Garsi Lietuvos medalininkė Lina Kalinauskaitė, savo tėvo – skulptoriaus, medalininko Juozo Kalinausko – pramintu taku pasuko maždaug nuo 2000 m. Menininkės kūriniai žavi istorinių temų interpretavimu, subtilia plastika ir puošnumu. Tapyba, skulptūra, muzika susilieja ir virsta dekoratyviu medaliu, autentišku papuošalu, netikėtu meniniu akcentu ar net ištisa skulptūrine kompozicija. Valstybės dienos išvakarėse jauna menininkė skyrė laiko mūsų skaitytojams.

– „Šiaulių naujienos“ jus kalbino prieš 7 metus. Kas per šį laikotarpį pasikeitė jūsų gyvenimo ir kūrybos kelyje? Galbūt atsitiko dalykų, kuriuos būtų verta įamžinti medalyje?
– Gyvenimas teka sava vaga, o kūrybos kelias eina platesne. Džiaugiuosi kūrybiniais darbais ir įdomiais užsakymais, kurie kelia iššūkius, ypač susidūrus su naujom technikom ar masteliais,  tai stimuliuoja tobulėti ir atrasti nebandytų dalykų.

Ypatingų gyvenimo įvykių, vertų įamžinti medalyje kaip ir nenutiko, bet sukūriau keletą man svarbių žmonių portretų: tėčio ir daugiamečio medalininkų vado Antano Olbuto portretą. Svarbu, jog šie brangūs žmonės portretui pozavo gyvai. Šiuo metu lipdau neseniai anapilin iškeliavusio mūsų bičiulio rašytojo Jono Užurkos antkapinį bareljefą, kurio istoriniai romanai įkvėpdavo kūrybai ir kartu pristatydavome kūrinius žiūrovams – Jonas savo naujausias knygas, o mes su tėčiu ta tema sukurtus medalius ir tapybos darbus.

– Kai kuriuos dalykus vis dar kuriate kartu su savo tėčiu, skulptoriumi Juozu Kalinausku. Kiek pavyksta atsiplėšti nuo jo stiliaus? Ko gero, nelengva dviem menininkams rasti kompromisą. Kas dažniau laimi?
– Pastaruoju metu dirbame daugiau individualiai, bet kartais duodame patarimus vienas kitam ar išreiškiame nuomonę. Šįmet buvome pakviesti sudalyvauti Jono Karolio Chodkevičiaus paminklo konkurse, kaip bendraautoriai, tai intensyviai diskutavome galimas idėjas, pagrindinius kompozicinius elementus, o po to lipdėm savas versijas, nes mūsų stilistika pakankamai skirtinga ir tas, manau, yra vertybė. Kartais mūsų nuomonės nežymiai išsiskiria, tačiau tai juk yra normalu, – kiekvienas dailininkas turi savo matymo kampą, o problemos mes iš to nedarome.

– Pastaruoju metu daugiau Jūsų parodų vyksta Žemaitijoje. Ir skulptūra „Paskutinė vakarienė“ – Telšiuose. Kas nulemia?
– Telšiai yra svarbus medalininkų forpostas dėl kasmet ten vykstančių stovyklų. Taip pat VDA Telšių fakultete dar yra tebedėstomas medalio menas, ir yra svarbus medalininkų stovyklų partneris Žemaičių Muziejus „Alka". Tėtės 85 jubiliejaus proga 2018–2019 metais buvo surengta keliaujanti paroda, kuri apsilankė ir Telšiuose bei Plungėje  – miestuose, kuriuose dar nebuvome surengę parodų. Plungėje Oginsių rūmuose paroda ypatingai harmoningai atrodė istorinių erdvių aplinkoje.

Dėl „Paskutinės Vakarienės“ yra ilga istorija ir didelė komanda projekto dalyvių. 4 metrų granito skulptūra pagal Leonardo da Vinci freską yra kunigų kapų meninis akcentas. Pradžioje man buvo patikėta užduotis sukurti tik gipsinį modelį, kuris buvo skenuojamas ir CNC staklėmis frezuojamas granite. Tačiau po frezavimo vaizdas buvo dar toli gražu ne baigtinis. Skulptorius doc. Marius Norkus dėl didelės darbo apimties pakvietė kartu atlikti meninį užbaigimą. Tas užtruko dar 5 mėnesius. Marius taipogi jau 3 kartą kuruoja liepos vidury prasidėsiančią medalininkų stovyklą, prie kurios rengimo, jei galiu, mielai prisidedu. Taigi, Žemaitija svarbi tiek Lietuvos istorijai, tiek Lietuvos medalio menui.

