporto darbuotojas (42 metai), sporto organizatorius ir novatorius, fundatorius, felibolo žaidimo išradėjas, regbio ir moterų žolės riedulio žaidimų pradininkas Šiauliuose ir Lietuvoje.“
Savo knygose taip pat F. Paškevičius yra įamžinęs Lietuvos bei Saulės miesto sporto istoriją. Sporto tematika išleista daugiau nei 25 knygos (iš viso – per 50). 6 knygos apie žolės riedulį, 8 autoriniai leidiniai skirti regbiui. Svarbesni kūriniai šiauliečiams: „Regbio taisyklės žiūrovui“, „Šiaulių regbio dešimtmetis“ (bendraautoris S. Kukulskis), „Saulės miesto regbis“, „Lietuvos regbis“, „Žolės riedulys Lietuvoje“, „Pirmosios ir pirmieji“. Moterų žolės rieduliui Lietuvoje – 30“, „Regbis žingsniuoja per Lietuvą“, „Mes mylime regbį. Lietuvos regbiui – 50“, „Šiauliai – žolės riedulio sostinė“, „Šiaulių navynos“, „Senjorai regbininkai“, „Šiaulių regbis: BALTREX klubas“ ir kt. Jubiliejiniais šalies regbiui metais sporto metraštininkas ruošia knygą „Aš myliu regbį. Lietuvos regbiui – 60“. Jau parengta ir kitąmet išeis „Šiauliai – žolės riedulio sostinė“ (45 m. sukaktis, II papildytas leidimas).
F. Paškevičiaus teigimu, jis yra specifinio termino „žolės riedulys“ (vietoje „lauko riedulys“) autorius, be to, pirmųjų dviejų istorinių žolės riedulio ženklelių buvusioje SSRS („SK „TAURAS“ taurė, Šiauliai, 1978“ ir „SSRS žolės riedulio čempionatas, I lyga, Šiauliai, 1979“) gamybos iniciatorius ir eskizų autorius. Pats suskaičiavo, sudarė lentelę visų komandų, kurias įkūrė ar treniravo, globojo. Anksčiau manė, kad – 80, o visas šimtas yra.
„Mano gyvenimo moto: „Būk kuklus. Atrask būdą garsinti tėvynę Lietuvą. Drąsiai eik ten, kur jokio kelio nėra, ir palik savo pėdsakus“, – sako F. Paškevičius. Jo pėdsakas Šiaulių miesto ir visos šalies sporte – be galo ryškus, savitas.
Spalvingi pomėgiai
Gali būti, kad nepaprastą darbštumą, atkaklumą, kūrybiškumą jis paveldėjo iš tėvų, Karališkųjų Kairėnėlių kaimo (Radviliškio r.) ūkininko, devynių amatų meistro Vytauto Paškevičiaus ir ūkininkaitės tautodailininkės, literatės Bronislavos Paškevičienės-Bliznikaitės. Kiek save pamena, Feliksas mėgo su kaimo vaikais kamuolį spardyti, dėl vikrumo rungtis. Sporto entuziastas išbandė įvairiausias sporto šakas, yra tapęs Šiaulių miesto rankinio, regbio, ieties metimo čempionu, teisėjaudavo varžybose, savo pavyzdžiu užkrėtė kolegas, buvo aktyvus medikų sporto organizatorius, vėliau savo įkurtų komandų žaidžiantis treneris. F. Paškevičius yra naujo žaidimo Lietuvoje felibolo (krepšinio ir regbio atmaina) išradėjas. Pablogėjus sveikatai atsidėjo literatūrinei, kraštotyrinei veiklai.
Per 20 kūrybos metų (2001-2021) F. Paškevičius parašė ir išleido apie 50 įvairiausių knygų, o jei skaičiuotų visas rimtesnes publikacijas, būtų gal – apie 400. Aštuonerius metus jis bendradarbiavo su Šiaulių miesto laikraščiu „Raudonoji vėliava“ (dabar – „Šiaulių naujienos“), dažnai rašydavo į respublikinę spaudą. Populiarino ne vien regbį ir žolės riedulį, rašė ir apie kitus sportinius žaidimus, aprašė sportinio gyvenimo raidą įvairiuose šalies miestuose, kur teko dirbti, išleido knygelę „Humoras ir nuotykiai“.
