Vaikų psichikos sveikatos stiprinimo sistemoje yra daug spragų ir stigmatizacijos. Būtent dėl stigmatizavimo veiksminga pagalba nesuteikiama daliai vaikų, kurie turi psichosocialinių negalių, kitų psichikos sveikatos sutrikimų, nuo to kenčia ir jų šeimos. Pandemijos metu šios spragos išryškėjo dar labiau. Bendras visuotinis nerimas, įtampa dėl neapibrėžtos karantino pabaigos, baimė susirgti, užsikrėsti, prarasti sveikatą ar net gyvybę paveikė visų visuomenės narių psichinę sveikatą, net ir vaikų. Tai kaip jiems dabar padėti?

Trūksta paslaugų
Deja, bet išgyvenantys emocinės, fizinės ir socialinės raidos ypatumus, patiriantys patyčias ir smurtą, galvojantys apie savižudybę dažnai laiku nesulaukia pagalbos. Turintys raidos sutrikimų ar intelekto negalią, autistiški vaikai efektyvios pagalbos sulaukia dar rečiau.

„Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis sakė, kad taip nebūtų, jeigu Lietuvoje pagaliau atsirastų tęstinės pagalbos programos. Pavyzdžiui, mūsų šalyje galima lankytis tėvystės įgūdžių mokymuose, veikia pagalbos tėvams linija, emocinės pagalbos vaikams linija, pirminės pagalbos linija, tačiau šios pagalbinės priemonės veiksmingos tik tada, kai problemos dar nėra labai didelės, kai tereikia išsikalbėti, nusimesti naštą ar sulaukti pritarimo. Jeigu norima išspręsti didesnius emocinio elgesio sunkumus ar kitas įsisenėjusias problemas, jau reikalinga tęstinė pagalba, kurios mūsų šalyje niekas neteikia.

„Kaip spręsti sunkumus ir konfliktus, kaip padėti sau ir kitiems, kaip išreikšti savo emocijas – to reikia mokytis taip pat, kaip matematikos ir kitų dalykų. Tik klausimas, kur to yra mokoma“, – susimąstyti ragino R. Povilaitis.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad panašios programos mūsų šalyje yra diegiamos ir plėtojamos, bet iki šiol jos pakibusios ore ir neaišku, kaip bus tęsiamos: „Vaikams, kurie patiria didelių sunkumų, reikalinga tęstinė pagalba su 10-30 terapinių sesijų vaikui ir jo šeimai, o pas mus tokių paslaugų tiesiog nėra.“

Pagalba vienkartinė
„Paramos vaikams centro“ steigėja ir vadovė Aušra Kurienė informavo, kad į jų centrą dažniausiai ateina vaikai su jau įsisenėjusiomis problemomis ir dideliais sunkumais.

„Sunku įsivaizduoti vaikus, kurie atėję pasakytų, kad jaučia nerimą ar apatiją, tokių žodžių jie nevartoja, tačiau tai pasireiškia kitais būdais – dažniausiai sudėtingu elgesiu, pykčio priepuoliais, nesimokymu ar tokiais simptomais, kaip galvos, pilvo skausmai, pykinimas“, – kalbėjo A. Kurienė.

Jos aiškinimu, tokie vaikai dažniausiai patenka pas šeimos gydytoją, kur gauna tik raminamųjų vaistų, patarimų nesijaudinti, nekreipti dėmesio ir pan. Šeimos gydytojai, tėvai, mokytojai labai dažnai neatpažįsta to emocinio sunkumo ir mato tik išorinį vaiko elgesį.

„Kalbant apie pagalbos sistemos keitimą, manau, labai svarbu padėti švietimo sistemoms darbuotojams, šeimos gydytojams, neurologams pamatyti tuos ankstyvuosius simptomus, rodančius psichologinės savijautos pablogėjimą, kad būtų galima iš karto pradėti intervenciją“, – pabrėžė A. Kurienė.

Netobuli yra ir dabar siūlomi tėvystės mokymai. Jie pernelyg bendro pobūdžio, labiau prevenciniai ir neatliepiantys tėvų poreikių. Iš jų būtų daugiau naudos, jeigu tokiuose mokymuose tėvams būtų suteikiamos specifinės, jiems iš tiesų reikalingos žinios.

„Neužtenka dirbti tik su vienu vaiku, būtinas darbas su šeima, mokytojais, treneriais ar kitais artimoje aplinkoje esančiais žmonėmis. Pagalba gali būti kokybiška tik tada, kai ji yra nuosekli ir tęstinė“, – teigė A. Kurienė.

