Nusikalstamumo prevencija yra pripažįstama kaip viena iš svarbiausių valstybės politikos ir visuomenės gerovės užtikrinimo krypčių, tačiau Lietuvoje, akivaizdu, tam dėmesio skiriama per mažai. Nesama efektyvios prevencijos vertinimo metodikos, o tai reiškia, kad mes net nežinome, kokių rezultatų prevencijos srityje esame pasiekę.

Nėra aiškios struktūros
LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras pripažino pats nežinantis, ar šis klausimas yra sprendžiamas, ar ne, lyg ir lėšų tam skiriama, tačiau jos išbarstomos po įvairias institucijas. Proveržiui trukdo ir visuomenės bei politikų nuomonė, esą prevencija turi užsiimti policija. Nutikus nelaimingam atsitikimui dažnai klausiama, kur žiūri policija.

„Policija žiūri, bet tada būna po visko, kai žmogus jau yra nukentėjęs. Negali policija stebėti kiekvieno žmogaus kiekvieną dieną ant kiekvieno kampo, tada vargu ar būtumėme patenkinti savo valstybės demokratine būkle“, – kalbėjo S. Šedbaras.

Anot jo, prevencija turi prasidėti nuo darželio, mokyklos, kiemo, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, dirbančių su vaikais ir jaunimu.

Komiteto pirmininko įsitikinimu, norint konsoliduoti lėšas ir pastangas, būtinos tam tikros institucinės reformos. Reikalingas koordinacinis centras, kuris visu tuo ir rūpintųsi.

Per daug išskaidymo
Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė sutiko, kad kuo daugiau mes investuosime, dirbsime su nusikaltimų prevencija, tuo mažiau nusikaltimų bus.

„Kartais iš visuomenės girdžiu, kad taip mes kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Esą, jeigu bus mažai nusikaltimų, advokatai neturės ką dirbti. Atsakau, kad darbo visiems ir visada bus per akis, esmė tik, kad to darbo būtų ne tokio, kuris susijęs su smurtu, žiauriu elgesiu, prekyba žmonėmis, narkotikais ir visais kitais nusikaltimais, kurie yra ypač bjaurūs ir sukeliantys didžiulius atgarsius visoje visuomenėje“, – sakė I. Vėgėlė.

Kalbėdamas apie nusikaltimų prevenciją, jis pabrėžė, kad Lietuvoje nėra aiškios struktūros, projekto, kaip viskas turėtų vykti. Pas mus viskas išskaidyta. Jeigu įvyksta nusikaltimas, būna kalta policija, jeigu nusikaltimų prevencijos nėra, vėl kalta policija, nors iš tiesų toli gražu taip nėra. Ne tik policija, bet ir ministerijos, departamentai, nevyriausybinės organizacijos ir kiti turėtų patys būti suinteresuoti labiau rūpintis savo bendruomenės saugumu.

Dar viena problema yra ta, kad mes neturime instrumentų, kaip įvertinti, gera ta mūsų prevencija ar bloga. Anksčiau buvo sakoma, kad bet kokia prevencinė priemonė yra gera, nes ji prevencinė, bet iš tiesų prevencinės priemonės geros tik tos, kurios yra pagrįstos faktais ir įrodymais.

„Prieš gerą dešimtmetį buvo kalbama apie tai, kad reikia pradėti tuos standartus diegti, bet mano supratimu, iki šiol mes taip ir likome dešimtmečio praeityje, kur jokių standartų, kaip patikrinti, ar  prevencija veikia, nėra“, – apgailestavo I. Vėgėlė.

Trūksta pasitikėjimo
Mykolo Romerio Teisės mokyklos dekanė prof. dr. Lyra Jakulevičienė sakė nerimaujanti, kad be visų neigiamų pandemijos pasekmių, visuomenė pati šiuo metu yra susipriešinusi. Be to, pastebimas aktyvesnis pasipriešinimas įvairiems, net ir teisėtiems suvaržymams. Dar labiau neramina tai, kad tam tikrais atvejais kvestionuojamas net teisinių reikalavimų vaidmuo valstybėje.

„Tai gali lemti tam tikras naujas tendencijas, net ir nusikalstamumo kontekste, dėl to, matyt, reikės ieškoti šiek tiek kitokio netradicinio požiūrio į pačią prevenciją, nes balansas tarp suvaržymų, demokratijos, mūsų laisvių, tarp to, ką gali vienas asmuo, gindamas savo teises ir tam tikrais atvejais keldamas grėsmę kitų asmenų teisėms, kelia daugybę klausimų dėl to balanso ir ši tendencija neramina“, –  teigė L. Jakulevičienė.

Svarbu kalbėti ir apie kitas, galbūt ne pačias naujausias, bet gana naujas tendencijas. Pavyzdžiui, apie tai, kad sparti technologijų plėtra taip pat turi įtakos nusikalstamumui, pačiai nusikalstamumo sampratai bei keičia patį nusikalstamumo pobūdį. Tai reiškia, kad būtinos naujos žinios, kompetencijos ir visiškai kitokios prevencinės priemones.

