Pandemija paveikė mūsų pilietiškumą. Pradėjome labiau rūpintis vieni kitais, dažniau dalyvauti bendruomeninėse bei aplinkos tvarkymo veiklose. Norėtųsi, kad ši gerėjanti tendencija išliktų ir ateityje, tačiau mokslininkai perspėja pernelyg nesidžiaugti. Labai gali būti, kad netrukus visi ir vėl grįšime prie senų įpročių.
Matoma teigiamų pokyčių
Pilietinės visuomenės instituto (PVI) atliktas 2020 m. Pilietinės galios indekso (PGI) tyrimas rodo, kad per pirmuosius COVID-19 pandemijos metus Lietuvos visuomenės pilietinė galia ūgtelėjo. 2020 m. indekso vidutinė reikšmė kilo iki 41,3 balo iš 100 galimų, taip aplenkdama ir 2019 m. fiksuotą iki tol aukščiausią 39,7 balo reikšmę.
Dr. Ievos Petronytės-Urbonavičienės aiškinimu, daugiausia toks teigiamas pilietinės galios indekso pokytis yra nulemtas vienos iš keturių sudėtinių dimensijų – pilietinio aktyvumo. Jį atspindintis pilietinio aktyvumo indeksas įgyja aukščiausią vidutinę reikšmę nuo pat 2007 m., lygią 44 balams iš 100 galimų (palyginkime, 2019 m. ji siekė 33,8 balo). Pirmaisiais koronaviruso pandemijos metais paaugo Lietuvos gyventojų įsitraukimas į didžiąją dalį iš 19 vardytų pilietinių veiklų. Reprezentatyvios apklausos metu didžiausias ūgtelėjimas – atitinkamai 22 proc., 13 proc. ir 8 proc. – fiksuotas įsitraukime į tris populiariausias veiklas: aukojimą (61 proc. tai dariusių 2020 m.), dalyvavimą vietos bendruomenės veikloje (39 proc. įsitraukusių) bei aplinkos tvarkymo talkose (40 proc.).
2020 m. taip pat žymiau augo gyventojų įsitraukimas į tokias veiklas kaip bendravimas su žurnalistais ir kitais nuomonės formuotojais ar asmeninis rašymas, kalbėjimas viešojoje erdvėje, kreipimasis į policiją, mokesčių inspekciją, vaiko teisių tarnybą ar į kitas valstybės kontroliuojančias institucijas pranešant apie įstatymų pažeidimus.
Aplinka tampa palankesne
Dr. Mindaugas Degutis atkreipė dėmesį, kad didesni pokyčiai per 2020 m. įvyko ir pilietinės įtakos dimensijoje. Pilietinės įtakos suvokimas visuomenėje, smarkiai išaugęs 2016 m. ir dar labiau paūgėjęs fiksuotas 2019 m., per paskutiniuosius metus sumenko: pilietinės įtakos suvokimo indekso vidutinė reikšmė per metus nukrito nuo 61,2 balo iš 100 galimų iki 55,7 balo.
Šis krytimas žymi grįžimą į, tiesa, lyginamojoje perspektyvoje nuo 2007 m. – pakankamai aukštą, 2016 m. situaciją.
Likusios dvi pilietinės galios indekso dimensijos bendrai imant per 2020 m. kito nedaug.
2020 m. Pilietinės galios indekso tyrimas šalia įprastųjų dimensijų matavo ir Lietuvos visuomenės organizacinę narystę bei savanorystės apimtis pirmaisiais pandemijos metais. Apklausos metu įvairioms organizacijoms, draugijoms ar sambūriams nurodė priklausantys 53 proc. respondentų. 21 proc. iš jų įvardijo vieno tipo organizaciją (-jas), kurioje (kuriose) dalyvauja, 14 proc. – dviejų tipų, 17 proc. – trijų tipų ir daugiau. Lyginant tokius duomenis su 2016 m. surinktaisiais, galima matyti, kad nedalyvaujančiųjų nė vienoje organizacijoje žymiai – 20 proc. – sumažėjo (2016 m. tokių buvo 67 proc.). Kartu – 12 proc. padaugėjo stipriausiai įsitinklinusių, tai yra, dalyvaujančiųjų trijuose ir daugiau tipų organizacijų (2016 m. tokių buvo 6 proc.). Tai pozityvūs mūsų visuomenės pokyčiai, leidžiantys kalbėti apie palankesnę aplinką pilietiniam veiksmui – egzistuojančius ir stiprėjančius tinklus bendram veiksmui, su įvairiomis laisvanoriškomis organizacijomis siejamas solidarumo normas.