Jis taip pat rašo haiku. Šį žanrą išbandė ne vienas poetas, bet F. Paškevičius klasikinio japonų senriu poezijos stiliumi parašė romaną „Gyvenimas arklidėse“. Knygą sudaro 2000 trieilių. Juose nemažai humoro, aprašytos žmonių silpnybės, vešinti Lietuvos problema – nedarbas, rizikos šeimos ir, žinoma, jaunų aktyvių žmonių gyvenimus keičiantis žaidimas – regbis.
F. Paškevičius – rekordininkas ne tik sporte. Jis (gal net vienintelis Lietuvoje ir pasaulyje) išleido 10 knygų, kurių tekste visi žodžiai pradedami ta pačia raide (sako, dar trūksta vienraidžiukų iš 6 lietuviškos abėcėlės raidžių). „Pirmyn Palangon!“ (rekordiniai ilgiausi sakiniai, kuriuose visi žodžiai prasideda ta pačia a, b, c, d, e, m, o, p, s, u, z ar ž raide); „Ilgiausias žodis pasaulyje“ (kandidatas į Gineso rekordų knygą, 2021). „Ilgiausias sakinys pasaulyje“ (apimtis 59 puslapiai, 11 111 žodžių, pradedamų ta pačia p raide, 2021), kurį agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo pripažino nacionaliniu rekordu ir kandidatu į pasaulio rekordų Gineso knygą.
Atskirai paminėtini kraštotyros darbai „Ąžuolai, ąžuolėliai“ (2021); „Karališkieji Kairėnėliai“ (2021), „Generolas dr. Augustinas Paškevičius“ (monografija, 2021). Pastaroji – apie senelio brolį, įtakingą caro aplinkos žmogų, kuris mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o paskui buvo vienas iš lyderių siekiant grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčias, atgauti lietuvišką raštą. Beje, F. Paškevičius honoraro už knygų leidybą niekada nėra gavęs, knygos išleistos daugiausia autoriaus lėšomis.
Šiuo metu F. Paškevičius koreguoja, pildo naują kūrinį „Mano biografija“. Tai bus ilgiausia biografija Lietuvoje (5 200 žodžių), turinti istorinę ir išliekamąją vertę, pateks į Lietuvos rekordų knygą. Pasak jo, populiariosios biografijos literatūrinio žanro svarbiausias bruožas – objektyvumas ir patikrinti faktai. Jo darbuose visada faktai pagrįsti dokumentais, statistiniai duomenys, skaičiai ir pavardės – „ne iš lubų“. Rašydamas biografiją pasinaudojo 104 literatūros šaltiniais. Joje pavardės ne tik garsiausių auklėtinių – sportininkų ir trenerių, rinktinių sąrašai, rasime ir žymių buvusių pacientų – aktorių bei muzikantų pavardes, suminėti ryškiausi sportuojantys kolegos šiauliečiai medikai ir t. t. Taigi iliustruotą leidinuką „Mano biografija“ ateityje galima bus pavadinti enciklopediniu. 2022 metais dienos šviesą išvys bene 10 F. Paškevičiaus knygų.
Nepamirštas, bet...
Apie F. Paškevičiaus nuopelnus sportui galima kalbėti valandų valandas ir nemažai sužinotume peržiūrėję filmus. L. Gudinavičiaus ir V. Juozapaičio sukurtas trumpametražis filmas „Kelias į meistriškumą“ pasakoja apie F. Paškevičiaus treniruojamų auksinių merginų, šiauliečių pergalingą, be pralaimėjimų, žygį į Sovietų Sąjungos čempionato aukščiausiąją lygą (1979); prodiuserio R. Delkaus, sporto žurnalisto, „Baltijos TV“ sukurtas filmas „Gydytojas Feliksas Paškevičius ir jo sportinės ligos“ (1993); dokumentinis filmas „Mes esame „Vairas“ ‒ pasakojimas apie pirmuosius Saulės miesto regbininkų žingsnius ir šių dienų žaidimo filosofiją (2016); režisieriaus V. Dambrausko dokumentinis filmas „Mano miestas. Šiauliai“ supažindina su miesto istorija, pristato regbio ir žolės riedulio sporto šakas; režisierius A. Matvejevas dokumentiniame filme „Kelias į namus su Rimantu Kmita“ pristato aistringą regbininką, Vilniuje gyvenantį šiaulietį, sporto metraštininką, prozininką ir poetą Feliksą (2017); įdomus Augusto Taralio trumpametražis filmas „Mes regbininkai: senoliai eina į karą“ (2021).