„Tenka pastebėti ir apgailestauti, kad nepaisant to, jog nusikaltimų prevencija, kontrolė yra matoma praktiškai kiekvienos naujai išrinktos valdžios programose, tų rezultatų vis dar nėra, tai, matyt, susiję su tuo, kad prevencija yra ilgalaikis dalykas ir rezultatų reikia laukti ilgiau nei ketverius metus, todėl to entuziazmo kartais ir pritrūksta“, – svarstė L. Jakulevičienė.

Profesorės pastebėjimu, nusikaltimų prevencija nėra įmanoma ir be pačios visuomenės dalyvavimo, pasitikėjimo tam tikromis institucijomis: „Jeigu pasitikėjimas policija tikrai auga, tai dėl pasitikėjimo specialiųjų tarnybų veikla, teismais klausimų dar kyla. Jeigu tą pasitikėjimą sugebėtumėme auginti, paskatintumėme žmonės bendradarbiauti, pranešti apie tam tikrus nusikaltimus, galbūt tuomet jie ir patys labiau laikytųsi teisės normų.“

Išeitis – teisinis ugdymas
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio įsitikinimu, šiuo metu nusikaltimų prevencija yra podukros vietoje: „Tai yra labai svarbus dalykas, visi apie tai kalbame, tačiau praktiniame įgyvendinime visada atsiranda papildomų kliuvinių arba užgožiama ši problematika kitų dalykų, dėl to kiekvieną kartą, kiekvienai vyriausybei, kiekvienam judesiui nusikalstamumo prevencijos srityje įgauti kažkokį pagreitį arba pasiekti reikšmingų rezultatų yra labai sunku.“

Anot jo, priežastis, kodėl taip yra, gali būti susijusi su neįvertintu ekonominiu socialiniu efektu, kurį gali turėti efektyvi nusikaltimų prevencija: „Šiandien, ko gero, tai galėtų paskatinti pragmatiškai mąstančius politikus ir tuos politikus, kurie žiūri kaip efektyviau naudoti valstybės finansus, didesnį dėmesį kreipti šiai sričiai, būtent prevencijai, nes patys jaučiame, kad daugybės nusikaltimų būtų galima išvengti, jeigu mes nuo mažų dienų ugdytumėme sąmoningą pilietį, besilaikantį teisės normų.“

Šioje vietoje profesorius atliepė kolegų išsakytas mintis dėl visuomenės aktyvesnio teisinio švietimo. Jo nuomone, koncentruotis į ugdymą yra ypač svarbu, nes mes visi esame įsipareigoję skleisti tam tikrą teisinės valstybės, paklusimo teisei idėją.

Kontrolė nėra prevencija
Vilniaus universiteto dėstytojo, teisininko, kriminologo dr. Gintauto Sakalausko nuomone, šiuo metu nusikaltimų prevencijai skiriama per mažai dėmesio, nes tai yra kompleksiška problema, o kuo problema kompleksiškesnė, tuo labiau trūksta atsakomybės ir noro kažką padaryti iki galo.

Taip pat patikino, kad nusikalstamas elgesys yra būtina ir neišvengiama bet kurios visuomenės sudėtinė dalis, jo neįmanoma išnaikinti, juo labiau kai ir nusikalstamas elgesys yra labai skirtingas.

„Nusikaltimų prevencija gali būti veiksminga tik tada, kai ji spendžia konkrečią problemą, yra moksliškai pagrįsta ir turi grįžtamąjį ryšį. Kitaip tariant, yra pasitikrinama, kas kaip veikia arba neveikia. Tokiu grįžtamuoju ryšiu jokiais būdais negali būti registruotas nusikalstamumas, nes tai yra tik labai nedidelė nusikalstamumo dalis. Apskritai, pernai mes turėjome tiek mažai registruotų nusikaltimų, kiek turbūt nesame turėję per visą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją, tik klausimas, kodėl ir kiek tai atspindi realią situaciją“, – kalbėjo G. Sakalauskas.

Kriminologo teigimu taip pat svarbu žinoti, kad nusikaltimų kontrolė nėra prevencija, prevencinė dedamoji joje yra labai maža: „Jeigu policijos pareigūnas sako, kad organizavo prevencinę priemonę – girtų vairuotojų patikrą, tai tikrai ne jokia prevencija, tai represija, kurios, aišku, taip pat reikia.“

Anot jo, ne ką mažiau svarbu suvokti, kad nusikaltėlis iš esmės nėra kitoks, jis turi išsaugoti savo orumą, jam turi būti atveriamos galimybės gyventi nenusikalstant: „Bet koks demonizavimas – nesvarbu ar korumpuotų pareigūnų, ar žudikų, ar narkotikų prekeivių, ar smurto artimoje aplinkoje kaltininkų – veda į atskirtį, paneigia visas konstitucines vertybes, socialinės valstybės principą ir tokiu būdu dar labiau skatina recidyvą, o to kiek įmanoma reikia vengti.“