– Riba tarp amatininko ir menininko darbo ne kiekvienam suvokiama. Pastaruoju metu gausėja modernių, šiuolaikiškų medalių, sukurtų kompiuterinėmis technologijomis. Ko gero, atliekant užsakymą privačiai progai, galima susivilioti lengvesniu būdu, ypač jei užsakovas nori pigesnio varianto. Kaip pavyksta atsilaikyti?  
– Šiuolaikinės technologijos gali pagelbėti daugelyje sričių, bet kalbant apie dailę, o ypač medalius, mano manymu, rankomis atliktas kūrinys yra labiau išjaustas, atspindintis kūrėjo vidines vibracijas. Kūryba apskritai juk yra dvasinis dalykas, o rankos yra mūsų tiesioginiai instrumentai, dirbantys pagal mūsų sąmoningą ir pasamoninę komandas. Ir darbas būna įkvėptas „dvasios“.

Menininkas irgi yra amatininkas, nes idėjas reikia materializuoti į estetinį objektą. O vien tik filosofavimus geriau palikti filosofams.

Jei užsakovo biudžetas kuklesnis už norus, tai siūlau kuklinti ir norus arba ieškoti papildomų rėmėjų projektui, o ne skriausti dailininką, nes mes juk gyvuojame ne vien oru ir gražiomis idėjomis...

– Dažniausiai kuriate istorinėmis temomis. Pagal jūsų medalių kolekciją, kurioje įamžinti svarbiausi mūšiai, istorinės datos ir asmenybės galima būtų mokytis istorijos. Dabar populiaru edukacinės programos, gal ir jūsų (ar bičiulių ) planuose yra kas nors panašaus?
– Vaikystėje aš stebėdavausi, jog Lietuvos istorijos vadovėlis buvo toks skurdus iliustracijų prasme, lyginant su Pasaulio istorijos vadovėliu. Taip išėjo, jog savotiškai sau kompensavau tą spragą. Tiesa, nežinau, kokios šiuolaikinių mokinių  knygos, bet neabejoju, jog vienur kitur bus įdėti dabartinių dailininkų kūriniai istorinėmis temomis pailiustruoti tekstus. Edukacinių programų planų dar neturėjau (įdomi mintis), bet karts nuo karto manęs prašo panaudoti nuotraukas straipsniams, knygoms. O kartais ir neprašę įdeda be nuorodos į autorystę, tuomet tenka kreiptis į Asociaciją LATGA, kuri atstovauja mano kūrinių reprodukavimo teises.

– Kiek laiko užtrunka istorinės medžiagos studijavimas, kol išsirutulioja svarbiausios detalės, simboliai (pav., J. K. Chodkevičiaus tema)? Apskritai, medalio kūrimas, kaip ir kitų skulptūrų, nepigus ir daug laiko užimantis darbas. Kiek mūsų valstybės institucijos prisideda prie istorinės atminties išsaugojimo meno kūriniuose?
– Sunku pasakyti tiksliai, kiek laiko, – priklauso nuo temos ir numatomos kompozicinės apimties. Istorinės medžiagos studijavimas vyksta viso darbo kūrimo metu. Pradžioje pagrindiniai dalykai, po to jau proceso metu papildomos detalės, sukonkretinant aprangą, ginkluotę ar architektūrą, jei tokia vaizduojama. Istorinio medalio kūrimas užtrunka ilgai, reikalauja daug pastangų ir susikaupimo ne tik dėl temos kompleksiškumo, bet ir technologinių kūrimo etapų (ne tik lipdoma, bet ir modeliuojama gipso liejiniuose). Taip pat nemažai laiko užtrunka šrifto modeliavimas.

Valstybinių institucijų vaidmenį sunku įvardinti, kiek jie prisideda. Muziejai tikrai puoselėja istorinę atmintį, kasmet kažkiek papildydami savo kolekcijas įsigytais meno kūriniais. Tai yra svarbus dėmuo šiandien kuriančių dailininkų kultūrinio palikimo formavimui ir paskatinimui. Būtina simbiozė, gyvybės ratas, kad vyktų nenutrūkstamas šios kultūros srities procesas. Džiugu, jog ir nevyriausybinės organizacijos suaktyvėjo tuo klausimu, kaip kad prieš kelis metus susikūręs J. K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas. Jis po truputį įgyvendina turiningą programą, kurios kulminacija bus Vilniuje rugsėjo 23 pastatant paminklą iškiliausiam karvedžiui Lietuvos istorijoje.