Keičiasi požiūris į savanorystę
Tyrimas atskleidė, kad populiariausia organizacinė narystė šiuo metu – vietos bendruomenių organizacijose. Joms priklausantys nurodė 23 proc. respondentų ir tai yra 17 proc. daugiau nei prieš ketverius metus (tuomet vietos bendruomenėms priklausantys nurodė 6 proc.). Nemažai Lietuvos gyventojų jungiasi ir į su gyvenamąja vieta, nekilnojamuoju turtu ar ugdymo įstaigomis susijusias organizacijas – daugiabučių, sodininkų, gyvenamų namų bendrijas, mokyklos tėvų komitetus ir pan. (18 proc.), taip pat – į laisvalaikio, pomėgių, sporto, turizmo draugijas (17 proc.).
Dr. Rūtos Žiliukaitės teigimu, pagal atlikto tyrimo duomenis, pandemijos ir jos metu paskelbtų dviejų karantinų metu savanoriavo 9 proc. Lietuvos gyventojų (dalyvavo tokioje veikloje, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga bendruomenei, t.y. ne giminaičiui, kaimynui ar draugui). Iš šių savanorių tik trečdalis savanoriavo reguliariai (bent kartą per savaitę ar bent kartą per mėnesį). Daugiausia respondentų savanoriavo retkarčiais, prisidėdami prie tuo metu organizuojamų akcijų. Tyrimo duomenys rodo, kad karantino metu itin mažai atsirado naujų savanorių, kurie neturėjo savanorystės patirties iki pandemijos. Dauguma 2020 metais savanoriavusių respondentų turėjo priešpandeminę savanoriavimo patirtį: daugiau nei pusė jų teigė, kad per pandemiją savanoriavo tiek pat, kiek ir anksčiau, ir tik mažiau nei penktadalis nurodė, kad pradėjo savanoriauti mažiau nei per pandemiją. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad 36 proc. tų respondentų, kurie nesavanoriavo 2020 metais, bet yra savanoriavę anksčiau (iš viso jie sudarė 18 proc. apklaustųjų), teigė, kad nustojo savanoriauti per pandemiją. Tuo metu nesavanoriaujantieji ir neketinantys to daryti ir toliau sudaro didžiausią dalį visų respondentų – 54 proc., ir ši dalis reikšmingai nekinta lyginant su ankstesniais metais.
Nuomonių sulaukiama įvairių
Deja, mokslininkai negali paaiškinti, kiek pilietinės galios indekso galios ūgtelėjimas yra tvarus. Anot, R. Žiliukaitės, turbūt pasibaigus karantinui, žmonės vėl dažniau išeis iš namų ir atitrūks nuo vietos bendruomenių. Kita vertus, jeigu jie dalyvaudami bendruomeninėse veiklose užmezgė ryšius su kitais žmonėmis, gali būti, kad ateityje tas užmegztas socialinis tinklas taps ištekliu, kuris leis žmones lengviau mobilizuoti kokiai nors veiklai.
„Kaip bus, pamatysime. Aišku, galima daryti hipotezę, kad indeksas gali mažėti. Po to kai grįšime į įprastas vėžes, matysime dalyvavimo bendruomenės ir labdaros veiklose susitraukimą, taip gali būti, nes augimas pirmiausia buvo susijęs su tomis veiklomis“, – svarstė R. Žiliukaitė.
M. Degutis pabrėžė, kad aktyvumui, pilietinei galiai reikalingi resursai. Jie gali būti kelių tipų: pinigai, laikas, įgūdžiai. Žvelgiant į bendrą mūsų visuomenės valstybės vystymąsi, matyti, kad joje akivaizdžiai daugėja pinigų, o kai nebereikia viso laiko skirti tam, kad išgyventum, galima tą laiką gali skirti kitoms veikloms, pavyzdžiui, pilietinėms.