Išrašo į „niekur“
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras bandė samprotauti, kad praeitis nebuvo palanki šioms problemoms spręsti. Jeigu XX a. Vakarų šiaurės valstybėse įsivyravo „mada“ geriau pažinti save, lankytis šeimos terapijose, tai pas mus tuo metu buvo rekomenduojama nervingus vaikus gydyti šlapimą varančiais medikamentais ir juos slopinti psichotropiniais preparatais. Deja, bet iki šiol dar daug žmonių, tarp jų ir paauglių, mano, kad pirmiausia nervai yra gydomi medikamentais ar alkoholiu.

„Pagalbos reikia, bet ne visi turi motyvacijos pagalbos kreiptis. Mes turime sugalvoti, kaip motyvuoti žmones, šeimas, tėvus. Tik mums koją kiša tai, kad valdžios institucijos čia nemato didelės problemos“, – akcentavo D. Pūras.

Anot jo, jeigu privačiai dirbantys paramos centrai, nevyriausybinės organizacijos jau nebegali priimti visų norinčiųjų, tai valstybinė sistema tokios perkrovos nepatiria. Psichikos sveikatos centrai yra sukurti taip, kad ten žmonės nelabai ir veržiasi. Jeigu į rajono centrą specialistas užsuka tik kartą per savaitę, tai žmonės jaučia, kad ypatingos pagalbos ten ir nesulauks.

„Mums būtina užpildyti šias spragas, nes dabar, jeigu vaikas turi sudėtingesnę problemą: valgymo sutrikimų, bandė žudytis ar jį ištiko pirmasis psichozės simptomas, mes juos išrašome beveik į „niekur“, nes tokios infrastruktūros pas mus nėra“, – išskyrė instituto direktorius.

Labai atsiliekame
Šiuo metu Škotijoje dirbantis gydytojas konsultantas, vaikų ir paauglių psichiatras Vytautas Blažys teigė pastebintis, kad tų paslaugų Lietuvoje iš tiesų trūksta, o norint tai pakeisti didelių stebuklų nereikia. Pavyzdžiui, mokslininkai jau seniai yra paskaičiavę, kiek tų paslaugų reikia, koks yra vieno ar kito sutrikimo paplitimas bei įrodymais pagrindė, kokie psichoterapiniai gydymo būdai yra iš tiesų veiksmingi.

„Atlikę nelabai sudėtingus matematinius veiksmus, Jungtinės Karalystės specialistai nustatė, kad norint suteikti kokybiškas paslaugas intensyvesnio darbo reikalaujantiems vaikams ir paaugliams, reikia nuo 18 iki 20 specialistų 100 tūkst. žmonių. Škotijoje artėjama prie šio lygio, kai tuo tarpu Lietuvoje apskritai nėra kam teikti tų paslaugų“, – lygino V. Blažys.

Pirmiausia, ką reikia Lietuvai padaryti, tai parengti reikalingą kiekį specialistų ir sužiūrėti, kad tam užtektų lėšų. Pigiau būtų rengti ne psichologus ir psichiatrus, bet psichikos sveikatos slaugytojus, kuriems apmokyti užtektų 3 metų.

Anot jo, nėra jokios logikos tame, kad mūsų šalyje veikia daugiau nei 100 psichikos sveikatos centrų, nes jie yra tušti, ten nedirba pakankamai specialistų. Pašnekovo nuomone, Lietuvai užtektų 10-15 pirminio lygio centrų, kur dirbtų pilna specialistų komanda. Aišku, tokiu atveju labai svarbu, kad šeimoms netektų specialiai važinėti į kitą rajoną, jog specialistai patys lankytųsi mokyklose, bendrosios praktikos gydytojų kabinetuose ir pan.

Pasigenda ryžto
D. Pūras patvirtino, kad mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų tenka tik 2 psichikos sveikatos specialistai ir beveik pusė jau yra „perdegę“. Tokia statistika neramina, juo labiau kai problemai spręsti nesiimama jokių priemonių. Kai Vakarų valstybės samdosi nepriklausomus konsultantus ir nuolat tobulėja, mūsų šalyje situacija tik prastėja.

„Mes per daug tikimės, galvojame, kad visas problemas turi išspręsti vaikų psichologai ir psichiatrai, o turtingesnės valstybės neleidžia sau tokios prabangos. Ten studijuodami ne 10, o 3 metus jaunuoliai išmoksta labai gerai dirbti su žmonėmis, jų nemoralizuoti, negėdinti, nebarti“, – esminį skirtumą įžvelgė specialistas.

Anot jo, ir mes galėtumėme bendruomenės slaugytojus, socialinius darbuotojus ir visus to norinčius, per palyginti trumpą laiką, išmokyti bazinio darbo su žmonėmis įgūdžių. Pasiūlyti taip trūkstamiems specialistams geras darbo sąlygas ir orų atlyginimą. Tik ar tam užteks valdžios ryžto?