Treneris didžiuojasi regbio ir žolės riedulio superkomandomis, daugkartinėmis Lietuvos čempionėmis, Europos čempionatų dalyvėmis, kurias įkūrė ir jų šlovingos istorijos pradžioje treniravo. Štai Šiaulių „Vairas“ (vyrai) – 32 kartus šalies čempionas, 6 kartus sidabrinis prizininkas; Šiaulių „Tauras“ (moterys) – 21 kartą Lietuvos čempionės.
Vis dėlto, nepaisant pasiekimų, F. Paškevičius nusipelniusio trenerio vardo negavo. Nes neprofesionalas. Bet apdovanojimų kraitelė nemaža: apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (KKSD) medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Lietuvos regbio federacijos (LRF) sidabro medaliu „Už nuopelnus regbio sportui“ (2001), LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ (2017) ir dešimtimis kitų.
Šiaulių miestiečių 2000 m. išrinktas geriausiu ir produktyviausiu praeito šimtmečio sporto treneriu visuomenininku. Šiauliuose kasmet vyksta tradicinis regbio turnyras „Felikso Paškevičiaus taurė“,
vaikų ir jaunimo žolės riedulio ir regbio turnyrai, kuriuose pats šių sporto šakų įkūrėjas nugalėtojams įteikia prizus.
Idėja Šiauliams
Feliksas Paškevičius, „amžinas“ šiaulietis, visa širdimi mylintis jaunystės miestą, pastebi, kad miestiečiai nelabai žino sporto istoriją. Jis teigia, kad kreipėsi į mūsų miesto merą su pasiūlymu įkurti šlovingųjų sporto šakų regbio ir žolės riedulio muziejų šalia Jovaro muziejaus tame pačiame pastate Vytauto g. 112 „Regbio ir žolės riedulio istorijos pradžia“, nes būtent čia gimė Saulės miesto regbis ir žolės riedulys (užuovėja, masažas, federacijų būstinė, štabas, informacijos centras, specifinio inventoriaus sandėliai, garažas motociklui), čia gyveno ir kūrė gydytojas, treneris visuomeninkas F. Paškevičius.
„Poetas Jovaras draugiškai pasislinktų, kad galima būtų sportininkams demonstruoti istorinius eksponatus ir trofėjus, vaikų džiaugsmui kieme įkurdinti abiejų sportinių žaidimų mini aikšteles (maketus) ir pan., – kreipiasi ir į šiauliečius F. Paškevičius – Nelaukime, kol išmirs herojai. 50 metų ‒ didžiulis laiko tarpsnis žmogaus gyvenime. Nelaukime, kol pirmasis tituluotų sportininkų šimtukas, pirmosios kartos gyva istorija išmirs. Žolės riedulininkių šeimoje šešios gulbelės, dešimt garbingų ąžuolų regbininkų jau iškeliavo Anapilin, pernai ir legendinė vartininkė S. Mankevičiūtė. Lietuvos nusipelnę treneriai G. Juodienė ir V. Kalinauskas – žmonės, Šiauliams davę komandas Europos čempiones, jau šešiasdešimtmečiai, kiti – dar vyresni. Per tuos dešimtmečius šiauliečiai sukaupė daugybę vertingų eksponatų ir apdovanojimų, nepavėluokime jų lobynais pasirūpinti. Priminsiu, kad 1974-aisiais visuomenei eksponuotų fotonuotraukų pirmoji kolekcija apie regbį „slepiasi“ „Aušros“ muziejuje.“
Buvęs sporto mokyklos „Klevas“ direktorius, pirmųjų F. Paškevičiaus turnyrų organizatorius Svajūnas Mikalčius apie F. Paškevičių sakė: „Šis unikalus žmogus yra tikra Šiaulių legenda, nepaprastos erudicijos asmenybė, begalinio darbštumo kraštotyrininkas, nuostabus pašnekovas, geriausias nesavanaudiškumo pavyzdys jauniems sportininkams. Būtent toks žmogus nusipelno Šiaulių miesto garbės piliečio vardo.“
Šiauliuose kasmet vyksta regbio ir žolės riedulio turnyrai F. Paškevičiaus taurei laimėti.