„Žiūrint į ilgalaikę tendenciją galima būtų galvoti apie tai, kad pilietinis aktyvumas turėtų augti, juo labiau kad ir įgūdžių pas žmones daugėja, jie supranta, moka, kaip tomis veiklomis užsiiminėti. Taip pat reikalingas resursas, motyvacija, ji gali būti labai įvairi, paremta vertybėmis, moraliniais įsitikinimais, gali būti ir racionali, paremta paties žmogaus interesais, bet kuriuo atveju, sakyčiau, pilietinė galia šie tiek turėtų ateityje dar paaugti“, – kalbėjo mokslininkas.
Prof. Ainė Ramonaitė sakė, kad aktyvumo paaugimas yra ankstesnių prielaidų rezultatas. Per tam tikrą laiką bendroji galia augo, pasidėjo tam tikri pamatai ir kai jau atsirado bendras reikalas per pandemiją, per pirmąjį karantiną pamatėme pilietinę mobilizaciją, kuri vėliau vis dėlto šiek tiek išblėso.
„Tas pabangavimas, kurį dabar mes matome, ko gero, yra laikinas. Kita vertus, tos tendencijos, kad bendruomenių veikla suaktyvėjo, žmonės atrado vieni kitus, tai galėjo padėti pagrindą tolimesniam bendradarbiavimui, nes sykį atradęs kaimyną, užmezgęs su juo kalbą, tu su juo ir vėliau kalbėsiesi. Matyt, yra vienokių ir kitokių galimybių, bet bendra tendencija vis tiek yra gerėjimo“, – savo nuomonę išsakė A. Ramonaitė.
Svarbiausia nenustoti kalbėtis
Tik ar bet koks įsitraukimas į pilietinę, bendruomeninę veiklą, visada turi teigiamą poveikį ir pasekmes? Anot M. Degučio, blogiausias dalykas, koks gali būti, – tai visuomenės abejingumas ir nenoras niekuo užsiimti: „Be abejo, stebint pastarųjų mėnesių įvykius (turima omenyje „Šeimų maršą“ – aut. past.), vertinimas gali būti dvejopas. Viena vertus, tai aktyvumas, kuris paremtas vertybiniu pagrindu ir tai turbūt yra tikrai sveikintina, kai žmonės bando išreikšti ir ginti tam tikras jiems priimtinas vertybes. Kita vertus, jeigu toks aktyvumas įgauna tam tikras formas, kurios nėra priimtinos demokratinei visuomenei, be abejo, tai turbūt yra nesveikas dalykas.“
A. Ramonaitės nuomone, tai yra atsakomybės klausimas. Dažnai tiek Amerikos, tiek mūsų šalies politikai, žiniasklaida neišlaiko to atsakomybės egzamino ir situaciją pablogina.
„Negalima sumesti kalčių tiems protestuotojams, kad kažką blogai daro ir juos demonizuoti, kaip dabar yra linkstama“, – pabrėžė ji.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad jeigu pernai džiaugiamės, jog pilietinė galia labiausiai paaugo netipiškuose sluoksniuose, t. y. mažesniuose miesteliuose, tarp generuojančių mažesnes pajamas, tai dabar kaip tik matome, kad tie žmonės, po ilgo laiko išeina pademonstruoti savo galios. Tik klausimas, kaip į tai reaguojame? Paprastai, kai visuomenė palankiai kalba apie tai, kas mums patinka, džiaugiamės, kokia visuomenė pilietiška, o kai išeina ir išsako, kad mums nepatinka – sakome, oi kaip blogai, čia ne demokratija. Taip gaunasi dvigubi standartai.
„Man labai neramu, kad Lietuvoje nepradėtų veikti toks scenarijus, koks dabar yra Amerikoje, kai dvi visuomenės grupės pradeda visiškai nebesuprasti viena kitos, demonizuoti viena kitą. Tokio elgesio priežastys ateina iš nenorėjimo suprasti vieniems kitų ir kalbėtis. Manau, kad svarbu visiems pamatyti tas priežastis ir jas suvokti, o ne svaidytis kažkokiomis etiketėmis, kaip dabar viešoje erdvėje vyksta“, – kaip visiems sutarti patarė A. Ramonaitė.