– Pašto ženklai, juvelyrika mažiau žinoma Jūsų kūrybos pusė. Tai labiau skirta sielos džiaugsmui, poilsiui?
– Tai yra ta platesnė kūrybinio kelio vaga, apie kurią užsiminiau pradžioje. Pašto ženklai – labai maloni pažintis su Lietuvos paštu, taipogi per istorinę tematiką. O juvelyrika tai grynai sielos džiaugsmui, sena svajonė pačiai įgyvendinti savus puošybinius užmanymus bei pritaikyti medalio meną šiai sričiai.

– Dalyvaujate ir užsienio parodose. Kuri labiau įsiminė? Kas, jūsų pastebėjimu, domina užsieniečius lietuvių mene? Gal bendraujant (tarkim, su lenkų auditorija) kyla ginčų dėl kurios nors temos interpretacijų?
– Įsimintiniausia buvo 2016 metais XXXIV Tarptautinės medalio meno federacijos FIDEM paroda ir kongresas Gente (Belgija), kur buvo daugybė dalyvių ir atstovų iš įvairių pasaulio šalių. Formų, stilių, temų įvairovė, o taip pat įdomus paskaitų kongresas ir bendravimas davė didelį impulsą. Ten susipažinau ir su užmarių kaimynais Švedijos atstovais, kuriuos vėliau pakviečiau prisijungti prie mano organizuojamos X Baltijos medalių trienalės. Šįmet rudenį XI trienalė su lydinčiais renginiais vyks Lietuvos Nacionaliniame muziejuje – visus mielai kviečiu sekti naujienas ir sudalyvauti šioje numizmatinėje šventėje, kuri, švenčiant 500 metų medalio meno jubiliejų Lietuvoje ir Lenkijoje sujungs medalininkystės pradžią ir šiuolaikinį medalio meną. Su kolegomis Lenkijoje jau seniai maloniai bendradarbiaujame ir kolkas nepasitaikė ginčų dėl istorinių temų. Tie ginčai matyt yra labiau politikos srities, o ne jautrių kūrėjų.

 – Artėja Mindaugo karūnavimo diena. Ką jaučiatės nuveikusi, įprasmindama šalies istoriją, kas artimiausiuose planuose?
– Pažvelgus atgal, išties atrodo nemažai sukurta kūrinių. Žmonės, kurie kolekcionuoja mano medalius, jau gali nemažai istorinių temų diskutuoti rodydami kolekciją savo šeimos nariams ir bičiuliams. Artimiausiuose planuose būtų atlieti/užauginti metale „Didingos Lietuvos“ kolekcijos medalių modelius. Kadangi modeliai yra 20 cm diametro, o serijoje yra 24 medaliai, tai jau gautųsi solidi paroda, kuria galės pasidžiaugti ne tik medalių mylėtojai, bet ir istorijos mokytojai, atvesdami savo mokinius edukacinei ekskursijai. Dėl per didelio užmojo J. K. Chodkevičiaus paminklo konkurso nepavyko laimėti, bet planuoju atlieti bronzoje maketus – bus kamerinės skulptūros parodoms... o gal kada kokia kita privati iniciatyva ar koks Žemaitijos miestelis sumąstys juos įgyvendinti...

– Ko Valstybės dienos proga palinkėtumėte savo artimiausiems žmonėms ir tiems, kurių gal nemėgstate, laikote konkurentais arba net priešais?
– Priešų tikiuosi neturiu... o visiems linkėčiau  prisiminti kūrėjus, kurie dar gyvi, paskambinti jiems ir pasveikinti su švente, pasidžiaugiant, jog mūsų miestai gražėja ir žmonių sielos turtingėja.

Lina Kalinauskaitė. Vasario 16.
Asmeninio Linos Kalinauskaitės albumo nuotr.

L. Kalinauskaitės goreljefinis maketas J. K.Chodkevičiaus paminklo konkursui.

L. Kalinauskaitės skulptūrinis maketas J. K.Chodkevičiaus paminklo konkursui, 3d vizualizacija Mariaus Norkaus.

„Paskutinė vakarienė“. 2021. (Pastatyta prie Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios.)